Netikėta diagnozė
Vaikinas pasakoja, kad dar paauglystėje pasirodė simptomų, kad kažkas negerai inkstams. Teko kreiptis ir į medikus, tačiau rimtesnių bėdų nekilo, todėl nebuvo poreikio nuolat tikrintis sveikatos. Ji suprastėjo vėliau, kai Aistis išvyko metams mokytis į Slovėniją – vaikinas ėmė justi nuolatinį nuovargį, o grįžus namo numetė daug svoris.
„Grįžau iš studijų labai sulysęs. Dabar suprantu, kad tai jau buvo ligos požymis, tačiau tada į nekreipiau dėmesio, maniau, kad tai – tiesiog studijų ir kelionės padarinys, toliau gyvenau įprastai. Net nešovė į galvą eiti pasitikrinti sveikatos. Vis dėlto vėliau draugė Karolina įkalbėjo nueiti pas savo šeimos gydytoją“, – prisimena Aistis.
Kitą dieną po atliktų tyrimų vaikinas sulaukė šeimos gydytojo skambučio – pasirodo, tyrimų rezultatai buvo labai blogi, reikėjo nedelsiant gultis į ligoninę. Ten paaiškėjo, kad Aistis rimtai serga – jam nustatytas galutinės stadijos inkstų nepakankamumas. Teko rinktis, kurią dializės rūšį nedelsiant taikyti.
Pasirinko peritoninę dializę
Aistis prisimena iš pradžių nesuvokęs, kas vyksta, buvo sunku susitaikyti, kad vieną akimirką esi sveikas, o kitą jau žemė slysta iš po kojų. „Kai sužinojau, kad esu didžiausias ligonis ir kad man reikės tokių gydymo metodų, kurie tuo metu skambėjo tikrai grėsmingai, patyriau nemažą šoką. Kai liga tęsiasi daugelį metų, žmogus turi daugiau laiko adaptuotis, susitaikyti, o mano atveju viskas vyko žaibiškai, todėl buvo sunku“, – išgyvenimais dalijasi Aistis.
Dar gulintį ligoninėje medikai jį informavo, kad reikės dializių, nes kiti gydymo metodai jau nebepadės, tad nieko nelaukdami supažindino su jos tipais. „Iš medikų gavau tikrai daug informacijos apie dializės būdus, jų privalumus ir trūkumus. Pasirinkau peritoninę dializę. Pagrindinė priežastis – galimybė būti laisvesniam, pačiam planuoti savo laiką. Esu gana aktyvus ir veiklus žmogus, tad man tai buvo mažesnė blogybė“, – komentuoja vaikinas.
Aistis pasakoja, kad dar ligoninėje jam įstatytas kateteris, ir jau po mėnesio, šiam prigijus, pradėtos peritoninės dializės. Iš pradžių dializės atliktos ligoninėje, pacientas pamokytas jas atlikti, o vėliau procedūras galėjo tęsti namuose.
Šiuo metu dializes vaikinas atlieka pats namuose, o jei keliauja – traukinyje ar kitoje vietoje 4 kartus per dieną. Svarbiausia turėti maišų su specialiais tirpalais, kuriuos reikia susipilti į pilvo ertmę per kateterį pilvaplėvėje.
Liga – ne nuosprendis
27-erių vyras pasakoja, kad prie tokių gyvenimo pokyčių reikėjo prisitaikyti, teko išmokti ligą priderinti prie savo gyvenimo būdo ir tempo. Dabar, kaip jis sako, gali gyventi tikrai visavertiškai.
„Džiaugiuosi pasirinkęs peritoninę dializę, nes ji taip stipriai nesuvaržo, leidžia keliauti, nebūti priklausomam nuo skiriamų dializės procedūrų ir būtinybės tris ar keturis kartus per savaitę gulėti po 4 valandas lovoje. Kadangi mano darbas yra vertimas ir tekstų rašymas, nebūtinai turiu sėdėti biure, galiu dirbti, kada man patogu. Žinoma, turiu prisižiūrėti, ką valgau, kiek skysčių suvartoju – tiesiog turiu būti atidesnis sau“, – patirtimi dalijasi Aistis.
Pasak jo, iš pradžių buvo ir nejaukių akimirkų, kai jautėsi kažkoks kitoks, tarsi reikalaujantis daugiau dėmesio ir priežiūros, tačiau laikui bėgant susitaikė ir nebekreipia dėmesio į tai, kaip žmonės reaguoja. Aistis pabrėžia, kad svarbiausia – žiūrėti į viską optimistiškai, priimti šeimos ir artimų žmonių, draugų pagalbą, neužsidaryti namuose.
„Manau, labai svarbus paties žmogaus noras galėti, norėti ir daryti – nepasiduoti, turėti iniciatyvos. Reikia suprasti, kad liga nėra nuosprendis. Žinoma, kai ką gyvenime reikia pakeisti, svarbus ir maistas, ir vartojamų skysčių kiekis. Vis dėlto susidėliojus visus šiuos dalykus galima gyventi gana kokybiškai“, – teigia vaikinas.
Daugiau informacijos – mažiau baimės
Netikėtai užklupus ligai susitaikyti visada labai sunku, tačiau, kaip sako pašnekovas, kuo daugiau informacijos turi, tuo lengviau viską priimi.
„Pirmąsias žinias apie ligą suteikė medikai, tačiau paskui labai daug domėjausi pats, ieškojau informacijos internete, skaičiau įvairius mokslinius straipsnius. Norėjau sužinoti, kiek laiko galima gyventi dializuojantis, kokia vidutinė operacijos laukimo trukmė. Galiu pasakyti, kad informacija apie ligą šiek tiek nuramina, padeda suvokti esamą padėtį. Tarkim, iš pradžių pati transplantacija mane baugino, kilo daug klausimų, ar verta tam ryžtis, ir pati idėja atrodė gan keista – kaip reikia priimi kito žmogaus organą ir nešioti jį kaip savą? Galų gale, žvelgiant filosofiškai, ar po transplantacijos tebesi tas pats žmogus? Bet dabar tikrai ramiau“, – savo mintimis dalijasi Aistis.
Vaikinas priduria, kad už viską svarbesnė artimųjų, kurie jį lankė ligoninėje ir padėjo atsigauti pačioje pradžioje, parama ir palaikymas.
Žemiškos svajonės
Jau daugiau nei metus dializes atliekantis Aistis dabar laukia inksto persodinimo operacijos. Sako, kad gyvenimas aukštyn kojomis neapsivertė – jis ir toliau dirba, užsiima savo mėgstamomis veiklomis: rašo eilėraščius, verčia poeziją. Netrukus Aistis planuoja išleisti poezijos knygą, kad galėtų savo eilėmis pasidalyti su visais aplinkiniais.
Vaikinas sako, kad svarbiausia išmokti gyventi su tuo, kas tave užklumpa, prisitaikyti ar esamą padėtį pritaikyti pagal save. Pasak Aisčio, anksčiau ar vėliau žmonės situaciją priima, tik vieniems tai užtrunka trumpiau, kitiems – ilgiau.
„Šiame kelyje itin svarbi kantrybė – net jei užklumpa mintys, kodėl aš, kodėl taip nutiko būtent man, reikėtų orientuotis į tai, ką gali daryti, o ne į tai, ko negali. Viskas laikina, tad tiesiog esi įpareigotas gyventi tą akimirką ir džiaugtis mažais dalykais. Iš pradžių gali būti sunku, tačiau ilgainiui tai kažkuria prasme gali net išlaisvinti“, – optimistiškai pokalbį baigia Aistis.
