„Kasdien išgerdavau tris litrus sidro“, – prisimena Jo Barton (32 m.).
14-os ji metė mokyklą, o 16-os tapo priklausoma nuo kanapių. Neįtikėtina, tačiau Jo dabar dirba vienoje geriausių Anglijos ligoninių. Nepaprastai stipraus pasiryžimo dėka jai pavyko kardinaliai pakeisti savo gyvenimą.
Jo vis dar sunku patikėti, kaip viskas pasikeitė.
„Per studijų baigimo ceremoniją vis galvojau, kad mano vardo nepaskelbs. Kad į medicinos studijas patekau per klaidą. Vis dar esu sutrikusi“, – prisipažino ji.
Alkoholis svarbiau už šeimą
Pirmoji Jo gyvenimo tragedija – tėvų skyrybos – įvyko, kai ji buvo 11-os. Mergaitė su mama persikraustė į valstybės skirtą butą. Mama nuolat gulėdavo ligoninėse, mat kentėjo nuo bipolinio sutrikimo. Mamai gydantis Jo su seserimi apsistodavo pas tėtį.
„Pradėjau maištauti, bėgdavau iš pamokų. Įsivėliau į muštynes ir kita jų dalyvė per mane atsidūrė ligoninėje, – problemų pradžią prisiminė Jo. – Kai man buvo 12, mamą vėl paguldė į ligoninę ir tada bute pasilikau gyventi viena. Pradėjau smarkiai gerti. Dienomis tiesiog vaikščiodavau gatvėmis ir ieškodavau nemalonumų.
Manau, ligoninės ir mokyklos darbuotojai manė, kad gyvenu su tėčiu. Niekas nieko nesakė.“
Ilgainiui tiesa išaiškėjo – apie mergaitės savarankišką gyvenimą sužinojo jos seneliai, taigi Jo turėjo persikelti atgal pas tėtį. Tiesa, ten ilgai neužtruko.
„Dėl gėrimo siaubingai susipykau su seserimi. Taigi išsikrausčiau ir įsikėliau pas draugę ir likau ten maždaug pusantrų metų. Nusidažiau plaukus rausvai, įsivėriau auskarų. Gerdavau kasdien. Dėl auskarų žmonės palaikydavo mane vyresne nei buvau, taigi parduodavo alkoholį“, – pasakojo Jo.
Anot moters, tuo laiku su tėvais ir seseria nepalaikė jokio ryšio, taigi jie nežinojo, kas vyksta. Būdama 14-os mergina išėjo iš mokyklos. Tada pradėjo vagiliauti parduotuvėse – netgi kalėdines dovanas visiems artimiesiems parūpino jas pavogdama.
„Sykį mane pričiupo vagiančią veiksmo filmo vaizdajuostę. Man buvo uždrausta kada nors įeiti į tą parduotuvę. Bet savininkai juk galėjo iškviesti policiją – ši mintis mane privertė liautis vogus“, – sakė Jo.
Siaubingos mintys
Būdama 16-os mergina metė gerti ir grįžo gyventi pas mamą. Tačiau neilgai trukus susirgo depresija.
„Visus metus praleidau savo miegamajame. Praradau daugybę draugų, jaučiausi izoliuota. Tada ir pradėjau rūkyti žolę“, – prisiminė Jo.
Pasak moters, savo dugną ji pasiekė 17-os, kai tik per plauką nenusižudė.
„Nenorėjau daugiau čia būti – tai man atrodė vienintelė išeitis. Tačiau tada pagalvojau apie tai, ką mano savižudybė reikštų mamai. Pamaniau, duosiu gyvenimui paskutinį šansą“, – paaiškino ji.
Mergina liovėsi vartojusi kanapes ir, norėdama viską pradėti švariai, nusprendė išsikraustyti iš gimtojo miesto.
Savarankišką gyvenimą kitame mieste pradėjusi paauglė gavo padavėjos darbą restorane. Ten ji sutiko savo dabartinį partnerį Danielį Letchą (38 m.). Deja, po 3 savaičių darbo buvo atleista.
„Netyčia numečiau duoną ant Rodo Stewarto (anglų dainininkas. – Red.). Jis visiškai dėl to nesusijaudino, tačiau restorano vadybininkas pasakė man, jog pridariau per daug klaidų ir atleido mane“, – pasakojo Jo.
Pamačiusi skelbimą vietos laikraštyje ji pateikė paraišką tapti sveikatos priežiūros padėjėja senelių namuose. Tai buvo pirmasis žingsnis į naująjį moters gyvenimą.
Pradėjo nuo senelių namų
„Tam nereikėjo turėti jokio diplomo, tačiau dirbamas sveikatos priežiūroje tuo pačiu galėjai mokytis. Man patiko rūpintis savo mama, tad pamaniau, pamėginsiu padėti ir kitiems“, – sakė moteris.
Po dvejų metų ji įgijo sveikatos priežiūros padėjėjos laipsnį ir susirado darbą ligoninėje.
„Man patiko mano darbas, tačiau žiūrėdavau į seseles ir galvodavau – gal ir aš taip galėčiau?“ – prisiminė Jo.
Taigi ji pradėjo studijuoti bendrosios praktikos slaugą.
„Kaip sveikatos priežiūros padėjėja dirbdavau 60 valandų per savaitę, o tada dviem dienom važiuodavau į kitame mieste esantį koledžą dėl studijų“, – prisiminė moteris. Tačiau norėdama įgyti dar daugiau žinių vienos pamainos metu ji pasiteiravo chirurgo, galbūt galėtų stebėti, kaip jis operuoja.
„Tai man sukėlė didžiulį susidomėjimą. Po operacijos pasakiau jam, kad vieną dieną ir pati norėčiau tapti gydytoja. Jis atsake: „Žinoma, kodėl gi ne?“ Niekuomet nebuvau pagalvojusi, jog tai įmanoma“, – sakė Jo.
Įmanoma yra viskas
Ji išlaikė bendrosios praktikos slaugos egzaminus, o tada pateikė paraišką medicinos studijoms. Studijos, į kurias ji pretendavo, medicinos pagrindas tiems, kurie iki tol nebuvo laikę biologijos ir chemijos egzaminų.
Merginą priėmė su sąlyga, kad ji išlaikys matematikos ir pagrindinius anglų kalbos egzaminus. Šiems turėjo ruoštis namuose.
„Tuos egzaminus laikiau mokyklos patalpose, kartu su paaugliais. Vienas iš jų parodė į mane ir pasakė kitam: „Štai kodėl turiu išlaikyti egzaminą. Kad netektų po daugelio metų sugrįžti kaip jai.“ Man buvo labai gėda, tačiau pritariau tam vaikui – jis sakė tiesą“, – prisiminė moteris.
Įstojusi į mediciną ji šešerius metus mokėsi ir dirbo ligoninėje Londone.
„Dauguma mano kurso draugų buvo iš privilegijuotų šeimų. Jų tėvai buvo gydytojai, apmokėdavę jų butų nuomą. Aš, tuo tarpu, valgydavau tik kartą per dieną, važiuodama pirmyn ir atgal užtrukdavau 6 valandas, o naktimis ir savaitgaliais dirbau sveikatos priežiūros padėjėja. Daugybę kartų galvojau viską mesti – ypač dėl pinigų. Buvo sunku spėti su visais kitais“, – neslėpė ji.
Paskutiniaisiais studijų metais Jo mamą vėl paguldė į ligoninę, taigi tada užimtą tvarkaraštį mergina turėjo derinti dar ir su lankymusi pas mamą.
„Vienintelė vieta, kur galėjau mokytis, buvo metro“, – sakė Jo.
Galų gale, po ilgų studijų ir savanorystės pietryčių Azijoje, moteris tapo gydytoja vienoje Anglijos ligoninių.
„Gyvenime daug patyriau, taigi galiu susitapatinti su pacientais. Didžiuojuosi savo kilme ir nė už ką pasaulyje nekeisčiau praeities. Mokykloje visada maniau esanti kvaila. Pasidaviau ir nesistengiau. O dabar... Jei galiu įkvėpti nors vieną žmogų siekti savo svajonės – tai verta visų pastangų“, – sakė Jo.
Parengė Joana Gimberytė-Juronė.
