Automobilininkų bendruomenėje Julius – savas. Visi jį pažįsta kaip daugkartinio Lietuvos čempiono R.Statnicko sūnų.
Kai kurie dar atsimena, kaip vaikinas prieš 1000 kilometų lenktynes tėčio garaže krėsdavo šunybes.
„Buvau sunkus paauglys. Kartą prisižaidžiau su automobilių keltuvu.
Kilnojau automobilį, durelės buvo atvertos. Jos taip išlinko, kad automobilis tapo panašus į „Lamborghini“ su į viršų atsidarančiomis durimis. Tėčiui tai kainavo.
Kitą kartą prieš lenktynes kartu su draugu svetimais sportiniais automobiliais sumanėme pasivažinėti po Palangą. Kai grįžome į garažą, tėtis buvo supykęs. Juk automobiliai net ne jo“, – savo išdaigas prisiminė J.Statnickas.
Nuo mažumės tėvas Julių visur vežiodavosi.
Ir į garažą, ir į trasas, ir į varžybas, po kurių jausdavosi pakylėtas dėl tėčio pergalių. Su juo kartu lipdavo ant pakylos atsiimti apdovanojimo.
Žinoma, medalį užkabindavo Juliui – išsišiepusiam iki ausų vaikui.
Būdamas mokykloje Julius jau lankė kartingo būrelį.
Ten išmoko ne tik važinėti, bet ir varžtus sukti. Taip pat sutiko daug bendraminčių, su kuriais iki šiol bendrauja.
„Labai norėjau lenktyniauti, dažnai treniruodavausi. Iš pradžių tėtis rėmė treniruotes, po to prisidėjo ir dėdė, kuris, kai buvau 15-kos, man padovanojo sugedusį sportinį automobilį.
Ko gero, tikėjosi, kad pasitaisysiu ir pradėsiu juo lenktyniauti. Tačiau apskaičiavau, kad taisyti per brangu, ir atidaviau jį į sportinio vairavimo centrą. Už tai dvejus metus galėjau ten nemokamai lakstyti kartu“, – pasakojo J.Statnickas.
Kartingas Juliui visada buvo arčiau širdies nei automobilių sportas, bet aistra lenktyniauti – kraujyje nuo gimimo. To jau nepaneigsi.
O štai virėjo profesiją jaunas vyras atrado, kaip pats sako, priverstas gyvenimo.
„Visada mėgau ruošti maistą, namuose ką nors pasigamindavau pats. Kai suėjo 18 metų, vasarą įsidarbinau vienoje picerijoje. Porą mėnesių padirbėjau ir lūžo ranka. Tada rudenį vėl prasidėjo mokslai mokykloje ir dirbti nebuvo kada“, – paaiškino vilnietis.
Baigęs mokyklą J.Statnickas sutiko mylimąją, su ja netrukus susilaukė dukros Milanos, tad teko skubiai ieškotis darbo, kad galėtų pasirūpinti vaiku pats. Nenorėjo prašyti tėvų pagalbos.
Pora susituokė, o Julius vėl įsidarbino vienoje populiarioje picerijoje. Per keletą savaičių išmoko kepti picas, o per porą metų dirbdamas dideliu tempu išėjo puikią mokyklą.
„Patiko gaminti, todėl greitai mokiausi ir įgijau picerijos vadovų pasitikėjimą. Pamažu ėmiau domėtis ne tik picomis, bet ir kitų patiekalų ruošimu. Ėmiau eksperimentuoti virtuvėje.
Žiūriu – patinka ir virtuvė, ne tik picų zona. Vienu metu dirbau net per du restoranus.
Nuo Žaliųjų ežerų, kur pas močiutę su šeima gyvenome, į centrą kasdien važiuodavau kaip robotas. Tik atvykęs susivokdavau, į kurią darbovietę reikia eiti“, – dėstė vyras.
Gimus vaikui Julius telkėsi tik į darbą, o automobilių sportą ir kartingą visiškai išbraukė iš savo gyvenimo. Tuo laikotarpiu trūko finansų, ėmė kankinti rūpesčiai šeimoje.
„Pradėjome pyktis su žmona. Galiausiai išsiskyrėme“, – apie nelengvą gyvenimo laikotarpį kalbėjo J.Statnickas.
Prieš pusketvirtų metų vykęs skyrybų laikotarpis jaunam vyrui buvo skausmingas – nuo streso ištirpo ne vienas kilogramas.
Tačiau netrukus Julius ėmė bendrauti su savo vaikystės meile Dovile.
Ji jau irgi buvo išgyvenusi skyrybas, turėjo panašaus amžiaus kaip jo dukra sūnų.
Jausmai užgimė žaibiškai ir viskas greitai susidėliojo: po poros mėnesių pora apsigyveno kartu. Jiems gimė dukra Ugnė. Regis, pagaliau asmeninis gyvenimas susitvarkė ir atsirado vietos senai aistrai.
„Kartą nuvažiavome pasivažinėti kartais su Ugnės krikšto tėvais. Neblogai įveikiau trasą ir vėl pajutau didelę aistrą šiam sportui. Grįžo visi pojūčiai, tad užsikabinau – pradėjau kasdien treniruotis.
Dalyvavau pirmose varžybose. Iškovojau trečiąją vietą! Po ilgos pertraukos toks rezultatas mane patį nustebino“, – prisipažino J.Statnickas.
Tuo metu darbą restoranuose Julius jau buvo iškeitęs į taksi vairuotojo duoną.
Netrukus Julius ėmė dalyvauti įvairiose varžybose ir pasiekė puikių rezultatų.
Jis buvo pakviestas prisidėti prie komandos. 166 minučių čempionate dalyvavo jau su komanda, kuri viename iš etapų užėmė antrąją vietą.
Praėjusiais metais geri rezultatai galiausiai Julių atvedė į kartingo varžybas. O šiemet vyras startuoja jau nevaržomais žingsniais.
„Šiam sportui reikia daug laiko ir nemažai pinigų. Geriausia – turėti savo kartą, tada gali netrukdomas treniruotis. Džiaugiuosi draugų iš „Fromusa“ pagalba“, – paaiškino J.Statnickas.
Tėvo patarimų dėl vairavimo Julius neklausia. Jis pats supranta, kad svarbiausia – analizuoti savo važiavimą, nes šiame sporte sunkiausia ne pasinaudoti patarimais, o perlaužti savo įgūdžius.
„Mano tėtis moka ir trasoje, ir gatvėje susikaupti, važiuoti taisyklingai. Po truputį to mokausi. Trasoje mes su tėčiu panašūs, bet gyvenime visiškai skirtingi“, – nusijuokė Julius.
Jis neslėpė, kad tėvas šiuo metu jo pomėgiui nepritaria, skatina pirmiausia susikurti tvirtesnį pagrindą, o tiktai po to lenktyniauti. Tačiau Julius vėl įžiebtos aistros negali pažaboti.
„Mano tėčio charakteris – sudėtingas. Jis mėgėjas pamokyti.
Pamoko, pamoko ir tiktai tada duoda galimybę. Nori, kad pats siekčiau. Taip buvo nuo pat mažumės. Dabar suprantu, kad tai geras auklėjimo modelis, bet labai tampantis nervus“, – nusišypsojo J.Statnickas.
Šiuo metu Julius dirba Vilniuje įkurtame italų restorane. Jaučiasi pritapęs prie kolektyvo, jam puikiai sekasi. Be to, vyras džiaugėsi, kad restorano vadovai jį išleidžia į visus renginius, susijusius su kartingu.
„Picų kepimą esu jau puikiai įvaldęs. Moku sukti ant piršto, mėtyti. Darbe pamėtau. Mylimoji picos jau atsivalgiusi, o eiti su manimi kitur valgyti vengia, nes esu labai priekabus klientas“, – prisipažino J.Statnickas.
Nieko nuostabaus – Julius tikino žinąs, kaip iškepti gerą picą. Jam pačiam skaniausia aštri su jautienos faršu.
Vis dėlto geros picos paslaptis – tinkamai paruoštas pagrindas. „Svarbiausia yra gerai rankomis išsukti tešlą, kad oras natūraliai išsivaikščiotų, o ne naudoti tam techniką. Dar svarbu palikti kraštą. Gerai tešlai nereikia jokių kiaušinių, pieno ar margarino“, – apie picos ruošimą pasakojo J.Statnickas.
Radęs laisvą minutę Julius papildomai dar dirba pavėžėju ir ieško mylimajai sužadėtuvių žiedo, o ateityje svajoja apie savo restoraną ir sudalyvauti 1000 km lenktynėse.
Ir dar – kad jo vaikai taip pat pamėgtų kartingą.
Tėvas – automobilių trasų asas
Iš Klaipėdos kilęs Juliaus tėvas lenktynininkas Rimgaudas Statnickas yra vienas labiausiai patyrusių vis dar lenktyniaujančių sportininkų Lietuvoje.
Automobilių sportu jis užsiima nuo 16 metų. Jo karjera trunka jau keturis dešimtmečius. R.Statnickas yra daugkartinis Lietuvos čempionas, buvo Sovietų Sąjungos čempionas ir rinktinės narys.
Nuolatinis 1000 km lenktynių dalyvis. Geriausias laimėjimas šiose varžybose – 2-oji vieta bendrojoje įskaitoje, pasiekta 2001 metais. 2007-aisiais iškovota I vieta A3000 klasėje. Dabar sportininkas irgi nesėdi sudėjęs rankų – lenktyniauja veteranų klasėse.
