Gimusi 1918, pirmaisiais nepriklausomybės metais, patyrė tuos pačius išbandymus, kaip ir visa gimtoji šalis. Teko išgyventi mylimos Tėvynės okupaciją, nuolatinį nerimą dėl savo šeimos, artimų žmonių praradimą. Po tremties tėvai sugrįžo namo, tačiau kai kurie giminaičiai amžiams liko Sibiro sniegynuose.
Visad maloni ir besišypsanti, visiems atrandanti gerą žodį, noriai besidalijanti su kaimynais savo žiniomis ir patarimais: kaip tvarkyti sodą ar daržą, iškepti gardų pyragą – tokią mes pažįstame savo mielą kaimynę. Laukaičių šeimos atvykimo į Romainius 1960 m. istorija, taip kaip ją papasakojo pati jubiliatė, puikiai atspindi jos širdies jautrumą, gebėjimą atleisti artimui.
Iki tol šeima gyveno Klaipėdos raj. Laukaitis dirbo Klaipėdos žemės ūkio technikumo mokomojo ūkio valdytoju, ji pati – dėstytoja. Kaip brangų nepriklausomybės prisiminimą namo pastogėje slėpė Šaulių sąjungos, į kurią įstojo studijuodama Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, pažymėjimą.
Deja, pastogėje atsirado žiurkių, ir ją tvarkant per neapsižiūrėjimą pažymėjimas atsidūrė ūkiniame pastate. Ten jį atrado ūkio darbininkas, kuris, kerštaudamas ūkio vadovui, įskundė rajono valdžiai.
Laimei, tremčių laikas buvo praėjęs ir šeima už „antitarybines nuotaikas“ atsipirko atleidimu iš darbo. Darbą surado kitame Lietuvos krašte. „Vis per tas žiurkes“ – juokavo ponia Zuzana, neištarusi nė vieno pikto žodžio tikrajam kaltininkui.
Gimė Zuzana Laukaitienė 1918 m. rugsėjo 13 d., Kėdainių apskr. Pernaravos valsčiuje, Blandžių kaime. 1927 m. pradėjo lankyti Rudakių pradinės mokyklos 1-ą skyrių, 1937 birželio 19 d. baigė Kėdainių valdžios gimnaziją, 1940 spalio 15 d. – Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje namų ūkio skyrių. „Buvome paskutinė laida, gavusi diplomą su Vyčiu“, – pasakojo jubiliatė. Tais pat metais susituokė su tos pat mokyklos absolventu Antanu Laukaičiu.
Šiandien ji džiaugiasi gražia ir darnia Laukaičių gimine: 3 sūnūs, 10 vaikaičių, 22 provaikaičiai. Drauge su anūko šeima gyvena name, kurį pasistatė Romainiuose 1967 m.
Nors sveikata jau nebe ta, senokai teko atsisakyti vieno didžiausio savo pomėgių – kelionių, o ilgus metus rinktomis ir puoselėtomis gėlėmis sode dabar rūpinasi anūko žmona, ponia Zuzana vis dar turi savo mėgstamų užsiėmimų. Nemažai skaito, dažniausiai kultūros, Lietuvos istorijos temomis, seka ir domisi šalies ir pasaulio aktualijomis. Pokalbyje gailestavo, kad Romainių bibliotekoje labai statūs laiptai, tad gauti knygas tenka kitais būdais.
Karšta savo šalies patriotė nerimauja, kad šiandienos Lietuvoje trūksta darnos ir tarpusavio supratimo, klesti savanaudiškumas, neugdoma meilė Tėvynei.
