Vilniaus rajone įsikūrusi Mažena negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors gyvens sodyboje tarp pelėdų.
„Ji – tikra pelėdų motina“, – meiliai būsimą žmoną vadina Slavomiras, kurį maloniai stebina, kad Mažena taip greitai sugebėjo prisijaukinti jo plėšriuosius augintinius.
Pirmą kartą iš arti moteris pelėdas pamatė būtent pas Slavomirą. Iki šiol ji pamena tą susitikimą su afrikietiškos rūšies pelėda – mažytė, bet akys didelės, hipnotizuojančios.
„Kai atsitūpė man ant rankos, maniau, nualpsiu ir iš baimės, ir iš džiaugsmo. Tiek jausmų mane apėmė, kad nemoku apsakyti“, – prisiminė Mažena.
Dabar moteriai pelėdos – kasdienybė. Paprastas namuose laikomas gyvūnas, kaip kitiems šuo ar katė. O matant, kaip žmonės stebisi, gėrisi, krykštauja iš laimės jas apžiūrinėdami, Maženai gera širdyje, kad kitam šitie paukščiai irgi teikia džiaugsmo.
Pelėdos – plėšrūs, tačiau ramūs paukščiai. Tuo Slavomirą jie ir traukia. O pagal augintinius – ir šeimininkas.
„Jis ramus, kuklus, santūrus, gali pakentėti ir dar mane apraminti. Mat pati esu temperamentinga, tikra karštakošė“, – šyptelėjo moteris.
Bičiuliavosi su motina
Mažena su Slavomiru pažįstami seniai. Mažena metus mokėsi vienoje klasėje su jo broliu.
Visi jie vienas kitą iš mokyklos laikų pažįsta, o dabar gyvenimas suvedė antrą kartą.
Geriausiai Mažena Slavomirą atsimena iš Rudaminos turgaus, kur prekiavo saulės akiniais. Tuo metu ji bičiuliavosi su Slavomiro motina, kuri tame pačiame turguje pardavinėjo kilimus.
Skirtingo amžiaus moterys tapo puikiomis draugėmis. Užtat Mažena ir Slavomiras vienas kito nedomino.
„Prisimenu: šalta, žiema, o jis sėdi autobusiuke ir skaito laikraštį. Pabarbenau jam į langą norėdama pakibinti, o jis tik dėbtelėjo tarsi klausdamas, ko noriu.
O aš nuleidau galvą ir nuėjau“, – pasakojo Mažena. Ji manė, kad Slavomiras pasipūtęs, o jis – kad Mažena per jauna jam.
Beveik prieš dvejus metus juodu vienas kitą pastebėjo pažinčių portale. Vyras pirmas užkalbino, taip žinutė po žinutės ir pakvietė Slavomiras Maženą į svečius šašlykų.
Tuo metu abu buvo vieniši. O Slavomiras kaip tik prieš metus buvo įsikėlęs vienas gyventi į naujus namus.
Jis buvo įpratęs nuo mažumės su šeima gyventi nuosavame name, tad norėjosi erdvaus būsto. Vyras džiaugėsi radęs puikią sodybą Rudaminos kaime, Vilniaus rajone.
„Visuomet troškau gyventi toliau nuo miesto šurmulio, nuo žmonių. Kad būtų mažiau kaimynų. Be to, siekiau dirbti ne kam nors, o sau.
Geriau jau prie namų ką nors darysiu, uždirbsiu mažiau, laikysiu savo malonumui paukščius ir būsiu laimingas. O kai dar atsirado žmogus, kuriam tai patinka ir kuris man padeda, dar daugiau laimės“, – pasakojo Slavomiras.
Jis lenkas, bet pavardė – ispaniška. Mat tolimas protėvis buvo ispanas.
Turi 20 pelėdų
Slavomiro tėvas augino paukščius. Tačiau pirma pelėda S.Taberos namuose atsirado per draugą, kuris rado sužeistą paukštį ir kreipėsi į Slavomirą. Vyras mielu noru jį priglaudė, išgydė.
Laikyti laukinius paukščius namuose be leidimo draudžiama. Tad vyras paruošė paukščiams tinkamas sąlygas – erdvius gardus su laktomis ir gavo leidimą laikyti pelėdas bei kitokius paukščius.
Netrukus pelėdų jo namuose ėmė daugėti. Pirmąją porelę Slavomiras parsivežė iš Estijos. Vėliau šių paukščių vyko pirkti pas jų augintojus į Lenkiją, Vokietiją, Čekiją. Po truputį atsirado visas pelėdų ūkis.
Neseniai išsirito trys baltųjų pelėdų jaunikliai. Iš viso šiuo metu pas Slavomirą plasnoja apie 20 šešių rūšių pelėdų – baltoji, laplandinė, raiboji, liepsnotoji ir Indostano bei didysis apuokai. Taip pat yra du vanagai ir du sakalai.
Plėšrūs paukščiai ėda nekondicinius viščiukus, perkamus iš paukštynų.
Šeimininkai pelėdas taip pat pamalonina pelėmis ir žiurkėmis, kurias tiekia ferma, esanti Klaipėdoje.
Per dieną visos pelėdos suėda 40–50 viščiukų. O kai tik atsiranda jauniklių, ir po 60–70 viščiukų.
„Ketiname dar daugiau voljerų pastatyti, nes norime įsigyti dar daugiau pelėdų. Tai jau tampa nevaldoma“, – juokėsi Slavomiras.
Dabar pagrindinė S.Taberos veikla – veisti žuvis. Prieš tai 16 metų vyras dirbo vestuvių operatoriumi. Sunkus buvo darbas, reikėdavo įtikti įvairiausiems žmonėms.
O pastaruosius dešimt metų vadybininke dirbusios Maženos gyvenimas, užsimezgus šiltiems santykiams su Slavomiru ir jo pelėdomis, pasikeitė visiškai.
„Neseniai išėjau iš darbo ir dar negaliu priprasti. Ima trūkti veiksmo, prie kurio buvau įpratusi. Užtat galiu išsimiegoti, kiek širdis geidžia“, – nusijuokė Mažena. Jei nepripras, vėl ieškosis vadybininko darbo.
Tačiau kol kas ir ūkyje veiklos netrūksta. Mažena Slavomirui padeda prižiūrėti didelę teritoriją ir paukščius. Neseniai įsigijo meškėną, jis tapo dar vienu moters numylėtiniu.
Ketina plėstis
Kol kas pelėdų ūkis nėra verslas. Tačiau ateityje pora ketina plėstis – ne tik įsigyti daugiau pelėdų, bet ir pritaikyti teritoriją taip, kad čia galėtų nuolat kviesti lankytojus.
Tuo labiau kad Baltijos valstybėse nieko panašaus nėra. Užtat Lenkijoje tokios vietos populiarios. Ten daug kas ir pelėdas, ir sakalus augina. Žmonės gali atvažiuoti, pažiūrėti, sužinoti daugiau.
Slavomiras savo pelėdų ūkio lankytojams ekskursijos metu taip pat papasakoja įdomių dalykų, atsako į klausimus, leidžia pelėdas paglostyti, su jomis nusifotografuoti.
„Bėda, kad esame labai drovūs, ypač Slavomiras.
Pirmiausia reikia kainas nusistatyti. Taip pat ketiname organizuoti išvažiuojamuosius susitikimus su pelėdomis kitose vietose, ne tik savo namuose.
Pavyzdžiui, kelias pelėdas nuvežti parodyti vaikams į darželius, į globos namus“, – planais dalijosi Mažena.
Pelėdos traukia ne tik paprastų žmonių akis, bet sudomino ir filmų bei reklamų kūrėjus.
Prieš keletą mėnesių Slavomiras vežė vieną savo augintinę į Estiją. Estai kūrė kalėdinį filmą ir jiems reikėjo pelėdos. Kelių kadrų filmavimas truko apie penkias valandas.
Neseniai Slavomiro bičiulis fotografas su pelėdomis ir merginomis surengė erotinę fotosesiją sodybos teritorijoje.
O didesnis susidomėjimas pelėdomis ėmė kilti nuo Užgavėnių. Pora buvo nusinešusi jas į šventę, kur fotografai užfiksavo ir įdėjo į laikraštį.
Netrukus ėmė kreiptis Maženos dukters draugių mamos, norinčios pažiūrėti į paukščius iš arčiau.
Mažena ėmė kelti nuotraukas į feisbuką, tad vieni per kitus greitai informaciją paskleidė, kad Rudaminoje yra pelėdų ūkis.
Ko gero, jeigu ne Mažena, vargu ar apie jas būtų kas nors sužinoję. Verslumo gyslelę turinti moteris taip pat sudrebino Slavomiro gyvenimą ir ėmė skatinti vyrą kuo daugiau rodyti šiuos nuostabius paukščius kitiems.
Vestuviniai žiedai su pelėdomis
Rugsėjį bus dveji metai, kai pora kartu, o liepos pabaigoje jau ketina susituokti. Abu svarsto, kad, ko gero, toks jau likimas, kad tarp senų pažįstamų galiausiai įsižiebė jausmai.
„Slavomiras panoro man padovanoti auksinį žiedą. Kokį parodė, man nelabai patiko, tad pradėjome ieškoti internete kartu. Radome šiuos ir užsisakėme. Tiesą sakant, ypatingo pasipiršimo nebuvo. Taip išėjo savaime“, – rodydami vestuvinius žiedus su pelėdų simboliais pasakojo Mažena.
Jų namuose ant lentynų išdėlioti įvairūs daiktai, suvenyrai su pelėdų atvaizdais. Slavomiras jau seniai juos kaupė – vienus gavo dovanų, kitus įsigijo. O Mažena sugalvojo juos gražiai sudėlioti.
Vienintelis namuose pelėdų bijo ir joms nesirodo katinas. Ir ne be reikalo. Kai paukščiai alkani, gali ne tik keturkojį, bet ir vieni kitus sužeisti.
Slavomiras – tikras paukščių žinovas. Išgirdęs bet kokio paukščio balsą, čirpimą, čiulbėjimą, ūbavimą jis gali įvardinti lotyniškai, kas tai per paukštis.
„Nuo pat gimimo paukščiai aplink mane. Tėtis laikė įvairiausius paukščius, tad Lietuvoje visus gyvenančius paukščius jau seniai pažįstu. Vėliau, kai atsirado internetas, ėmiau domėtis paukščiais iš viso pasaulio.
Taip kartu įgijau ir geografijos žinių. Išsinagrinėjau Rusijoje gyvenančius paukščius – kaip atrodo, kur gyvena, kuo minta, kaip čiulba“, – apie paveldėtą aistrą kalbėjo S.Tabera.
Lenkijoje paukščius auginti labai populiaru. Pietinėje šalies dalyje du kartus per mėnesį vyksta mugė, į kurią suvežama po 2–3 tūkstančius skirtingų paukščių. Ten susirenka daugybė žmonių su šeimomis, vaikais.
Slavomiras yra pastebėjęs, kad lenkai savo vaikus nuo pat mažumės pratina prie gamtos. Čekijoje ar Slovakijoje beveik kiekvienoje kaimo sodyboje žmonės laiko būrius įvairių gyvūnų.
Dažnai žmonės Slavomiro su nuostaba klausia, kartais net pyktelėję, kodėl pelėdas jis nešiojasi ir lauke laiko pririštas. Esą tai – gyvūnų kankinimas. Tačiau Slavomiras jiems iškart pateikia atsakymą.
„Jos galėtų paskraidyti, tačiau grįžtų arba ne. Juk šie gyvūnai tapo naminiais, niekada nebuvo laukinėje gamtoje, tad nemokėtų ten išlikti.
Žmonėms sakau: jums gaila pelėdos, kai ji ramiai ant mano rankos tupi. O negaila tų pelėdų, kurias žmonės šaudo, nes jų naminius paukščius žudo?!“ – paaiškino pelėdų augintojas.
Slavomiras iš paukščio žvilgsnio, judesio gali pasakyti, ką jis ruošiasi daryti.
Vyras negali pasigirti geru regėjimu, nemato iš toli, kokios spalvos paukščio plunksnos, bet atskiria jį iš skrydžio ir jo leidžiamų garsų, nes kiekvienas paukštis skrenda labai skirtingai.
S.Tabera bičiuliaujasi su gamtininku Selemonu Paltanavičiumi. Susitikę jie, žinoma, kalbasi apie paukščius. Ir Slavomiras savo žiniomis žinomam gamtininkui tikrai nenusileidžia.
Žmogų paukštis priima kaip savo motiną ar tėvą
Jei žmogus pradeda auginti pelėdžiuką, jį galima prisijaukinti. Tokiu atveju žmogų paukštis priima kaip savo motiną ar tėvą. Ir būna taip, kad sutikęs vėliau kitą pelėdą paukštis nepriima jos kaip savo rūšies gyvūno ir kartais dėl to gali kilti sunkumų poruojant. Žmogus paukščiui būna artimesnis už kitas pelėdas. Tad siekiant veisti pelėdas geriau jų per daug neprisijaukinti, kad jos būtų labiau laukinės.
Pelėdos – naktiniai paukščiai. Kai jos ko nors bijo, stengiasi pasislėpti, užsimaskuoti, kad taptų nematomos. O jei pastebi pavojų, elgiasi priešingai – stengiasi kuo labiau save rodyti, agresyviai elgtis. Jos puola ir ant žmonių, ypač jei turi jauniklių, juos nori apginti.
Pelėdų patelės nuo patino atskirti beveik neįmanoma. Dažniausiai reikia daryti DNR tyrimus, plunksną siųsti į Vokietiją arba Angliją.
Pelėdų ausys iš pažiūros nematomos, tačiau klausa labai jautri. Paukščiai ausis gali nukreipti skirtingomis kryptimis ir todėl visiškoje tamsoje pagal garsą geba ypač tiksliai nustatyti grobio vietą.
