Namų link neatsirado nuoroda, kur ieškoti nacionalinės vertybės, o tujos taip suaugo, kad man dvaro nebematyti nuo kaimo keliuko. Taip linksmai žurnalistus pasitiko D.Teišerskytė.
Bet ir keliukas link jos namų visai ne nacionalinio lygio – jau senokai nelygintas, tad tenka važiuoti tarsi sudėtinga ralio trasa.
Ir dvi pasagos ant įėjimo į namą durų kažkodėl apverstos žemyn. Juk nuo seno visi tiki, kad laimė į namus ateina ir turtai suteka, jei pasagos prikaltos virš durų įkirpimu aukštyn.
„Tik dabar pastebėjau. Kas čia taip nemokšiškai jas prikalė? Matyt, dabar jau laimės ir turtų nebeturėsiu kur dėti!“ – tuoj pat pataisiusi pasagas kvietė apžiūrėti savo valdų Dalia.
Kai D.Teišerskytės, A.Čupkovo ir jų gausios šeimos padangėje skaisčiai švietė darna ir sutarimas, o verslas sekėsi puikiai, maždaug prieš aštuoniolika metų visi nutarė įsigyti patinkančią sodybą netoli Kauno.
Kažkas A.Čupkovui papasakojo, kad Braziūkuose, esančiuose apie 30 kilometrų nuo Kauno, parduodama kaimo mokykla.
„Atvažiavę pamatėme apleistą mokyklą. Ir langai, ir durys, ir net grindys jau seniai buvo išnešioti. Bet čia patiko mūsų šuniui ir anūkei, kuri tuo metu sirguliavo. Ją labai pralinksmino medinė saulutė virš durų.
Mano vyrą sužavėjo tai, kad mokykloje yra nedidelė sporto salė, kurioje jis galėtų su savo kolegomis, krepšinio veteranais, pažaisti ir rengti krepšinio turnyrus“, – prisiminė D.Teišerskytė.
Tikėtasi, kad didelių investicijų mokyklai sutvarkyti neprireiks, bet jos tvarkymo darbai užtruko beveik dvejus metus. Teko atkasti visus pamatus ir juos apšiltinti, iškuopti ir praplėsti palėpę, kurioje buvo įrengti kambariai trims sūnums ir anūkams.
Daugiausia išmonės ir darbo prireikė konstruojant suktus ąžuolinius laiptus į antrą aukštą, kur buvo dviejų kambarių mokytojos butas.
„Išnešiau gal šešiasdešimt didelių juodų maišų šiukšlių.
Kaimo senbuviai stebėjosi, ką ta nenormali Seimo narė nešioja į iškastą gilią duobę? Atsakydavau, kad pinigus užkasinėju“, – juokėsi Dalia.
Pavyko puikiai įsikurti
Pirmą kartą 2000-aisiais tapusi Seimo nare ji į Vilnių išvažiavo palikusi Braziūkuose šeimai tokius namus, kuriuose visiems pakako vietos, o svarbiausia – įgyvendino gyvenimo svajonę neatitrūkti nuo žemės. Juk tėviškės netoli Raseinių, sugrįžusi iš Sibiro, ji jau neberado.
Durys, už kurių laiptais pakylama į antrą aukštą, papuoštos Seimo narės D.Teišerskytės priimamojo Kaune lentele.
Tas priimamasis iš tikrųjų prabangus – du dideli vaikų kambariai, šeimininkės miegamasis, pro kurio langus atsiveria romantiška kaimo panorama su kyšančiais bažnytėlės bokšteliais, buvęs A.Čupkovo darbo kabinetas ir erdvus vonios kambarys.
„Puikiai suprantu, kad dalis šių namų priklauso ir mano vyrui A.Čupkovui, su kuriuo mes jau nebegyvename dešimt metų, bet vis dar oficialiai neišsiskyrę.
Aš nesu nusiteikusi samdytis brangiai mokamų advokatų ir užsiimti turto dalybomis. Kaip laikas viską sudėlios, taip ir bus“, – susimąstė D.Teišerskytė, kalbėdama apie tai, kad jai netrukus vėl teks kurti naujus namus. Tik dabar jau pačiai sau vienai.
Svajoja apie nedidelį namuką arba kotedžą, šalia kurio būtų bent lopinėlis žemės. Juk ji – ūkininkų dukra. Tačiau ūkio darbų išmoko ne iš į Sibirą ištremtų tėvų, o iš pirmojo vyro tėvų, kurie sovietmečiu sumaniai ūkininkavo ir pasiturimai gyveno.
Viešnia iš Sibiro
„Geras buvo tas mano Jonas. Bet praradau jį dėl savo kvailumo ir neišsiauklėjimo. Susituokę vos devyniolikos gyvenome tik dvejus metus.
Jo tėvams esu labai dėkinga už gyvenimo pamokas. Ypač buvusiai anytai, kuri, būdama puiki šeimininkė, išmokė mane ir gaminti, ir kaip ant stalo padėti. Juk iš Sibiro, kur galiojo taigos įstatymai, į Lietuvą grįžau kaip laukinė.
Į būsimų uošvių namus pirmą kartą atėjau batus užsiklijavusi plastilinu, kad neperšlaptų. Bendravau įžūliai, atsikalbinėjau.
Aš tokią marčią, buvusių uošvių dėta, būčiau su pagaliu pro duris išvijusi“, – savikritiškai savo gyvenimo puslapius vartė D.Teišerskytė.
Dar ji prisiminė, kaip būdama jauna mergina ilgai vengė nešioti drabužius trumpomis rankovėmis, nes dirbant Sibire miško darbus ir kasdien mojuojant kirvuku jos rankos beveik nesiskyrė nuo raumeningų vyrų rankų.
Dar labiau į merginą iš stuomens ir iš liemens Dalia ėmė panašėti dirbdama jau Lietuvoje pas savo dėdę pieninėje.
„Tas mano dėdė labai mėgo tokį gėrimą – pusė stiklinės alaus ir pusė riebios grietinėlės. Tai įsivaizduokite, kokia aš buvau įmitusi. Bet specialių dietų neprireikė.
Pradėjusi mokytis Kaune ir apsigyvenusi bendrabutyje greitai atsikračiau visų pieninėje užsiaugintų kilogramų ir Sibire išpuoselėtų raumenų“, – apie gyvenimo pradžią Kaune pasakojo D.Teišerskytė.
Pašėlusi menininkė
Iki antros santuokos Dalia jau buvo tapusi visateise Kauno bohemos nare.
Jai net teko vadovauti Kauno menininkų namams. Kai juos perėmė iš rašyto Mykolo Karčiausko (1939–2018), salėje buvo per sprindį vandens ir stovėjo du motociklai.
„Buvau pašėlusi, todėl ir iš Menininkų namų mane sėkmingai išmėžė. Man pakako „proto“ anais brežneviniais laikais nupirkti biblioteką iš politinio tremtinio Valiaus Drazdausko su Antano Smetonos laikų žurnalais ir panašiais leidiniais.
Gavau už tai papeikimą. Būta jų ir daugiau, o valdžios kantrybės taurę mano elgesys perpildė, kai už vieną bendradarbį jo paprašyta pasirašiau algalapyje ir paėmiau atlyginimą.
Tačiau darbą Menininkų namuose iki šiol prisimenu kaip geriausius savo gyvenimo metus. Man jie labai brangūs“, – neslėpė išgyvenimų D.Teišerskytė.
Kai Menininkų namuose buvo ruošiama spektaklio pagal Romualdo Granausko romaną „Jaučio aukojimas“ premjera, D.Teišerskytė sumanė, kad žiūrovams reikia naujų kėdžių.
Likus savaitei iki premjeros ji iš miesto valdžios pareikalavo nupirkti šimtą kėdžių.
Jau kitą dieną į Menininkų namus buvo atvežtos naujos kėdės.
„Man atrodė, kad reikia vadovautis Sibire išmoktais gyvenimo įstatymais. Tada atrodė, kad elgiuosi įžūliai, o dabar, matyt, sakytų, kad esu gera vadybininkė“, – kvatojosi Dalia.
Pravardės istorija
Per 16 darbo metų Seime D.Teišerskytė pelnė nacionalinės vertybės ir kovotojos su juodaodžiais etiketę. Bet ar tik tiek jai pavyko nuveikti?
„Ir kodėl gi aš – ne nacionalinė vertybė? Mano dėka imta minėti Skaitymo, Teatrų, Muziejų, Lietuvių kalbos kultūros, Bibliotekų metus, inicijavau per šimtą įstatymų ir jų pataisų“, – vardijo keturių kadencijų Seime nuopelnus.
D.Teišerskytė, prisimindama savo pravardės „nacionalinė vertybė“ kilmę, dabar jau šypsojosi. Ji buvo pateikusi Daugiavaikių motinų įstatymo projektą. Jo pateikimo Seime data sutapo su Kūčių diena.
Darbotvarkė jau ėjo į pabaigą, parlamentarai ruošėsi skirstytis namo, o tuometė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė vis neteikė D.Teišerskytei ir daugiavaikėms motinoms svarbaus įstatymo.
„Seimo tribūnoje iš tikrųjų pakalbėjau bjauriai. Bet kitaip elgtis negalėjau – posėdžių salės balkone sėdėjo būrys mano sukviestų daugiavaikių motinų.
Galiausiai įstatymo pataisoms buvo pritarta, ir aš, išėjusi iš salės, prieš žurnalistus išskleidžiau rankas ir motinų akivaizdoje pasakiau: „Argi mes – ne nacionalinės vertybės?“ To pakako, kad vakare visos televizijos mane pristatytų kaip nacionalinę vertybę“, – juokėsi D.Teišerskytė.
Smūgis į paširdžius
Iki šiol moters nepamiršta bibliotekos, muziejai, mokyklos. Beveik visi savaitgaliai suplanuoti iš anksto. Susitikti su skaitytojais ji nesibodi vykti į atokiausias Lietuvos vietas.
Paklausta apie kūrybą D.Teišerskytė kategoriškai nukirto: „Kūryba užsirišo. Kodėl? Nežinau. Nieko – nei eilėraščių, nei memuarų, nei apmąstymų neberašau.
Parašiau tik kelis dainų tekstus, nes žmonės labai prašė.“
Nemažai laiko ji dabar skiria savo kūrybos archyvams sutvarkyti. Į sodybą parsivežė šešiolika maišų rankraščių ir dokumentų, tarp kurių – daugybė straipsnių, publikuotų spaudoje, novelių.
D.Teišerskytė apgailestavo, kad savo kūrybą buvo išbarsčiusi be pagarbos, todėl ir nusprendė peržiūrėti, susitvarkyti. Galbūt pavyks sudaryti knygą.
Kol mūzos tyli, ji leidžiasi į keliones. Praėjusį pavasarį ir rudenį su jaunystės laikų drauge plaukimo trenere Virginija Juodeikiene ir jos sūnumi Gediminu Juodeika buvo nuvykę į ir Dubajų, ir Kiprą.
„Iš pradžių Gedas abejojo mūsų draugija – manė, kad bus tik dviejų damų asistentas, bet jam taip patiko su mumis keliauti, kad žadėjo ir ateityje mūsų neišsižadėti“, – pasakojo Dalia.
Tvarkysis pati
Dabar ji, kaip Povandeninio sporto federacijos viceprezidentė, su sportininkais ruošiasi kelionei į Tailandą ir neišgyvena, jei teks išsikraustyti iš šeimos sodybos.
„Reikės, tai reikės. Negi žudysiuosi? Išsikraustysiu ir iš sodybos, ir iš buto Kaune. Juk mano vyrui jie irgi priklauso.
Kita vertus, kam man tokie žemės plotai ir tokie dideli namai? Nors kol kas neblogai tvarkausi ir viena.
Žiemą vėjas nuplėšė pavėsinės stogą, nuvažiavau į parduotuvę, nusipirkau gabalą brezento ir užsidengiau vėl.
Dabar svarstau, kaip per tokią sausrą susikonstruoti laistymo sistemą ir panaudoti kieme esančio baseino vandenį“, – buities darbus vardijo buvusi Seimo narė.
Bet čia pat akys sudrėko, kai prisiminė, kaip sodino daugiau nei šimtą tujų prie namų, kaip jos dabar suaugusios sulig stogu, o kažkas jas prieš trejus metus padegė – liko tik pusė medelių.
Vos metro maumedį ji pasodino prie kiemo vartų, nes labai norėjo, kad jis primintų Sibirą.
Daržus šiemet, kaip ir įprasta, ji sodino su tokiu pat užsidegimu. Turi ir du šiltnamius. Vienoje lysvėje susodino augalus, parsivežtus iš Maroko.
Kas iš jų išaugs, kol kas neaišku. Atokvėpio valandėlę D.Teišerskytė kasdien prisėda po sodybos puošmena – šimtamečiais ąžuolais.
„Seniai žinojau, kad ateis tokia diena, kai jis pareikalaus savo dalies. Ir ta diena atėjo. Tačiau nesigailiu nei darbo, nei laiko, praleisto šioje sodyboje. Buvo nuostabūs metai. Atrodytų, ko daugiau reikia?
Bet labiausiai reikia šalia esančio žmogaus. Sakyti, kad vienatvė – gerai, absurdas. Gerai, kol dirbi darže, o namie vakare atsisėdi ir imi savęs gailėti. Kodėl taip atsitiko? Juk mes kūrėme šiuos namus labai didelei šeimai.
Bet aš pagražinau Lietuvą! Juk dabar Braziūkuose gražiau, pašaliečiai akį pamalonina“, – linksma gaida atsisveikino savo išpuoselėtoje sodyboje D.Teišerskytė ir dar sykį pataisė dvi pasagas virš durų, kad į jas tekėtų naujo gyvenimo laimė.
