Nesiskyrė nuo kitų vaikų
Rasa itin aktyvi buvo jau vaikystėje. Kartą dėl per didelio judrumo vos išvengė nelaimingo atsitikimo. „Vaikystėje tėvams buvo sunku mane prižiūrėti, nes tiesiog nenustygdavau vietoje, todėl vieną kartą vos nepapuoliau po automobiliu“, – pasakoja Rasa.
Mergaitė lankė visiems vaikams bendrą Vilniaus darželį „Skroblinukas“, tačiau, pasak pašnekovės, jai tai problemų nekėlė. „Nuo pat mažens lengvai bendrauju, todėl darželyje nesijaučiau vieniša“, – sako Rasa.
Kai mergaitei sukako septyneri, ji pradėjo lankyti taip pat nespecializuotą Gerosios Vilties vidurinę mokyklą. Ten problemų taip pat beveik neturėjo. „Kai negalėdavau perskaityti, kas lentoje parašyta, mokytojai perskaitydavo garsiai, o didžiausias mano pagalbininkas buvo didinamasis stiklas“, – šypsosi mergina.
Teko patirti patyčių
Mokykloje Rasai sekėsi neblogai, bet kartais nuotaiką gadindavo vyresniųjų klasių mokinių pašaipos – jiems juoką kėlė tai, kad mergaitė naudoja didinamąjį stiklą. Rasa išmoko į pašaipas nekreipti dėmesio. „Tiesiog laikui bėgant užsiauginau storą odą“, – sako mergina.
Baigusi aštuonias klases, Rasa įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, čia baigė vidurinę mokyklą ir klasikinį vokalą. Pašnekovė sako, kad konservatorijoje jautėsi nuostabiai, nes klasės draugai buvo brandesni. „Konservatorijoje jau nepatyriau patyčių, iš pradžių klasiokai tik domėjosi, kam man reikia didinamojo stiklo, o vėliau visiems tai tapo įprasta. Ir apskritai tai buvo patys geriausi mano gyvenimo metai“, – prisimena Rasa.
Baigusi konservatoriją, mergina įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, šiuo metu jame studijuoja socialinį darbą. Paklausta, kodėl pasirinko būtent šį universitetą ir tokią specialybę, pabrėžia, kad tai lėmė ne viena aplinkybė. „Pirma, buvau girdėjusi, kad šis universitetas geriausiai pritaikytas neįgaliesiems. Kita priežastis buvo noras pradėti gyventi savarankiškai – jei būčiau likusi studijuoti Vilniuje, tikriausiai ir toliau gyvenčiau su tėvais, o Kaune pradėjau gyventi savarankiškai. Esu labai komunikabili ir mėgstu padėti kitiems, todėl tikiuosi, kad, baigusi šias studijas, galėsiu padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos“, – sako Rasa.
Juto diskriminaciją
Studijuodama Kaune Rasa bandė įsidarbinti valstybiniame Kauno muzikiniame teatre, tačiau šiuo bandymu nusivylė. Ji tikėjosi, kad norint dainuoti šiame teatre svarbiausia geras balsas, bet, pasirodo, klydo.
„Kai nuėjau į pokalbį, mane turėjusi apklausti moteris pastebėjo, kad mano akys nefiksuoja žvilgsnio, ir pasakė, jog mano balso net netikrins, nes turiu regos negalią. Ji taip pat pasiūlė bandyti darbintis į kitą vietą, kur dainuoja keli neregiai ir silpnaregiai. Iš pradžių susikrimtau dėl tokios diskriminacijos, tačiau vėliau supratau, kad tokiose įstaigose svarbūs ne tik aktoriniai ar dainavimo gebėjimai, bet ir nepriekaištinga išvaizda. Nors protu tai supratau, vis tiek jaučiausi labai diskriminuojama“, – prisipažįsta pašnekovė.
Gyvenimą praturtina savanorystė
Nuo pat mažens Rasa jaučia tvirtą ryšį su Dievu. Studentės teigimu, tam įtakos neturėjo nei šeima, nei draugai, tiesiog pati pajutusi norą dalyvauti katalikiškame gyvenime. „Pirmoje klasėje niekieno neverčiama pasirinkau tikybos pamokas ir jas lankiau iki pat mokyklos baigimo, nes man tai pasirodė įdomu ir artima, o paauglystėje patraukė ir savanorystė keliose organizacijose“, – pasakoja Rasa.
Šiuo metu studentė savanoriauja Kauno „Arkos“ bendruomenėje, globojančioje intelekto negalią turinčius žmones, ir Kauno hospiso namuose, kur globojami sunkiai sergantys žmonės. Rasa teigia, kad šios veiklos jai teikia daugiausia džiaugsmo. „Labai gera žinoti, kad galiu padėti kitiems“, – sako Rasa. Savanorystė neatima viso laisvo laiko, tad studentė taip pat dainuoja VDU mišriame chore „Vivere cantus“, kartais uždainuoja ir solo.
Aistringa keliautoja
Vos 22-ejų Rasa, net turėdama regos negalią, yra tikra „varlė keliauninkė“ – jau aplankė 24 Europos šalis. Atstovaudama organizacijoms „Apkabink Europą“ ir „Memove“ su įvairiais projektais, skirtais negalios ir migracijos temoms, mergina aplankė Rumuniją, Vokietiją, Latviją, Lenkiją, Kiprą ir Slovakiją. Prieš metus Slovėnijos sostinėje Liublianoje, vaikų dienos centre „Jaunieji drakonai“, atliko „Erasmus“ praktiką. Neseniai studentė grįžo iš Švedijos, kur Linėjaus universitete pusę metų studijavo pagal „Erasmus“ mainų programą. Šiuo metu studentė savanoriauja Čampino mieste, šalia Italijos sostinės Romos įsikūrusioje tarptautinėje „Arkos“ bendruomenėje.
Su bažnyčios bendruomene mergina yra aplankiusi Lenkiją, Latviją, Čekiją, Prancūziją, Ispaniją ir Šveicariją. Čekijoje taip pat teko koncertuoti su VDU kameriniu merginų choru, o Vokietijoje – su Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos choru „Šypsena“. Aplankyti giminaičių ir pramogauti su draugais keliavo į Turkiją, Estiją, Daniją, Austriją, Portugaliją, Angliją, Kroatiją, Juodkalniją, Bosniją ir Hercegoviną, Suomiją ir Norvegiją.
Paklausta, kodėl jai taip patinka keliauti, neilgai galvojusi atsako: „Man patinka bendrauti, sutikti naujų žmonių, taip pat domina įvairių šalių kultūros, be to, galiu patobulinti užsienio kalbų įgūdžius.“
Aplankiusi daug pasaulio šalių Rasa teigia nemačiusi nė vienos, tobulai pritaikytos turintiems negalią. „Net Švedijoje, kuri garsėja kaip itin gerai pritaikyta šalis, yra minusų: pavyzdžiui, aš ten neįžiūrėjau daugumos švieslenčių, traukinių stotyse sunkiai sekėsi nusipirkti bilietus, nes elektroninių savitarnos kasų šriftas mažas, o dirbančių kasininkų neradau“, – pasakoja keliauninkė.
Negalia netrukdo gyventi visavertiškai
Paklausta, ką planuoja veikti baigusi universitetą, Rasa prisipažįsta apie emigraciją negalvojanti, bet norėtų pasidairyti už Europos ribų: „Labai norėčiau nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten metus savanoriauti „Arkos“ bendruomenėje Čikagoje.“
Pašnekovė atskleidžia ir tolimesnius planus: „Jei susiesiu gyvenimą su muzika, norėčiau dainuoti kuriame nors iš valstybinių chorų, o jei nuspręsiu gyvenimą pašvęsti socialiniam darbui, dirbčiau su probleminėmis šeimomis arba neįgaliaisiais.“ Vis dėlto ji labai norėtų matyti pažangą darbo rinkoje, į kurią kol kas neįgaliesiems sunku patekti.
Pokalbio pabaigoje Rasa priduria: „Norėčiau, kad mūsų, neįgaliųjų, nelaikytų vargšais, nesigailėtų, suprastų, kad esame tokie patys žmonės, kaip visi, tiesiog mums reikia šiek tiek daugiau pastangų norint atlikti vienus ar kitus dalykus, bet mes visada randame išeitį. Manau, aš taip pat gyvas pavyzdys, kad galima gyventi visavertiškai ir džiaugtis gyvenimu net ir turint negalią.“
