VšĮ „Vyšnių sodas“ vadovė Monika Mužaitė papasakojo: „Kaip ir buvome nusiteikę, pas močiutę vykstame 1-2 kartus per savaitę, ir vykstame ne tuščiomis rankomis. Kaip tik vakar jai nuvežėme žmonių dovanotą šaldytuvą. Juo močiutė labai apsidžiaugė, bet mes nusivylėme pamatę, kad elektros instaliacija jos bute tokia prasta, jog šaldytuvo geriau kol kas nejungti. Susisiekėme su „Vilniaus miesto būsto“ meistrais, ir jie jau šiandien nusidėvėjusius laidus keičia naujais. Taip pat šią vasarą meistrai, kaip ir planuota, keis nutriušusio būsto duris ir langus.
Kitą savaitę kartu su meistrais žiūrėsime, kaip močiutės būste saugiai prijungti žmonių padovanotą nedidelę elektrinę viryklę. Tikimės, kad po to ant jos išsivirsime arbatos, kurią gurkšnodami kalbėsimės – bendrauti Nina labai nori.“
Be to, jai padovanota nauja patalynė. Guvi senolė juokavo, kad dabar miegos kaip prezidentė.
Pridovanota ir naujų indų, puodų, kitų buities reikmenų, drabužių ir batų. Kai kurie iš šių daiktų dar ne pas močiutę, o „Vyšnių sodo“ sandėliuke – iš karto nuvežus į mažą būstą daugybę naujų daiktų, jis taptų netvarkingas. Geriau, kai nauji daiktai palengva jame randa vietas.
Kaip jau rašė Lrytas.lt, socialiniuose tinkluose nuskambėjus močiutės Ninos istorijai atsirado net apie 200 žmonių, kurie pasišovė ją aplankyti su dovanomis. Tąsyk M.Mužaitė sakė žmonėms nepersistengti: geriau, kai panašias situacijas prižiūri vienas koordinatorius, nes jei pas seną žmogų imtų traukti daugybė nepažįstamųjų, jį tai gali sukrėsti.
„Vyšnių sodo“ savanoriai su ja užmezgė šiltą ryšį, kartais jie nusiveda ir kitų svečių. Neskaitant jų, močiutė sulaukė dar dviejų netikėtų nepažįstamųjų vizitų. Jie Ninos neišgąsdino, priešingai, ji mielai su svečiais bendravo.
„Kai mes nuvykstame pas močiutę, ji, pasidžiaugusi dovanomis, sėdasi ir pradeda kalbėtis – pasakoja apie save, pasidžiaugia, kad jos katytės nublusintos, kad nebereikės rūpintis, kur dėti kačiukus. Matyti, kad bendravimas senam žmogui yra ne blogesnė dovana už materialius dalykus“, – pastebėjo M.Mužaitė.
Ji pridūrė, kad kartais internete didžiulio susidomėjimo sulaukusios istorijos greitai užsimiršta. Senas žmogus atslūgus susidomėjimo bangai gali pasijusti dar nelaimingesnis nei iki tol. „Vyšnių sodo“ savanoriai stengsis su močiute bendrauti nuosekliai ir ilgai. Be to, jie bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais, kurių paslaugų močiutė seniau buvo atsisakiusi, ir tariasi, kaip pasiekti, kad senolė suvoktų, jog ir socialinių darbuotojų pagalba jai būtų naudinga.
Nuo kačių – prie žmogaus
Primename, kad savanoriai su močiute Nina susipažino visiškai atsitiktinai. Jie rūpinosi benamių kačių sterilizacija, ir viena moteris jiems užrodė, kuriame kieme yra daug kačių. Pro seno namo duris išėjusi močiutė pasikvietė savanorius į svečius, pradėjo jiems pasakoti apie savo keturkojes drauges, o tie pamatė, kad močiutei pagalbos reikia labiau nei jos augintinėms.
Socialiniame būste, kuriame ji gyvena, nebuvo nei tualeto, nei vandentiekio, nei šaldytuvo, nei daugelio kitų įprastų dalykų. Kambarys kūrenamas krosnimi, žiemą temperatūra nukrinta iki 7 laipsnių Celsijaus.
Labiausiai tąsyk močiutė džiaugėsi, gavusi dovanų maisto savo mylimiems katinams, nes pensijos tam ne visada užtenka. Katės – kone vienintelis Ninos, į Lietuvą atvykusios apie 1950 m. iš Rusijos, džiaugsmas. Šeimos ji nesukūrė ir Lietuvoje neturi jokių giminių.
