„Čia mano dviratis“
Mamos stumiamas neįgaliojo vežimėlis, tėčio ar Palangos socialinių paslaugų centro automobilis – daugelį metų tik šitaip aplinką tyrinėjusi Eglė dabar trykšta džiaugsmu. Prie namiškių dviračių pritvirtinta naująja priekaba-vežimėliu ji atranda vis naujas erdves, dar nelankytas vietas, žvilgsniu palydi pro šalį miško takeliu liuoksinčią voveraitę, nuo Olandų kepurės grožisi su dangumi susiliejusia jūra. Pasak merginos, gana greitai riedėdama paskui tėčio dviratį ji jaučiasi lyg sklandantis paukštis. Vėjo gūsius keičia vasara alsuojančių krūmų ir žolynų kvapai, gegutės kukavimą – čaižoka griežlės giesmė. Iš gamtos savo kuriamoms eilėms įkvėpimo besisemiančiai Eglei tai – tokia naujų potyrių versmė, kurią net sunku su kuo nors palyginti.
Eglės mama Nijolė juokauja, kad turizmo sezonas jų šeimoje šiemet prasidėjo gana anksti. Nors šią priekabą-vežimėlį nusipirko dar pernai, bet dėl lietingos vasaros į žygius dviračiais leidosi gerokai rečiau nei norėjosi. Užtat anksti atšilę orai šiemet kvieste kvietė keliauti. Jau nuo pavasario Eglė pradėjo nerimauti: kada gi leisimės į kokią nors išvyką?
„Čia mano dviratis“, – kitų vežimėliu ar priekaba vadinamą įrenginį išdidžiai apibūdina mergina. Ji tikina, kad jame sėdėdama patiria tą patį, ką ir dviratį vairuojantis tėtis. Skirtumas tik tas, kad pačiai nereikia pedalų minti.
Judėjimo laisvės paieškos
N. Baranauskienė pasakoja, kad šeima labai stengiasi dukros gyvenimui suteikti kuo daugiau spalvų ir nuolat ieško, kuo galėtų jį paįvairinti. Neįgaliojo vežimėlis, kurį paprastai stumia mama, Eglei irgi suteikia laisvės – nereikia sėdėti užsidarius namuose. Mergina turi ir elektrinį vežimėlį, tačiau dėl itin sunkios negalios jai sunku savarankiškai juo naudotis. Monciškėse įsikūrusiame neįgaliesiems pritaikytame Lietuvos paraplegikų asociacijos Landšafto terapijos ir rekreacijos centre Eglė stengėsi judėti pati – ką tik grįžo iš čia surengtos „Vilties“ bendrijos stovyklos.
Kadangi merginos rankos silpnos ir nepaklusnios, tėtis išmėgino ne vieną būdą, kaip palengvinti vežimėlio valdymą. Ir didoką kamuoliuką buvo pritvirtinęs, ir ranką prie vežimėlio valdymo pultelio bandė fiksuoti. Dabar sugalvojo šakutės formos rankos laikiklį. Šis variantas labiausiai pasiteisino – Eglei nieko nereikia spausti neklusniais pirštais, tai ji daro visa plaštaka. Tačiau pati vežimėliu Eglė juda tik saugioje aplinkoje. Jeigu abi su mama išsiruošia kur nors toliau – Nijolė visada šalia, nes judresnėje gatvėje dukra gali išsigąsti, įsitempti ir nesuvaldytas vežimėlis nuriedėtų į šalikelę.
N. Baranauskienė pasakoja, kad mintis persodinti Eglę į prie dviračio tvirtinamą priekabą-vežimėlį jau senokai nedavė ramybės. Vis dažniau tokiais vežimėliais tėvai vežioja mažus vaikus. „Iš pradžių ieškojome meistro, kuris perdarytų tokią vaikišką priekabą, pritaikytų Eglei, – pasakoja Nijolė. – Kritiškai mūsų sumanymą įvertinęs meistras įtikino, kad iš tokios rekonstrukcijos nieko gero neišeis. Eglė aukšta, vaikiškos priekabos jai nepritaikysi, o mėginimas ją prailginti ir brangiai kainuos, ir nežinia, ar tokia konstrukcija bus saugi, pasiteisins.“
Išsvajotas pirkinys nuvylė
Rankų nuleisti nepratusi šeima sėdo prie kompiuterio. Meistras užsiminė girdėjęs, kad kažko panašaus į Eglei ieškomą įrenginį esama Kanadoje. Po interneto platybes kiek pasižvalgę Eglės tėvai vis dėlto nusprendė tokios priekabos-vežimėlio paieškoti Europoje. „Negi prancūzai, vokiečiai nieko panašaus negamina?“ – svarstė jie. Į paieškas įsitraukė ir jaunesnioji Eglės sesuo Marija. Šeimai labai pravertė Paryžiuje studijavusios dukros užsienio kalbų žinios.
Bendros pastangos pasiteisino – netrukus norimą įrenginį jie rado Lenkijoje. Jau buvo pradėję tartis dėl galimo sandorio, kai tokią pačią, tik pigesnę dviračio priekabą-vežimėlį aptiko Belgijoje. Susitarė, sumokėjo ir netrukus sulaukė išsvajotos siuntos. „Deja, Eglei jis netiko – buvo per mažas, – prisimena Nijolė. – Jau žinojome, kad tos priekabos yra trijų dydžių: skirtos vaikams, jaunuoliams (130 cm ūgio) ir suaugusiesiems. Nors Eglės ūgis 150 cm, užsisakėme skirtą jaunuoliams, manėme, kad kojas per kelius šiek tiek sulenks ir bus gerai. Deja, mums atsiuntė ne jaunimui, o vaikams skirtą priekabą. Nufotografavome joje susiraičiusią Eglę su ore styrančiais keliais ir nusiuntėme belgams. „O, Dieve!“ – dėl neapdairios klaidos emocingai sureagavo firmos atstovai. Savo lėšomis pirkinį išsiuntėme atgal. Jie dar siūlė pakeisti netikusią priekabą į didesnę, bet tolesnio bendravimo su jais atsisakėme.“
Visada verta ieškoti gamintojo
Pirmasis nusivylimas entuziazmo nenuslopino, paieškos tęsėsi toliau. Netrukus Baranauskai internete rado ne tik šiomis priekabomis-vežimėliais prekiaujančių firmų, bet ir Čekijoje esančius jų gamintojus. „Tiesiai iš gamintojų pirkti visada labiau apsimoka, – patirtimi dalijasi N. Baranauskienė. – Čekams už šią priekabą sumokėjome 1600 eurų ir sutaupėme beveik 600 eurų – tiek kaina padidėja jomis prekiaujančiose firmose.“
Jau pasimokę Eglės tėvai tąsyk ilgokai svarstė, kokio dydžio priekabą-vežimėlį pasirinkti. „Paklausę patarimo, kad vidutinio dydžio priekabos atrama liemeniui ir galvai Eglei gali būti per žema, nutarėme pirkti didžiausią, – pasakoja merginos mama. – Gal būtų užtekę ir vidutinio dydžio, nes Eglė jau nebeauga, deja, turėjome apsispręsti tik žiūrėdami į paveikslėlį kompiuterio ekrane. Labai norėjome prieš pirkdami tą priekabą išbandyti, bet Lietuvoje nieko panašaus neradome, todėl pasikliovėme gamintojų patarimu.“
Tik šiemet per Klaipėdoje pranciškonų surengtą „Vilties“ bėgimą N. Baranauskienė sako pastebėjusi panašų įrenginį, kurį stūmė kitas žmogus. Eglės „dviratį“ taip pat galima ne tik traukti, bet ir stumti, komplekte yra didelis priekinis ratas, tačiau Baranauskai pirmenybę teikia savajam dviračių tandemui. O kad tėvams tokie pasivažinėjimai neatimtų paskutinių jėgų, jie savo dviračius modernizavo – pakeitė po vieną ratą, varikliuką įmontavo. „Nors Eglės priekaba-vežimėlis rieda puikiai, vis dėlto jį tempiant krūvis jaučiasi, juk reikia ir į kalniuką pakilti, ir prastesniu keliu paminti, ir ilgesnį atstumą įveikti. Ką tik iš Palangos iki Karklės nuvažiavome – į vieną pusę 23 kilometrai, tiek pat atgal. Paprastu dviračiu tiek tempti Eglės priekabą tikrai labai vargintų“, – pastebėjimais dalijasi Nijolė.
Mergina užsimena svajojanti nuvažiuoti į Juodkrantę, mama – apie planus pasižvalgyti po Platelių ežero apylinkes. Juk ne be reikalo šeima įsigijo nedidelį autobusiuką, į kurį tilps ir Eglės neįgaliojo vežimėlis, ir priekaba, ir abiejų tėvų dviračiai.
Riedėjimą palengvinančios priemonės
Eglė – ne vienintelis pavyzdys, kaip neįgaliųjų vežimėliuose sėdintys žmonės siekia daugiau judėjimo laisvės, naujų potyrių ir pojūčių, savarankiškumo. Techninės pagalbos priemonių gamintojai jiems siūlo ne vieną kelionę rateliais galintį palengvinti prietaisą.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) organizuojamame tradiciniame maratone dalyvaujantys neįgalieji į kelias dienas trunkančią kelionę leidžiasi su prie vežimėlių pritvirtintais varytuvais. LŽNS atstovės Gintos Žemaitaitytės teigimu, šie varytuvai padeda įveikti didesnius atstumus ir įkalnes. Su jais nemaža neįgaliųjų grupė dalyvavo ir pernai sostinėje vykusiame velomaratone.
Keliones pieva, miško keliukais, žvyruotais takais siūlėsi palengvinti prie vežimėlio tvirtinamo nedidelio trečiojo rato gamintojai. Vienas geriausių šalies neįgaliųjų orientavimosi sporto atstovų Tadeušas Šimkovičius į svarbias varžybas vyksta su prie vežimėlio tvirtinamu elektriniu priedu – varikliuku varomu trečiuoju ratu.
Kaišiadoriškė Vilma Lukoševičiūtė taip pat yra išbandžiusi ne vieną judėjimą rateliais palengvinančią priemonę. Kurį laiką jos mechaniniam vežimėliui riedėti padėjo speciali įranga su varikliuku, dabar – elektriniai ratai su ilgai veikiančiomis įkraunamomis ličio baterijomis.
