Anželika dirba, aktyviai sportuoja, bendrauja su draugais, eina į kavines ir parduotuves. Ir atrodo labai linksma bei patenkinta gyvenimu! Ji sakė: „Negalia nėra nuosprendis. Labai daug priklauso nuo mūsų požiūrio. Jei nuolat viskuo skųsiesi, tai gyvenimas atrodys sunkus ir tuomet, jei būsi sveikas. O aš nusiteikusi gyvenimu džiaugtis!“
Anželika neįgaliojo vežimėliu juda ketverius metus. Prieš tai septynerius vaikščiojo, pasiramstydama ramentais. O iki tol, iki dviejų lemtingų operacijų, ji vaikščiojo ir bėgiojo, kaip visi.
Nesėkmingai apgręžė vaisių
Vis dėlto Anželikos negalios užuomazgomis galima laikyti laikotarpį, kai ji dar buvo mamos įsčiose. Tuomet ji buvo įsitaisiusi kojytėmis į priekį, nors, kad gimdymas būtų sėkmingas, vaisius turėtų būti galvute į priekį. Buvo atlikta vaisiaus apgręžimo procedūra.
Mergytei gimus paaiškėjo, kad procedūros metu medikas sulaužė jos pėdutę ir užspaudė stuburo nervą. Vieną jos kojytę teko sugipsuoti. Kiek vėliau sugipsavo ir antrąją, kad ji neaugtų greičiau nei pirmoji.
Vėliau Anželika judėjo, kaip ir visi vaikai, tik medikai sakė, kad jai reikia saugoti kryžkaulį, nes pargriuvus ir jį susilaužius būtų daug bėdos. Mokykloje mergaitė būdavo atleista nuo kūno kultūros pamokų, tačiau jai būdavo neįdomu sėdėti, kai klasės draugai bėgiodavo. Dažnai prisijungdavo prie jų, o mokytojai jai neleisdavo daryti tik pavojingesnių užduočių.
Nuo penkiolikos metų padėtis pradėjo blogėti. Sustiprėjo nugaros skausmai, o eidama Anželika kartais pajusdavo, kad negali valdyti kojų. Tiesa, tai trukdavo kelias sekundes, o po jų galėdavo eiti toliau. Galiausiai skausmai taip sustiprėjo, kad neištvėrusi pati mamai pasakė: „Daugiau kentėti negaliu, reikia kažką daryti.“
Išmetė iš paklodės
Magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad užspaustas stuburo nervas. Gydytojų atsakymas buvo vieningas: nedelsiant reikia operacijos. Jie aiškino, kad viskas bus nesudėtinga: tereikia atverti stuburą, atlaisvinti užspaustą nervą, ir būklė pagerės.
Operacijos metu medikai pamatė, kad tyrimas rodė ne viską, ir padėtis sudėtingesnė, nei jie manė. Dar apmaudžiau skamba Anželikos pasakojimas apie tai, kas nutiko vėliau: „Po operacijos kurį laiką gulėjau reanimacijoje, o vėliau mane turėjo pervežti į paprastą palatą. Kad perkeltų ant lovos su ratukais, mane kėlė su visa paklode. Tačiau paklodė plyšo, aš nukritau ir susitrenkiau būtent tą vietą, kuri buvo operuota. Kadangi dėl sutrenkimo prasidėjo kraujavimas, prireikė antrosios operacijos, o po jos situacija tapo visai prasta.“
Po operacijų metus Anželika praleido ligoninėje bei sanatorijose. Vaikščioti ji mokėsi iš naujo ir jau buvo aišku, kad perspektyvos liūdnos. Žinoma, tuo metu ji labai liūdėjo: „Atrodė, vos per vieną naktį mano gyvenimas visiškai pasikeitė.“
Liūdesys išsisklaidė maždaug per dvejus metus: Anželika nusprendė neliūdėti dėl to, kas nutiko, o gyventi savo gyvenimą ir juo džiaugtis. Ji sakė: „Sveikatos problemų turi beveik visi žmonės, tik ne visos jos matomos. Tai, kad aš sėdžiu vežimėlyje, aiškiai matyti, bet yra ir žmonių, kurių sveikata daug prastesnė nei mano. Aš tikrai galiu nuveikti daugybę dalykų, tad negi turėčiau sėdėti užsidariusi namuose ir liūdėti?“
Nauji draugai – po pokalbio dėl darbo
Kurį laiką Anželika vaikščiojo su ramentais, nors tai buvo nelengva. Ji greitai pavargdavo, o žiemą vis paslysdavo ir griūdavo, taigi ją visuomet turėdavo kažkas lydėti ir prilaikyti. Tačiau tuo metu mergina jau buvo nusiteikusi į gyvenimą žiūrėti optimistiškai, taigi visai ramiai pasakojo: „Na, būdavo atvejų, kai nueinu su drauge iš taško A į tašką B, ir tame taške pajuntu, kad atgal eiti jėgų neturiu. Tuomet draugė tiesiog sakydavo: „Gerai, kviečiamės taksi.“
Beje, apie draugus. Po operacijų nemažai draugų, kuriuos Anželika laikė tikrais, prapuolė. Tačiau nemažai žmonių, kurie buvo tiesiog jos pažįstami, tapo gerais draugais.
Nors šeimos ir bičiulių palaikymo jai niekuomet nestigo, kurį laiką trūko likimo draugų patarimų.
„Dabar gali tiesiog socialiniame tinkle parašyti klausimą neįgaliam žmogui, ir jis tau atsakys, o prieš dešimtmetį galimybių susipažinti su panašiais į tave dar labai trūko. Kai gulėjau vaikų sanatorijoje, kiti vaikai, kad ir ištvėrę stuburo operacijas, buvo vaikštantys. Kai patekau į suaugusiųjų sanatoriją, ten buvo daug senyvo amžiaus nelaimingų žmonių. Tik po kelių metų susipažinau su nevaikštančiais bendraamžiais, ir gyventi tapo daug įdomiau. Beje, tik iš jų išgirdau, kad valstybė man gali skirti neįgaliojo vežimėlį, ir susimąsčiau, kad juo judėti būtų patogiau nei su ramentais. Jokie specialistai man to nepaaiškino“, – pasakojo pašnekovė.
Savo likimo draugus ji sutiko atsitiktinai. Kartą dalyvavo pokalbyje dėl darbo, kuriame jai nepasisekė. Pokalbį girdėjusi moteris po to ją prisivijo ir užklausė: „O ar jūs žinote, kad Valakupiuose veikia toks reabilitacijos centras, kuriame neįgalieji gali įgyti naują specialybę?“
Jau netrukus Anželika tame centre pradėjo studijuoti buhalteriją ir apskaitą. Apskaitininke ji šiuo metu ir dirba, dviese su kolege tvarko įvairių įmonių buhalteriją ir apskaitą. Dirba kaip ir dauguma, po 8 val. per dieną, ir tuo nesiskundžia.
O besimokydama Valakupių reabilitacijos centre ji susirado daug šaunių naujų bičiulių. Be kita ko, jie ją sudomino neįgaliųjų sportu.
Svajoja apie parolimpines rungtynes
Dabar Anželikai sportas – kaip narkotikas, ji be jo negali. Paprastai sportuoja keturis kartus per savaitę, o savaitgaliais dažnai dalyvauja varžybose.
Sporto šaka, kurią praktikuoja profesionaliai – šaudymas iš lanko. Šaudydami iš lankų neįgalieji varžosi su sveikaisiais, tik patys neina susirankioti strėlių. Anželika šiuo metu bendroje Lietuvos moterų lankininkių įskaitoje yra ketvirtoji, pernai buvo pasiekusi ir trečiąją vietą, taigi rezultatai labai geri. Įvairiose varžybose yra užėmusi prizinių vietų.
Tai išgirdus, Anželikos svajonė dalyvauti parolimpinėse žaidynėse atrodo ganėtinai reali. Tačiau ji paaiškino: „Tam, kad galėčiau dalyvauti žaidynėse, man reikėtų dažnai dalyvauti varžybose užsienyje, o tai nemažai kainuoja. Be to, reikia profesionalaus lanko – toks, kokiu šaudau dabar, netinka. Man tinkamiausias lankas kartu su visais patobulinimais kainuotų 3500 eurų, tad jam susitaupyti sudėtinga. Bandžiau ieškoti rėmėjų, tačiau paieškos buvo nesėkmingos.“
Tačiau merginai pavyko įgyvendinti ne vieną pigiau kainavusią savo svajonę. Seniai svajojo paplaukioti su delfinais ir pagaliau 2016 m., nuvykusi į Egiptą, šią svajonę įgyvendino. Delfinai jai pasirodė labai protingi, daug suprantantys ir paliko neišdildomą įspūdį.
Dar pora drąsių poelgių, kuriems ryžosi Anželika – pasivažinėjimas motociklu ir ekstremalus pasivažinėjimas su ukrainiečių kaskadininkais automobiliu tam skirtoje sferoje, kur automobilis kartais lekia ratais aukštyn (su kaskadininkais ji susipažino, kai tie savo triukus demonstravo Kaune renginyje „Bike Show Millennium“).
Prieš pusmetį Anželika išsilaikė vairavimo teises, nekantrauja sėsti už vairo, tik automobilio dar neturi.
Dar ji svajoja parašyti knygą su autobiografiniais elementais apie tai, kaip jai pavyko pradėti mėgautis gyvenimu. Vis šį tą parašo, bet po kurio laiko perskaito ir ištrina, nes sugalvoja, kad reikia rašyti kitaip.
Anželika prisipažino, kad pasvajoja ir apie šeimą bei vaikus, tačiau draugo šiuo metu neturi. „Draugės iš manęs pasišaipo, kad iš kur pas mane bus tas draugas, jei visai neskiriu vaikinams laiko. Bet iš tiesų aš arba dirbu, arba sportuoju, arba į kokį renginį einu, tad kur rasti to laiko pažintims?“ – sakė žavi mergina. Prisipažino, kad seniau vaikiną turėjo, bet santykiai nutrūko.
Nuotykiai su fotosesijomis
2016 m. Anželikai buvo labai nuotaikingi fotosesijų prasme. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji seniai svajojo pajodinėti žirgu. Vieną gražią dieną nuvyko į žirgyną ir svajonę įgyvendino. Kai Anželikos ir žirgo nuotrauką pamatė kito žirgyno šeimininkė, ji merginos paklausė, ar toji nesutiktų nusifotografuoti ant piestu stovinčio žirgo. Mergina atsakė: „Žinoma, sutinku.“
Vienu momentu dėl to pasigailėjo, nes žirgas – frizų veislės, ganėtinai didelis, net kai nestovi piestu. „Bet jis buvo labai protingas ir mielas, kaip kačiukas, taigi su juo bendrauti buvo labai smagu“, – pridūrė Anželika.
Dėl tobulo kadro reikėjo paplušėti – fotosesija truko 5 val. Dresuotas žirgas stojosi piestu daugybę kartų, Anželika visą tą laiką rankomis tvirtai laikėsi už balno, juk kojomis prisilaikyti negali. Ji gerokai nuvargo, o porą kartų vos nenukrito žemyn (jos mama to nežino). Rezultatu liko labai patenkinta.
Dar vienoje įsimintinoje fotosesijoje įamžino savo randą. Anželika pasakojo: „Dėl to rando ant nugaros aš kompleksavau, nes nuėjusi į paplūdimį vis girdėdavau žmones šnibždantis, koks jis baisus. Pamačiau vienos užsienietės, kuri drąsiai demonstravo savo negalią, nuotrauką, ir pamaniau: o ką, gal rando fotosesija padės man atsikratyti savo komplekso?“
Užmojį įgyvendinti pasirodė ne taip jau paprasta: keli fotografai tokios užduoties imtis tiesiog nesutiko. Anželika patikino, kad ji tikrai neprašė nemokamos paslaugos, tiesiog fotografai nebuvo nusiteikę imtis netipiško projekto. Galiausiai darbo sutiko imtis fotografės ir stilistės komanda „Harizma“, kurios Anželikos sumanymą puikiai įgyvendino. „Jos pasiūlė fotografuotis tatuiruočių studijoje, juk man randas – toks ženklas, kaip kitiems žmonėms yra jų tatuiruotės“, – paaiškino.
Visgi po fotosesijos merginai komplekso dėl rando atsikratyti nepavyko, nes internete sulaukė nemažai komentarų, kad vaizdas pernelyg baisus. Tačiau sulaukė ir daug komplimentų už drąsą ir už tai, kad ir kitus padrąsino. Dabar ji su savo randu jau susigyvenusi ir dėl jo nekompleksuoja.
Neįgali ir laiminga
Kitiems neįgaliesiems Anželika patartų, užuot sėdėjus namie ir liūdėjus, nebijoti svajoti ir veikti. Ir nesitikėti, kad pasiseks iš karto – ji pati apie pasiplaukiojimą su delfinais svajojo gal dvylika metų.
Pašnekovė prisipažino, kad kartais ir ją apima liūdesys, tačiau tada ji ieško būdų, kaip sau pakelti nuotaiką – eina pasportuoti, klausosi mėgstamos muzikos ar dar kažką smagaus nuveikia, ir tai tikrai pakelia nuotaiką.
Anželika pridūrė: „Įsivaizduokite, kas būtų, jei mes visi būtume idealiai gražūs. Gyventi būtų neįdomu! Žmonės yra skirtingi, ir tai yra gerai. Tik reikia kitus priimti su visais jų savitumais.“ Ji pastebėjo, kad kai kuriems žmonėms dar reikia prie neįgaliųjų priprasti. Todėl stengiasi gražiai bendrauti su visais gatvėje jos kažko užklausiančiais nepažįstamais žmonėmis, net jei reikia šimtąjį kartą atsakinėti į tą patį klausimą.
Kartais Anželika išgirsta sakant: „Vargšelė, tu tokia graži, bet tokia nelaiminga!“ Tuomet ji pagalvoja, kad nėra ji tokia jau nelaiminga.
Bet ar optimistiškai nusiteikusiai merginai nesinori kaltinti likimo, kad galbūt ji neįgaliojo vežimėlyje atsidūrė dėl to, kad ligoninėje ją keliant suplyšo sena paklodė? Žavi pašnekovė su šypsena atsakė: „Matyt, tada buvo ne mano diena.“
