Auksuolė augo kartu su dvyne seserimi. Ji nuo mažų dienų labai mėgo siūti lėlėms drabužėlius. Sesė net sutikdavo vietoje jos išplauti grindis už tai, kad pasiūs jos lėlei suknutę. Nieko nuostabaus, kad užaugusi Auksuolė baigė drabužių modeliavimo specialybę ir jos darbas buvo susijęs su drabužių kūrimu ir siuvimu.
Prieš trylika metų išsikraustydama į JAV lietuvė nemanė, kad dirbs panašų darbą – rodės, ten parduotuvės kimšte prikimštos drabužių įvairiausiems skoniams ir už įvairiausias kainas, tad jai vietos toje rinkoje neatsiras.
Visgi ji ir dabar siuva žmonėms rūbus, bendradarbiauja su viena džinsų parduotuve, yra pristačiusi ir ne vieną savo kurtų drabužių kolekciją. Turi įsigijusi 5 pramonines ir apie 10 buitinių siuvimo mašinų. Tiek jų pirko ne tam, kad ruošiasi samdyti darbuotojų, o tam, kad galėtų lietuvių vaikus mokyti pasisiūti Lietuvos vėliavėles ar kažkokias smulkmenas.
Auksuolė labai aktyviai dalyvauja JAV lietuvių veikloje, yra Marketo parko bendruomenės pirmininkė.
Sėkminga verslininke ji savęs vadinti dar nesiryžta – vienai vystyti verslą, ir dar gyvenant be vyro, nėra paprasta. Tą, ką uždirba, investuoja į naujas medžiagas, o dar turi pasirūpinti dukra Sondrita, kuriai dabar 21 m.
Pas vyrą, kuris išdavė
Į JAV išvykti Auksuolė sumanė kartu su savo antruoju vyru. Jam pavyko išvykti greičiau, o moteris su judviejų dukra bei sūnumi iš pirmosios santuokos dar trejus metus gyveno Lietuvoje, kol pagaliau susitvarkė emigracijos reikalus. Tiksliau, į JAV pavyko išvykti Auksuolei su dukrele, o sūnus, kuris jau buvo pilnametis, vizos negavo ir kuriam laikui dar liko gyventi Lietuvoje.
Prieš išvykstant į JAV moteriai kirbėjo galvoje mintis, kad jos vyrui vienam gyventi turbūt buvo liūdna ir galėjo kilti visokių pagundų. Pagaliau su juo susitikusi ji suprato, kad kažkas tikrai negerai, nes vyras, radęs pasiteisinimų, jos su dukra net nepasikvietė į savo namus. Antrą jų atvykimo dieną jis išgėręs prisipažino, kad turi kitą moterį. Blaivas nedrįso to padaryti, matyt, graužė sąžinė.
Įskaudinta žmona išsiruošė atgal į Lietuvą, prakeikusi Ameriką ir sau pasakiusi, kad čia niekada negrįš. Vyrui ji visgi pasakė, kad palieka jam metus laiko tam, kad apsigalvotų ir grįžtų į šeimą. Ji labai norėjo, kad dukrytė augtų su tėčiu – pakako to, kad su sūnaus tėčiu jau buvo išsiskyrusi dėl jo išdavystės. Antrajam vyrui ji neištikimybę būtų atleidusi dėl dukros. Tačiau jis neapsigalvojo.
Sugrįžusią į Lietuvą Auksuolę visi protino, kad jai, turinčiai žaliąją kortą, negalima praleisti progos ir reikia mėginti įsitvirtinti Amerikoje pačiai, tai kas, kad be vyro. Galiausiai moteris ryžosi ir vėl leidosi į JAV, nors ten neturėjo draugų ir nežinojo, kaip gyvens toliau.
Baisi diagnozė – ir jokių lėšų gydymuisi
JAV ji tebuvo pragyvenusi tris mėnesius, kai išgirdo, kad serga krūties vėžiu. Kai netyčia užčiuopė gumbelį krūtyje, ramino save, kad ten bus kokia cista, tačiau nusiuntus mėginį į laboratoriją išgirdo – tai piktybinis auglys, tiesa, mažiausiai piktas iš jų.
Suprantama, po tokios žinios jai žemė ėmė slysti iš po kojų. Ją išgąsdino ne tik tai, kad jos vaikai gali likti be mamos, bet ir tai, kad neturėjo sveikatos draudimo, o gydymas Amerikoje labai brangus. Žmonių sveikata ten visgi rūpinamasi: pirmiau jie pagydomi, o jau vėliau ateina sąskaitos už gydymą, kurias reikia apmokėti.
Auksuolė tų sąskaitų nė neatplėšdavo, tik dėjo laiškus į krūvą. Ji buvo nusiteikusi išsigydyti, o tada jau žiūrėti, kas bus. Daugiausia reikalų turėjo su dviem gydytojais: vienas ją operavo ir krūtis amputavo, o kitas, lietuvių kilmės medikas, po to atliko atstatomąją operaciją.
Pastarasis gydytojas, suvokęs sunkią pacientės finansinę padėtį, sutiko ją gydyti be jokio atlygio. Vėliau netgi sutarė su savo bičiuliu onkologu, kad ir tas moterį gydys nemokamai.
Be to, susidūrusi su liga Auksuolė sulaukė vietinių lietuvių bendruomenės paramos, gavo patarimų, ką daryti, kad už gydymą reikėtų mokėti mažiau. „Aš manau, kad jei žmonėms darai gera, tai tas gėris tau grįžta šimteriopai“, – sakė pašnekovė.
Ji kaip įmanydama taupė ir pati: iš karto nuo operacinio stalo išvykdavo namo, nes lovadieniai JAV ligoninėse brangiai kainuoja. Ten žmonės stacionare apskritai guli trumpai, tarkim, pacientas po apendicito operacijos, jeigu neturi temperatūros, iš karto išleidžiamas namo. Po klubo sąnario operacijos žmogus jau sekančią dieną raginamas vaikščioti. Visgi Auksuolės atvejis buvo nelengvas ir gydytojai būtų patarę bent tris dienas praleisti ligoninėje.
Po operacijos pagyventi ją priėmė ir slaugė JAV gyvenusių lietuvių emigrantų pora. Vėliau tie žmonės tapo jai tarsi antraisiais tėvais. Jie ir patys ją vadina savo dukra, nors turi du savus vaikus.
Kai praėjus dviem savaitėms po operacijos moteriai buvo ištraukti siūlai ir išimti vamzdeliai, ji grįžo prie darbo. Tiesa, dar laukė chemoterapija, po kurios neišvengiamas buvo ir plaukų netekimas. Dar ilgą laiką po to Auksuolė būtų turėjusi vaikščioti pas onkologus tikrintis, ar viskas gerai, tačiau ji to nedarė, taupydama pinigus.
Didžiausia gyvenimo tragedija
Po paskutinės chemoterapijos moteris su dukra gavo nesunkų darbą Kanadoje, taigi laikinai persikraustė ten. Būdama Kanadoje pajuto, kad po ligos pradeda atsigauti. Po 3 mėnesių grįžo atgal į Ameriką, išsinuomojo būstą, rado darbą salone, kuriame siuvo užuolaidas ir pagalvėles, ir laukė pagaliau atvyksiančio sūnaus.
Tuomet gavo tragišką žinią: sužinojo, kad jos sūnus, kuriam tuo metu buvo 23 m., pasitraukė iš gyvenimo.
Moteris sakė: „Aš iki šiol netikiu, kad jis pats tą padarė. Manau, kai kas prie jo mirties prikišo rankas. Nejautėme, kad jis būtų nusivylęs gyvenimu ir norėtų iš jo pasitraukti. Manau, jei jis būtų žudęsis, tai būtų palikęs atsisveikinimo raštelį. Tik, kadangi jo palaikai greitai buvo kremuoti, vėliau nebebuvo galimybių nieko patikrinti.“
Po šios tragedijos Auksuolė pusei metų paniro į depresiją. Į darbą prisiversdavo nueiti, o likusį laiką daugiausia miegodavo ir nieko nenorėdavo. Kartais dukra, kuriai to metu buvo vienuolika, pagaminusi įsiūlydavo mamai makaronų ar kiaušinienės.
Galiausiai moterį įkvėpė susiimti jos bičiulis, žydų kilmės medikas Leonidas. „Jis vis kvietė mane išeiti iš namų ir sakė, kad jei žmogaus depresija užsitęsia ilgiau nei pusę metų, būna visai blogai. Galiausiai aš sau pasakiau, kad jeigu susitvarkiau su viena liga, susitvarkysiu ir su kita. Tiesiog tariau sau, kad turėsiu daug veiklos, būsiu nuolat užsiėmusi ir neklimpsiu gilyn“, – prisiminė.
Taigi moteris susiėmė ir gyveno toliau. Ji sakė, kad iš esmės visą gyvenimą buvo optimistė. Gal dėl to ir ištvėrė visus sunkumus, kurių emigracijoje būta dar daugiau.
Pavyzdžiui, vieno vaikų kolektyvo pasirodymui renginyje ji per naktis siuvo sceninius kostiumus. Buvo sunku, kadangi kolektyvą sudarė apie 70 vaikų, o ji tuo metu sveiko po operacijos. Ir ką gi – užsakovai už atliktus darbus neatsiskaitė.
Dar vienas nelengvas jos laukęs gyvenimo etapas buvo dukros paauglystė. „Gal todėl, kad sirgdama depresija ir išgyvendama dėl sūnaus neturėjau jėgų išsaugoti tvirto ryšio su dukra, paauglystėje man buvo labai sunku su ja susikalbėti. Manau, prisideda ir tai, kad Amerika vaikus sugadina. Jiems ten viskas leidžiama, o tėvai net neturi teisės ant jų užrėkti ar pliaukštelėti (tiesa, dabar situacija darosi panaši ir Lietuvoje). Paauglystėje tokie vaikai gali tėvų visiškai neklausyti“, – sakė moteris.
Ji teigė, kad jos dukra Sondrita tikrai gabi, turinti gerą atmintį, bet kurį laiką mokslus buvo apleidusi. Visgi dabar, panašu, stojasi ant kojų. Įsidarbino vienoje advokatų kontoroje ir darbas jai patinka. Svarsto galimybę studijuoti advokatūroje, o darbovietė pažadėjo padengti studijų išlaidas (negavus tokio pasiūlymo, už studijas reikėtų brangiai mokėti pačiam).
Į pažinčių svetainę – vaistų recepto
O kaip klostosi Auksuolės asmeninis gyvenimas? Ji prisipažino, kad kurį laiką buvo pora su minėtuoju gydytoju Leonidu, bet kartu negyveno.
Dabar jie – tiesiog geri draugai. Įdomi ir lietuvės pažinties su šiuo gydytoju istorija. „Vienu metu man reikėjo tam tikrų receptinių vaistų, o tam, kad jų gaučiau, būtų reikėję kas mėnesį eiti į kliniką ir mokėti 70-100 dolerių už konsultaciją. Man tokie pinigai buvo dideli, taigi sumaniau susipažinti su gydytoju, kuris galėtų man išrašyti receptą, ir būtent tuo tikslu užsiregistravau į vieną internetinę pažinčių svetainę“, – prisiminė.
Ten vos užsimezgus pokalbiui vyro klausdavo, kuo jis dirba. Susipažinusi su Leonidu, netrukus ir ligoninėje patikrino, ar toks medikas egzistuoja – juk internetinėse svetainėse vyrai gali prirašyti daug ko. Po to jo paklausė, ar galėtų išrašyti receptą, ir jis sutiko.
Bausmė – giedoti Lietuvos himną
Su dideliu užsidegimu Auksuolė pasakojo apie savo veiklą lietuvybės fronte.
Pirmasis emigrantės įspūdis apie JAV lietuvius buvo prastas – atrodė, kad jiems terūpi išgerti ir pasigirti vienas kitam, kiek uždirba ar kiek moka už vaikų lavinimą. Vėliau susipažino su vadinamaisiais dipukais, antrosios kartos emigrantais, kurie pasirodė besantys labai malonūs ir išsilavinę žmonės.
Auksuolei liūdna, kad ne visi į JAV atvykę lietuviai moko vaikus gimtosios kalbos. Kartais, nors abu tėvai lietuviai, jie nusprendžia namuose tarpusavyje kalbėtis angliškai, nors ir su akcentu. Emigrantų, kurie puoselėja lietuvybę, yra pusė, o gal ir dar mažiau.
Moteris seniau mokė lietuvių vaikus šeštadieninėje lituanistinėje mokyklėlėje. Skirtingai nei kiti mokytojai, ji ir pertraukų metu vaikams neleisdavo tarpusavyje kalbėtis angliškai. Tų, kurie šią taisyklę sulaužydavo, laukė bausmė: giedoti Lietuvos himną arba parašyti du puslapius lietuvių kalba.
Marketo parko lietuvių bendruomenė, kuriai Auksuolė dabar vadovauja, yra nedidelė, nors kadaise, kai į Čikagą atkeliavę lietuviai būrėsi būtent Marketo parko vietovėje, buvo pati didžiausia. Vėliau lietuvius išstūmė juodaodžiai, ir dabar ši vieta nelaikoma gera.
Auksuolė svajoja savąją bendruomenę praplėsti, pritraukti į ją daugiau trečiosios bangos emigrantų. Kai birželio 14 d. vyko renginys, skirtas paminėti Gedulo ir vilties dienai, žmonių buvo susirinkę 50–60 ir renginys pavyko. Netrukus bendruomenė minės Dariaus ir Girėno skrydžio 85-ąsias metines, na, o liepos 6 d. visi giedos Lietuvos himną.
Dar Auksuolė moko lietuvių vaikus tikybos ir ruošia juos pirmajai komunijai. Darbas su vaikais jai labai patinka. „Gyvenu be vyro ir juokauju, kad mane myli tik šunys, katės ir vaikai“, – sakė optimizmo nestokojanti moteris.
Džiugina drambliai
Dar vienas įdomus Auksuolės gyvenimo akcentas – dramblių kolekcija. Šie gyvūnai ją žavėjo nuo vaikystės. Baigusi pirmą kursą, ant kambario sienos nusipiešė dramblį ir bijojo, kas bus, kai tėvai pamatys jos darbą. Bet jie nesupyko, o leido dukrai išpaišyti ir kitas sienas.
Kai vieną kitą drambliuką įsigijo, tą pastebėję bičiuliai ėmė juos dovanoti. Dabar Auksuolės namuose šių gyvūnų daugybė – tai ne tik pliušiniai žaisliukai ir statulėlės, bet ir indai, stalo įrankiai, lempos, staliukas ir net telefonas. Viename kambaryje vyrauja šviesūs, kitame – tamsūs, o virtuvėje – raudoni drambliai.
Kad visa kolekcija, kurią sudaro gal 1500 egzempliorių, tilptų namuose, net teko išmesti porą lovų. Mažiausias drambliukas, draugės saujoje parvežtas iš Italijos, yra stiklinis, nesiekiantis nė centimetro, o didžiausias – odinis, ponio dydžio. Ant jo labai mėgsta užsilipti į svečius atėję vaikai.
