Vilniaus rajone įsikūrusi Mažena negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors gyvens sodyboje tarp pelėdų.
„Ji – tikra pelėdų motina“, – meiliai būsimą žmoną vadina Slavomiras, kurį maloniai stebina, kad Mažena taip greitai sugebėjo prisijaukinti jo plėšriuosius augintinius.
Pirmą kartą iš arti moteris pelėdas pamatė būtent pas Slavomirą. Iki šiol ji pamena tą susitikimą su afrikietiškos rūšies pelėda – mažytė, bet akys didelės, hipnotizuojančios.
„Kai atsitūpė man ant rankos, maniau, nualpsiu ir iš baimės, ir iš džiaugsmo. Tiek jausmų mane apėmė, kad nemoku apsakyti“, – prisiminė Mažena.
Dabar moteriai pelėdos – kasdienybė. Paprastas namuose laikomas gyvūnas, kaip kitiems šuo ar katė. O matant, kaip žmonės stebisi, gėrisi, krykštauja iš laimės jas apžiūrinėdami, Maženai gera širdyje, kad kitam šitie paukščiai irgi teikia džiaugsmo.
Pelėdos – plėšrūs, tačiau ramūs paukščiai. Tuo Slavomirą jie ir traukia. O pagal augintinius – ir šeimininkas.
„Jis ramus, kuklus, santūrus, gali pakentėti ir dar mane apraminti. Mat pati esu temperamentinga, tikra karštakošė“, – šyptelėjo moteris.
Bičiuliavosi su motina
Mažena su Slavomiru pažįstami seniai. Mažena metus mokėsi vienoje klasėje su jo broliu.
Visi jie vienas kitą iš mokyklos laikų pažįsta, o dabar gyvenimas suvedė antrą kartą.
Geriausiai Mažena Slavomirą atsimena iš Rudaminos turgaus, kur prekiavo saulės akiniais. Tuo metu ji bičiuliavosi su Slavomiro motina, kuri tame pačiame turguje pardavinėjo kilimus.
Skirtingo amžiaus moterys tapo puikiomis draugėmis. Užtat Mažena ir Slavomiras vienas kito nedomino.
„Prisimenu: šalta, žiema, o jis sėdi autobusiuke ir skaito laikraštį. Pabarbenau jam į langą norėdama pakibinti, o jis tik dėbtelėjo tarsi klausdamas, ko noriu.
O aš nuleidau galvą ir nuėjau“, – pasakojo Mažena. Ji manė, kad Slavomiras pasipūtęs, o jis – kad Mažena per jauna jam.
Beveik prieš dvejus metus juodu vienas kitą pastebėjo pažinčių portale. Vyras pirmas užkalbino, taip žinutė po žinutės ir pakvietė Slavomiras Maženą į svečius šašlykų.
Tuo metu abu buvo vieniši. O Slavomiras kaip tik prieš metus buvo įsikėlęs vienas gyventi į naujus namus.
Jis buvo įpratęs nuo mažumės su šeima gyventi nuosavame name, tad norėjosi erdvaus būsto. Vyras džiaugėsi radęs puikią sodybą Rudaminos kaime, Vilniaus rajone.
„Visuomet troškau gyventi toliau nuo miesto šurmulio, nuo žmonių. Kad būtų mažiau kaimynų. Be to, siekiau dirbti ne kam nors, o sau.
Geriau jau prie namų ką nors darysiu, uždirbsiu mažiau, laikysiu savo malonumui paukščius ir būsiu laimingas. O kai dar atsirado žmogus, kuriam tai patinka ir kuris man padeda, dar daugiau laimės“, – pasakojo Slavomiras.
Jis lenkas, bet pavardė – ispaniška. Mat tolimas protėvis buvo ispanas.
***
Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienį „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“. Primename, kad penktadienį ir šeštadienį laikraštis neišeis.
