Sunkumai skatino veikti
Donatas mokėsi bendrojo ugdymo mokykloje. „Patirti sunkumai skatino mane kritiškiau vertinti save ir savo galimybes, tačiau nesustabdė siekiant tikslų“, – sako jis. Svajojo būti architektu ir keliauti po pasaulį, kad pamatytų įvairių pastatų ir suvoktų kultūrinius ekonominius skirtumus. Svajonės pildėsi. Vilniaus dailės akademijoje baigė architektūros bakalauro studijas, o prieš tai rudens sesijoje pagal „Erasmus“ programą studijavo Vokietijos Brėmeno universitete. Paskui dirbo įvairiose Lietuvos įmonėse, darbo reikalais ir kaip turistas keliavo po Europą, dalyvavo įvairiuose projektuose, skaitė pranešimus seminaruose JAV ir Izraelyje, šiuo metu derinamas vizitas į Turkiją.
Ypač didelį įspūdį paliko stažuotė Gallaudeto universitete Vašingtone (JAV). Donatas pasakoja, kad stažuotis šiame universitete jį paskatino architektai senjorai. Vienas jų buvo ėjęs Arizonos architektūros instituto direktoriaus pareigas, dirbęs Havajuose ir Arizonoje. Kai jis su žmona lankėsi Vilniuje, Donatas juos pasitiko ir aprodė Vilniaus senamiestį, pasakojo apie Vilnių, Lietuvą, mūsų krašto istoriją. Vėliau su kolegomis architektais bendravo feisbuke ir per kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų tinklaraštį.
Donatas neužmiršo užsienio kolegos minčių ir raštu kreipėsi į Gallaudeto universitetą, prašydamas suteikti galimybę stažuotis. Kvietimą gavo po pusės metų. Pradžiugino žinia, kad jam skirta stipendija. Donatas pasakoja, kad universitete jis ne tik studijavo, bet ir dalyvavo įvairiuose projektuose ir tyrimuose.
Kurtumas – ne negalia, o skirtybė
Donatui teko išmokti JAV vartojamą gestų kalbą, kad galėtų be kliūčių suprasti pranešimus, nors gestų kalbos vertimo paslaugos ten gana profesionalios. Amerikoje girdintieji labai pagarbiai žiūri į negalią, niekada nepažeidžia žmogaus orumo, nes negalią vertina ne kaip kliūtį, o kaip skirtybę.
Kai Donatas tapo Vašingtono architektų sąjungos nariu, žmonės domėjosi jo idėjomis, palaikė jauną architektą iš Lietuvos, padėjo įgyvendinti idėjas: „Niekada nesijaučiau antrarūšis, turintis maldauti paslaugų ar dėmesio, jei ko nesuprasdavau.“ Donatui padėjo ir tai, kad jis puikiai kalba, rašo ir skaito angliškai, be to, Lietuvoje buvo išsilaikęs tarptautinį anglų kalbos testą.
Architektas pasakoja, kad Gallaudeto universitetas yra vienintelis pasaulyje, kurio dauguma darbuotojų ir studentai yra kurti. Studijuoti čia yra kiekvieno kurčio žmogaus svajonė, nes kurtieji universiteto teritorijoje jaučiasi kaip namie, lyg savo pasaulyje. Jiems nereikia kliautis vertėjais, nes visi kalba gestais, net ir girdintys studentai bei dėstytojai.
Kurčiųjų universitetas įsteigtas prieš 150 metų Vašingtone. Universiteto įkūrėjas – Edwardas Mineris Gallaudetas, kurio tėvas Thomas Hopkinsas Gallaudetas suprato, kad kurtiesiems reikia specialios kalbos. Jis iš Prancūzijos pasikvietė draugą Laurent’ą Clerą, kuris jam padėjo pritaikyti susistemintą prancūzų gestų kalbą. Tačiau dabartinė amerikiečių gestų kalba nepanaši į prancūzų gestų kalbą. Nors kai kurie rankų judesiai panašūs, bet reikšmės – skirtingos.
O dabar Gallaudeto universitetas, bendradarbiaudamas su JAV sostinės Vašingtono savivaldybe, ketina šalia universiteto studentų miestelio įsteigti vadinamąjį Vašingtono silicio slėnį, kurio strategijos padėtų išsiveržti iš saviizoliacijos, tapti komunikabiliems, atviriems, šiuolaikiškiems ir inovatyviems atsižvelgiant į bendrą Vašingtono vystymo strategiją. Pagal ją Gallaudetas turėtų plėstis Nomo regione, viename labiausiai klestinčių Vašingtono rajonų. Svarbu paminėti, kad Vašingtonas siekia tapti vienu ekologiškiausių JAV miestų, tad šis veiksnys buvo universiteto projekto išeities taškas.
Erdvė, spalvos, apšvietimas
Gallaudeto universitetas kartu su architektu prof. Hanseliu Baumanu užsibrėžė ištirti, kaip į pastatus, studentų miestelius ar net miestus būtų galima įkomponuoti kurčiųjų erdves. Projektuojant jas visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kaip kurtieji suvokia aplinką ir joje orientuojasi.
Paties Gallaudeto universiteto auditorijos yra pusračio (U raidės) formos, kad studentams būtų patogu matyti kitus savo grupės draugus, įsitraukti į diskusiją. Žmonėms, bendraujantiems gestų kalba, reikia ir platesnių koridorių, laiptų, kad būtų patogiau matyti pašnekovo gestus ir visą kūną. Be to, žmonėms, bendraujantiems gestų kalba, daug patogiau ne lipti laiptais, o eiti nuolydžiu ar įkalne, kad nereikėtų atitraukti dėmesio į pakopas. Kurčiųjų erdvėje visada kliaujamasi aiškiai matoma aplinka, nes negaunama informacijos klausa.
Spalvos ir apšvietimas kurtiesiems taip pat labai svarbūs veiksniai, darantys bendravimą prieinamesnį. Liftai turėtų būti įstiklinti. Perregimos – skaidrios ar bent jau matinės – turėtų būti ir durys, kad kurčias žmogus, pamatęs šviesą, šešėlį ar judesį, suvoktų, jog kas nors praėjo, atėjo ar jau yra patalpoje. Kurtiems ir neprigirdintiems žmonėms skirtose erdvėse labai svarbūs ir veidrodžiai, nes jie leidžia stebėti, kas vyksta už nugaros, kas artėja.
„Mano manymu, reikia galvoti ne vien apie kurčiuosius, o apie visus žmones, kad aplinka padėtų kurti kiekvieno savivertę ir naudą visuomenei remiantis Silicio slėnio siūlomomis strategijomis. Kurį nors Vilniaus rajoną, pavyzdžiui, Naujamiestį, būtų galima pritaikyti visiems pagal universalaus dizaino dėsnius“, – siūlo Donatas.
