Asta ir Skirma negyveno su smurtautojais ir fizinio smurto nepatyrė, tačiau patyrė daug dvasinių kančių. Kaip sakė Skirma, „Alkoholikas serga, ir jam yra blogai, bet dar blogiau tam, kuris visa tai mato, nori mylimam žmogui padėti, bet negali nieko padaryti.“
Bendra šioms moterims ir tai, kad jų vyrai šiuo metu negeria. Vienas gyvena blaiviai 8, kitas – 12 metų, tačiau jos pačios vis tiek lanko Al-Anon susitikimus, o savo vyrus tebelaiko ligoniais, kuriems bet kada gali prasidėti atkrytis.
Abiejų moterų istorijos pradžia panaši: kai jaunystėje susipažino su savo būsimaisiais vyrais, tie jau buvo išgeriantys daugiau nei aplinkiniai, bet jos abi tikėjosi, kad susituoks, ir jų vyrai pasikeis. O jie nesikeitė, maža to, situacija vis blogėjo.
Asta atsiminė: „Mano vyras susitikimuose su giminėmis ar draugais visuomet prisigerdavo, be to, aš pradėdavau su juo bartis, taigi galiausiai jokie giminės nei artimieji mūsų į svečius nesikvietė. Tuomet vyras tiesiog gėrė vienas.“
Skirma pasakojo: „Pradžioje jis dažniau gerdavo po sportinių varžybų ar susitikęs su draugais, vėliau jau gėrė be jokios progos. Dar po kurio laiko po švenčių, kelias dienas iš eilės pagėręs, jau ir į darbą nebeišeidavo. Galiausiai atėjo ir toks etapas, kai jis gėrė 1,5 mėnesio be sustojimo. Kai pasirodydavo namie, atrodė kaip šmėkla. Bijojau, kad gali ir neišgyventi.“
Abi moterys teigė, kad vyrams girtaujant jos pačios negalėjo gyventi normalaus gyvenimo, nes jautėsi visiškai priklausomos nuo savo sutuoktinių. Astai labai norėjosi savo vyrą kontroliuoti, o Skirmai – viską užglaistyti, kad visiems atrodytų, jog viskas gerai.
Galvojo tik apie vyro polinkį
Asta pasakojo tik po kurio laiko, pradėjusi bendrauti su Al-Anon, aiškiai pajutusi, kad ją buvo užvaldęs perdėtas kontrolės pojūtis. Ji iš vyro atimdavo jo algą, kad jis negalėtų prisigerti, ir važiuodavo jo ieškoti po barus, kad galėtų parsivežti namo. Baruose reikalaudavo, kad daugiau jam alkoholio neparduotų.
Ir kai moteris būdavo darbe, nuolat galvodavo apie tai, ką tuo metu veikia jos vyras, ar nerado progos išgerti? Kadangi gyveno kartu su jos mama, nuolat jai skambindavo ir klausdavo, kas vyksta namuose.
Kai laukėsi vaiko ir grėsė persileidimas, Astai reikėjo labai save saugoti, tačiau ji vis tiek daugiau galvojo ne apie savo sveikatą, o apie tai, ką veikia jos vyras. Tik kartą, kai atsidūrė ligoninėje su kūdikiu dėl plaučių uždegimo, ir vaikelio būklė buvo labai sudėtinga, galvojo vien apie tai, kad jis pasveiktų, o ne apie sutuoktinį.
Ji sakė: „Dabar suprantu, kad tuomet, kai mano vyras gėrė, aš pati buvau kaip neblaivi ir elgiausi neadekvačiai. Dėl to, kad jis geria, pykau ant visų – parduotuvių, barų, bobučių, kad tie parduoda „šnapsą“ ir girdo mano vyrą.“
O jos vyras, nors ir griežtai prižiūrimas, sugebėdavo suktis. Kartą su žmona nuvyko į atokią vietovę, kur nieko nepažinojo, neturėdamas pinigų išėjo žvejoti, ir vis tiek sugebėjo grįžti girtas.
Ji įkalbėdavo jį išbandyti įvairius gydymo nuo alkoholizmo metodus – detoksikaciją, „torpedas“, kodavimą – tačiau nei vienas jų ilgam nepadėjo. Jis vėl išgerdavo, o jos svajonės ir vėl žlugdavo. Kaip dabar pripažįsta, norėjo savo gyvenimą susitvarkyti ne pati, o per savo vyrą. Atrodė, svarbiausia pasiekti, kad vyras negertų, ir tada viskas jos gyvenime bus gerai.
Moteris sakė: „Tada man atrodė, kad aš stengiuosi išsaugoti šeimą, nors, kai dabar pagalvoju, tos šeimos jau nebuvo: buvo tik geriantis vyras ir aš, lekianti jam iš paskos, o mūsų du vaikus tuo metu prižiūrėdavo mano mama.“
Asta daugybę kartų vyrui grasino, kad skirsis, nors skirtis nenorėjo. Kartą visgi išvarė jį iš namų ir kelis mėnesius gyveno atskirai, bet ir tuomet jautėsi nelaiminga. Be to, kadangi vyro kontroliuoti negalėjo, norėjo kontroliuoti savo vaikus ir kitus aplinkinius.
Nuo nuolatinio streso – onkologinė liga
Skirmos išgyvenimai šalia alkoholiko buvo kiek kitokie, bet ji irgi jautėsi visiškai priklausoma nuo savo sutuoktinio. Be to, jos gyvenimas dar komplikuotesnis dėl to, kad išgerdavo jos tėvai, taip pat – kas tikriausiai daugeliui moterų sunkiausia – išgeria ir jos sūnus, kuriam dabar jau 32 metai.
Moteris sakė: „Tai, kad būdama iš girtaujančių žmonių šeimos (tiesa, mano tėvai nebuvo asocialūs, jie turėjo neblogus darbus), pasirinkau vyrą alkoholiką, tikrai nėra sutapimas. Mačiau tokį šeimos modelį ir pati jį perėmiau. O tada, kaip ir mano mama, vis bandžiau užglaistyti tai, ko pridarė vyras.“
Tarkim, vyrui užgėrus taip, kad net neidavo į darbą, ji galvodavo, kaip jam parūpinti nedarbingumo lapelį. Kai vienu metu dirbo toje pačioje įmonėje, stengdavo atlikti už jį jo darbus.
Prieš dešimtmetį Skirma susirgo onkologine liga, ir ji beveik įsitikinusi, kad dėl to kalta jos išgyventa nervinė įtampa. Ji perskaitė, kad su jos liga, trečiąja kiaušidžių vėžio stadija, žmonės gali gyventi penkerius metus. Tuomet ji sau pasakė, kad daugiau taip nesinervins ir gyvens ilgiau.
Netrukus po to, po vieno ilgesnio užgėrimo vyras pradėjo jos prašyti pagalbos, ir ji jam surado vietą, kur galima buvo gydytis pagal Minesotos programą. Tai jam padėjo. O moteriai jo konsultantė pasakė, kad yra ir alkoholikų artimiesiems skirta programa, ir tuomet Skirma pradėjo ją lankyti.
Tiesa, kai vyro didžiosios bėdos baigėsi, o ir žmonai Al-Anon grupėje palengvėjo, padaugėjo rūpesčių dėl sūnaus. Jis kurį laiką netgi vartojo narkotikus, o kai juos vartoti nustojo, griebėsi alkoholio. Kai buvo atsisakęs ir jo, buvo pradėjęs lošti. Žodžiu, bėdų šeimoje yra, bet dabar Skirma bent jau sugeba laikytis tvirtai.
Ji sakė: „Dabar suprantu, kad, kai vyrui ir sūnui nuolaidžiaudavau, manyje kaupėsi daug užslopinto pykčio, ir kartais dėl kokios smulkmenos tas pyktis taip įsiplieksdavo, kad, atrodydavo, sprogsiu. Be to, buvau pradėjusi labai bijoti direktorių ir kitų valdžią turinčių žmonių. Kai sirgdama onkologine liga turėjau tvarkytis dokumentus dėl neįgalumo, man buvo labai baisu. Jaučiausi bejėgė prieš pasaulį, savęs nevertinau, vis keičiau profesijas ir niekur nejaučiau pilnatvės.“
Alkoholikais rūpintis neprivaloma
Kaip jau supratote, abu pašnekovės pasijuto daug geriau, kai vyrams tebegeriant prisijungė prie Al-Anon bendrijos. Čia moterys (žinoma, gali lankytis ir vyrai, bet jų būna labai mažai) raginamos rūpintis pirmiausia ne savo vyrais ar kitais geriančiais artimaisiais, o savimi, ir gyventi savo, o ne jų gyvenimus. Daugelis su rūpestingomis žmonomis gyvenančių alkoholikų įpranta, kad jų drabužiai bus išskalbti, jie bus pamaitinti, todėl jiems lieka daugiau laiko jų pagrindiniam pomėgiui.
Nežinia, ar sutapimas tai, ar ne, bet Astos sutuoktinis nustojo gerti būtent po to, kai ji nustojo jį kontroliuoti.
Skirma atsiminė: „Prisijungusi prie Al-Anon bendrijos, supratau, kad reikia ne alkoholiką ginti ir iš paskutiniųjų stengtis juo pasirūpinti, o parodyti jam, kokios jo veiksmų pasekmės. Buvo sunku, bet nemokėjau už internetą tol, kol jį atjungė, ir tada sūnus suprato, kad ir jis yra atsakingas už sąskaitų apmokėjimą. Ir kai vyras dar gėrė, jam sakiau, kad jo ligos aš neremsiu.“
Ypač sudėtinga Skirmai buvo, kai likimo draugių padrąsinta, ryžosi išvaryti geriantį sūnų iš savo namų. „Jis beldėsi į duris ir prašė, kad įsileisčiau, o aš plyštančia iš skausmo širdimi laikiausi, kad durų neatidaryčiau. Užtat kai jis po poros mėnesių grįžo ir prašėsi priimamas atgal, pats sakė, kad prisidės prie mokesčių už butą, o namie betvarkės nedarys. Taip, retkarčiais dabar jis grįžta namo su kvapeliu, bet bent jau negeria namuose, kaip seniau“, – prisipažino ji.
Ir Asta sakė, kad labai svarbu alkoholikui parodyti, kokios jo veiksmų pasekmės: „Pirmoji stadija būdavo, kai vyras grįžta namo, nepastovėdamas ant kojų, ir aš ant jo pykstu, baruosi, bet vis tiek jį paguldau į lovą, nuavusi batus. Antra stadija – jis grįžta, griūva miegoti koridoriuje, ir aš jį taip ir palieku. Trečioji stadija, tikriausiai pati pažangiausia – aš jį palieku ten gulėti, tik ant viršaus užmetu pledą. Tiesiog išmokau taip neišgyventi dėl to, kad jis girtas. Ir vyrui nebepriekaištaudavau, tiesiog konstatuodavau, kad man jo gaila, nes jis gadina savo gyvenimą.“
Atnaujins santuokos įžadus
Asta sakė: „Al-Anon man grąžino moteriškumą, norą džiaugtis motinyste, suteikė vilties ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. Į savo vyrą aš pradėjau žiūrėti kaip į ligonį, o juk sergančio tuberkulioze ar kita sunkia liga žmogaus nepalikčiau. Seniau galvodavau, kad tai aš kalta, jog nesusitvarkau su geriančiu vyru, bet tai – netiesa. Kad ir kaip artimiesiems sunku susitaikyti su tuo, kad jų šeimos narys geria, jis pats turi spręsti, ar nori visiškai prasigerti, ar atsistoti ant kojų.“
Dabar abi pašnekovės toms, kurių vyras, sūnus ar kitas artimas žmogus geria, pataria pirmiausia galvoti ne apie jį, o apie save. Ir mėginti suvokti, kad turite savo gyvenimą, kuri nėra tiesiogiai priklausomas nuo to, ką veikia jūsų mylimas žmogus. Žinoma, nuo jo atsiriboti sunku, tad tikrai verta susirasti alkoholikų artimiesiems skirtą Al-Anon bendriją (jos veikia didžiuosiuose miestuose), kur žmonės jus supras ir parems.
Abi pašnekovės teigė, kad dažniausiai alkoholikų artimieji galvoja, kad jie patys negeria, vadinasi, problemų jie neturi, tačiau iš šono pažvelgus gerai matyti, kad jų pas juos apstu.
Dabar abi moterys su savo nebegeriančiais vyrais jaučiasi visai laimingos, nors kartais ir pasibara. Skirma su savuoju net ruošiasi atnaujinti santuokos įžadus. Vasarą poros kartu važiuoja į stovyklą prie jūros, kur vyrai eina į Anoniminių alkoholikų, o moterys – į jų artimųjų draugijos užsiėmimus.
