Didžiųjų ekranų vertą ir pačios lietuvės istoriją, kaip ji ieškojo geresnio gyvenimo Amerikoje, o atsidūrė vergovę primenančiose kavos plantacijose Brazilijoje, papasakojo moters anūkas Niltonas Alcantara Silveira.
Emilija iki 13 metų gyveno Rokiškio rajone, Guotinių kaime.
„Gyvenimas buvo paprastas ir laimingas. Žiemą su trimis broliais miegodavome drauge, kad nesušaltume.
Dažnai pešdavomės, kas laikys kates, nes jos šildydavo.
Sniegas buvo be galo gražus, tačiau kartu ir be galo erzino – ypač kai pavasarį prasidėdavo atlydys. Batai tuomet visuomet būdavo purvini“, – lietuvišką žiemą prisimena moteris.
Ji ir dabar visais metų laikais ant lentynos laiko seną Kalėdų atviruką, kuris primena Lietuvą.
Tikrovė skyrėsi nuo pažadų
Gausėjant gandų apie artėjantį karą Emilijos tėvas drauge su broliu nutarė emigruoti į Ameriką. Jie planavo ten susitaupyti pinigų ir, vaikams užaugus, grįžti atgal.
Tačiau laivu iš Hamburgo (Vokietija) palikę Europos krantus, Amerikos jie taip ir nepasiekė.
„Buvo daug pažadų. Agentai, kurie rūpindavosi tokiais emigrantais, žadėjo, kad nuvykę į Jungtines Amerikos Valstijas gausime geras algas, kad žemė įsikurti nebus brangi.
Esu įsitikinusi, kad tėtis pirko kelionę į JAV, tačiau mes gerai nemokėjome kalbos ir, išlaipinti Brazilijoje, dar keletą mėnesių manėme, kad atkeliavome į Jungtines Valstijas“, – pasakojo E.Tumonytė.
Tikrovė nuo pažadų labai skyrėsi. Brazilija buvo paskutinė šalis, 1888 metais panaikinusi vergovę. Šalis stengėsi darbo jėgos atsivilioti iš Europos, kad sukurtų visiškai naujus savo rinkos principus.
Kaip ir dauguma kitų imigrantų iš Europos, Emilijos šeima buvo nusiųsta į kavos plantaciją Brazilijos pietuose.
1926-aisiais, kai jie atvyko, nebuvo praėję nė 40 metų nuo vergovės panaikinimo.
Įstatymai buvo pasikeitę, tačiau plantacijų savininkų mąstymas – ne.
„Kavos laukuose darbo sąlygos buvo žiaurios. Žemės mums, žinoma, nedavė.
Buvo tik sunkus darbas, beveik vergovė“, – iki šiol prisimena E.Tumonytė.
Praėjus 4 metams po atvykimo į Pietų Ameriką, sulaukusi 17 metų, Emilija ištekėjo už kariuomenėje tarnavusio brazilo, turtingo žemvaldžio sūnaus iš Brazilijos šiaurės rytų, kur su juo ir apsigyveno.
E.Tumonytės broliai ir tėvai netrukus taip pat sugebėjo ištrūkti iš darbo plantacijose, bet apsigyveno visai kitoje Brazilijos pusėje – San Paule.
Sujaudino žinia apie „Tautišką giesmę“
E.Tumonytė stengėsi palaikyti ryšius su giminaičiais, bet dėl didelių atstumų tai ne visuomet buvo paprasta.
Nors prieš daugelį metų nutrūkus ryšiams su šeima moteris lietuviškai moka vos kelis paprastus žodžius, žinia, kad mėginama šiemet liepos 6-ąją giedoti „Tautišką giesmę“ sukviesti 4 milijonus lietuvių iš viso pasaulio, Emiliją sujaudino iki sielos gelmių.
„Močiutei svarbu pasidalinti savo istorija. Manau, kad projektas „Lietuva 4.000.000“ yra didelė dovana visiems žmonėms, kurie prieš daugelį metų buvo priversti palikti savo šalį, bet niekada jos neužmiršo“, – sakė su projekto įkvėpėjais susisiekęs E.Tumonytės anūkas N.Alcantara Silveira.
Pati E.Tumonytė taip pat tik pasitelkus šiuolaikines technologijas sugebėjo atrasti dar gyvą savo giminaitę Lietuvoje – pusseserę Stefaniją.
Tik suaugę ir Brazilijoje gyvenantys E.Tumonytės sūnūs ir anūkai susidomėjo lietuviška moters kilme ir ėmė ieškoti jos šaknų.
Atrastoji pusseserė ne tik visą laiką palaikė ryšius su E.Tumonytės mama, bet ir išsaugojo jos siųstas nuotraukas iš Brazilijos, kuriose – visa Emilijos šeima.
„Esu be galo laiminga, kad sulaukiau tokio meto, kai stengiamasi iš naujo suvienyti visus Lietuvos vaikus, kad ir kur jie būtų“, – vienybės projektu džiaugėsi moteris.
1913-aisiais gimusi E.Tumonytė, laikoma seniausia gyva emigrante iš Lietuvos, sakė, kad „Tautiškos giesmės“ giedojimas vienu metu visame pasaulyje – puikus būdas visiems, net ir skiriamiems didžiulių atstumų ar dešimtmečių, bet sugebėjusiems išlaikyti šiltus jausmus gimtinei, drauge atšvęsti atkurtos nepriklausomos Lietuvos 100-metį.
Lietuva be sienų
„Lietuva 4.000.000“ – tai pilietinė kampanija, kuria siekiama šių metų liepos 6-ąją 21 valandą sukviesti 4 milijonus tautiečių visame pasaulyje kartu sugiedoti „Tautišką giesmę“.
Tai gali tapti pirmuoju žingsniu į ateities Lietuvą, kur nėra sienų, kur nėra pusiau lietuvių ir išeivių, kur niekas neklausia, koks herbas ant paso ir kaip gerai moki lietuviškai. Kur Lietuva – ne geografija, o bendruomenė, mintis, jausmas ir žmogiškas ryšys.
Jei pažįstate lietuvių užsienyje, kvieskite juos giedoti šimtmečio himną per platformą www.4000000.lt.
