Liga – tarsi žaibas iš giedro dangaus
Būdama vos 21-erių vieną rytą Indrė pajuto, kad kažkas negerai – kūnas buvo patinęs, bet moteris to nesureikšmino, manė, kad čia tik vasaros karščių pasekmė. Vis dėlto kai patinimas neišnyko kitą ir dar kitą dieną, Indrė sunerimo.
Šeimos gydytojas nerimo neišsklaidė. Tyrimai buvo prasti, tad Indrė buvo nedelsiant išsiųsta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Infekcinį skyrių, o netrukus perkelta į Nefrologijos skyrių – įtarta, kad moters inkstai prastai funkcionuoja. Netrukus Indrei nustatytas itin sunkios stadijos inkstų nepakankamumas, tad reikėjo skubaus gydymo ir pakaitinės inkstų terapijos, nes jos pačios inkstai jau nebeatliko savo funkcijos.
„Viskas įvyko tikrai žaibiškai. Net nespėjau suvokti, kad taip rimtai sergu, ir pagalvoti, kas manęs laukia. Dar rugpjūtį man nustatyta liga, o jau gruodį pradėjau dializes. Nebepadėjo nei vaistai, nei jokios procedūros, tad buvo nuspręsta suformuoti fistulę, per kurią artimiausiu metu pradėta pakaitinė inkstų terapija“, – prisimena Indrė.
Dializių košmaras
Moteris prisimena, kad, grįžus iš ligoninės namo, buvo tikrai nelengva, kamavo nerimas dėl diagnozės ir artėjančio gydymo, kuris tikrai atrodė sudėtingas. Laukiant, kol bus galima naudoti fistulę, Indrės sveikata prastėjo, kol galiausiai pasiekė kritinę ribą. „Buvau nugabenta į ligoninę, mano tyrimų rezultatai buvo siaubingai blogi, o fistulės naudoti dar nebuvo galima, tad dializės man pradėtos per centrinį kateterį kakle. Taip prasidėjo mano pažintis su dializėmis“, – pasakoja moteris.
Praėjus dar porai savaičių dializės buvo atliekamos jau naudojant fistulę. Indrė prisimena, kad procedūros buvo itin varginančios: svaigo galva, darėsi silpna, kraujo spaudimas labai svyravo. „Po dializės nenorėdavau nieko kito, tik gulėti. Tėvai mane parveždavo namo, o aš tik gulėdavau visą likusią dieną, ir taip 3 kartus per savaitę“, – nemaloniais prisiminimais dalijasi Indrė.
Moteris pasakoja, kad teko metams nutraukti viešbučių ir restoranų verslo studijas, nes niekam nelikdavo jėgų. Vis dėlto organizmas po truputį priprato prie dializių, laikui bėgant darėsi ne taip sunku. Ypač padėjo šeima – artimieji skatino nenukabinti nosies ir tikėti, kad netrukus ji vėl galės džiaugtis nuo dializės aparatų nepriklausomu gyvenimu.
Praėjus vos 5 mėnesiams nuo dializių pradžios, Indrei Kauno klinikose atlikta inksto persodinimo operacija.
Transplantacija leido grįžti prie normalaus ritmo
Indrė teigia visada buvusi itin pozityvi, žvelgusi į gyvenimą su šypsena ir niekada neleidusi blogoms mintims savęs užvaldyti. Pamena labai laukusi transplantacijos, tad nejautė jokios baimės, tik troško bent iš dalies pasveikti ir toliau gyventi įprastai.
Taip ir atsitiko. Nors po transplantacijos užklupo komplikacija – plaučių uždegimas, moteris stipriai kabinosi į gyvenimą ir nepasidavė jokioms negandoms ar sveikatos bėdoms. Atgavusi jėgas buvo paleista iš ligoninės. Sveikatai sparčiai gerėjant, ji ėmė grįžti prie įprasto gyvenimo, mėgstamų veiklų, kurias tam tikrą laiką turėjo atidėti.
Nors Indrė nesėdėjo užsidariusi namuose, susitikdavo su draugais, tačiau teko šiek tiek pakoreguoti gyvenimo būdą – laikytis griežtos mitybos, riboti skysčius, nepervargti. Tačiau, pasak Indrės, šiek tiek pailsėjusi ir atsigavusi ji grįžo į studijas ir vėl pradėjo dirbti.
Reikia svajoti, nes svajonės pildosi
Indrė neslepia visada mylėjusi vaikus ir jų norėjusi, tačiau nebuvo sutikusi to, su kuriuo norėtų dalytis gyvenimu ir ryžtis motinystei. Moteris žinojo, kad nėštumas po transplantacijos rizikingas, tektų keisti vaistus ir itin saugotis, tačiau sutikusi būsimą vyrą Artūrą suprato, kad laukti neverta – nusprendė rizikuoti.
„Mano daktarė jau prieš porą metų sakė, kad mano tyrimai idealiai geri, todėl pats laikas susilaukti vaikų, tik tuo metu dar nebuvo su kuo, – juokiasi jauna mama. – Kai sutikau Artūrą, supratau, kad jis – būsimas mano vyras ir mano vaikų tėvas. Tada dar nežinojau, kad laimė mus aplankys ir padovanos net du angelėlius.“
Moteris prasitaria, kad prieš pastojant reikėjo pakeisti kai kuriuos vaistus, tad juos ėmė vartoti dar prieš vestuves, o po poros mėnesių buvo galima bandyti susilaukti vaikelio. Indrė su vyru nusprendė nieko nelaukti, nes moters sveikata tuo metu buvo tikrai labai gera. Ir pavyko – jauna šeima sužinojo, kad Indrė laukiasi dvynių. „Sužinojusi, kad turėsiu dvynius, sutrikau, paskui apėmė didžiulė nuostaba, o galiausiai – džiaugsmas, kad mano svajonė pildosi“, – sako jauna mama.
Nėštumas buvo gana sklandus, Indrė jautėsi mylima ir laiminga. Žinoma, moteriai teko dažniau lankytis pas medikus ir dėl persodinto inksto, ir dėl to, kad laukėsi dvynių, tačiau nerimą slopino džiugi artėjančios motinystės nuotaika.
Moteris visiems sergantiems linki nenusiminti ir tikisi, kad jos istorija padrąsins kabintis į gyvenimą ir suteiks vilties, jog sunkumai laikini ir reikia juos išgyventi. „Jei sergame ar turime, kaip sakau, vieną ar kitą pakeistą dalį, dar nereiškia, kad gyvenimas sustoja. Vien tai, kad daugiau laiko praleidžiame ligoninėse nei sveiki žmonės, nesustabdo mūsų svajonės gyventi taip, kaip norime. Pirmiausia reikia svajoti ir siekti savo tikslų, neleisti iš savęs daryti ligonio, o tada jau ir pats gyvenimas susiklostys taip, kaip norėsime. Nenukabinkite nosies ir tikėkite. Tikėkite savimi ir gyvenimu, nes jis tikrai padovanos jums šį tą nuostabaus“, – savo laimę rasti linki Indrė.
