Vaikystę praleido ligoninėse
Vyras cerebriniu paralyžiumi serga nuo pat gimimo. „Vaikystėje dažnai gulėdavau ligoninėje, ilgai gydžiausi „Saulutės“ sanatorijoje Druskininkuose“, – pasakoja Arvydas. Vaikščioti pradėjo būdamas metukų ir penkių mėnesių, tačiau ir dabar jo kojos netvirtos. Vyras nuolat jaučia nugaros, klubų, kojų skausmus, kalbėdamas užsikerta, tačiau negalia neatima noro dirbti ir būti naudingam visuomenei. Arvydo darbingumo lygis šiuo metu – 55 procentai, tačiau jis pats jaučia, kad sveikata kasdien prastėja ir grįžta į ankstesnį lygį, kai darbingumas tebuvo 40 procentų.
Baigęs dešimt klasių Arvydas pusę metų mokėsi Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre pynėjo iš vytelių specialybės. Pinti iš vytelių vaikinui labai patiko, tačiau tokio darbo jis negavo. Darbo birža jam pasiūlė dirbti kiemsargiu. „Grėbdavau lapus, rinkdavau šiukšles iš šiukšliadėžių, tačiau greitai pradėjo skaudėti nugarą, kojas. Jaučiau, kad man per sunku“, – prisimena Arvydas.
Padirbęs pusantro mėnesio antrą darbą susirado pats. Vaikinas pradėjo darbuotis įmonėje, kurioje gaminami bloknotai, brošiūros. Brošiūruotojo darbas Arvydui tiko, šioje įmonėje jis išdirbo trejus metus, tačiau turėjo išeiti, nes persikraustė gyventi į Švenčionėlius. Švenčionėlių darbo birža vyrą nukreipė dirbti šiukšlių rūšiuotoju. Arvydas iš pradžių dirbo stropiai ir kantriai, bet šiukšlės bjauriai dvokė, reikėjo nuolat lankstytis ir vėl ėmė skaudėti nugarą, kojas. Vaikinas nebeištvėrė, o išėjęs iš darbo pradėjo galvoti apie emigraciją.
Draugai pakvietė ieškoti laimės svetur
Trys geriausi Arvydo vaikystės draugai dirbo Jungtinėje Karalystėje, Velso pietuose esančiame Bario mieste. Iš jų pasakojimų Arvydas žinojo, kad Baris įsikūręs prie Bristolio įlankos, dalis miesto yra saloje. Draugai sakė visi neblogai uždirbą, tad Arvydas ryžosi išvažiuoti pas juos.
„Pirmą kartą Didžiojoje Britanijoje išbuvau dešimt mėnesių“, – pasakoja pašnekovas. Vis dėlto lengva nebuvo – nuvažiavo nemokėdamas anglų kalbos, negavo darbo, todėl gyveno tiesiog iš draugų malonės. Jie nuomojosi namą, kuriame vietos užteko ir Arvydui. „Būti draugų išlaikytiniu man buvo labai sunku psichologiškai, todėl po dešimties mėnesių, taip ir negavęs darbo, grįžau į Lietuvą“, – prisipažįsta jis.
Deja, Lietuvoje pastovaus darbo vėl nerado. Laiko veltui neleido ir savarankiškai mokėsi anglų kalbos. „Kai vėl atvažiavau į Didžiąją Britaniją, jau galėjau susikalbėti angliškai, tad ir nesunkiai gavau pirmąjį darbą. Pradėjau dirbti mažoje parduotuvėje salės darbininku“, – pasakoja Arvydas. Nors labai stengėsi, tačiau jam nešioti prekes ir kilnoti dėžes buvo per sunku.
Pradėjęs dairytis lengvesnio darbo greitai jį rado. Viename restorane reikėjo žmogaus, kuris nušluostytų dulkes, išplautų grindis, išvalytų tualetus. Savininkas mokėjo neblogą atlyginimą, ir Arvydas pasijuto tvirčiau, pradėjo lankyti užsieniečiams, norintiems gyventi ir dirbti Anglijoje, skirtus anglų kalbos kursus. Vaikinui sekėsi, išlaikė egzaminus, gavęs sertifikatą mokėsi toliau, sėkmingai parašė rašto darbą ir vėl gavo sertifikatą, šį kartą – už trečią mokymosi pakopą. Kalbą vyras jau žinojo neblogai, tačiau iš darbo jam teko išeiti. „Restorano šeimininkai padidino darbo krūvį, liepė nuo stalų nurinkinėti indus, sunešti, pridėjo dar daugiau darbų, kuriuos atliekant reikėjo fizinės jėgos, o atlyginimą sumažino“, – apgailestauja pašnekovas. Vėliau, jau kitame restorane, Arvydas gavo indų plovėjo darbą, ten išdirbo dešimt mėnesių, tačiau ir vėl pablogėjo darbo sąlygos, savininkai pradėjo reikalauti, kad už tą patį atlyginimą vyras dirbtų daugiau ir sunkesnius darbus.
Liepos mėnesį Arvydas grįžo į Lietuvą ir vėl pradėjo darbo paieškas.
Pasijuto nesuprastas ir nereikalingas
Vyras nuėjo į vieną garsų Vilniaus restoraną, kur tikėjosi gauti indų plovėjo darbą. Su restorano savininku apie tai, kad norėtų įsidarbinti, jau buvo kalbėjęs telefonu dar tuomet, kai gyveno Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto savininkas pasakė neturįs darbo ir nukreipė į kitą restoraną. Nurodytos įstaigos savininkas žadėjo paskambinti, bet Arvydas jo skambučio taip ir nesulaukė. „Kai pats parašiau žinutę, atsakė, kad darbo man nėra“, – sako Arvydas. Jis suprato, kad savininkas tiesiog nenorėjo priimti silpnos sveikatos darbuotojo.
Vyras kreipėsi į darbo biržą, iš ten jį nukreipė į įmonę „Vilniaus pakuotė“. Įmonei reikėjo brošiūruotojo, pakuotojo, tačiau įmonės vadovai pasakė, kad silpnos sveikatos ir iš pažiūros menko sudėjimo vyrui būsią per sunku. „Kai būdamas Anglijoje girdėdavau ir internete skaitydavau darbo skelbimus Lietuvoje, galvodavau: kiek darbo vietų dabar yra Lietuvoje, koks pasirinkimas! Tikėjausi, kad tikrai rasiu darbą, tačiau jau antras mėnuo ieškau ir prošvaistės nesimato“, – sako Arvydas ir prisipažįsta, kad jau praranda viltį čia susirasti darbą, tinkantį jo jėgoms.
Anglijoje negalia nėra kliūtis įsidarbinti
Arvydas pasakoja, kad Didžiojoje Britanijoje darbdaviai nesibaido negalią turinčių darbuotojų: „Kad turiu negalią, darbdaviai pasižymėdavo dokumentuose, tačiau man sakydavo: „Pasibandyk, ar pajėgsi. Padirbėk ir pats spręsk, ar tau ne per sunku.“ Nuvykęs į Angliją šį kartą Arvydas žada kreiptis į įdarbinimo agentūrą, kurios darbuotojai padeda susirasti darbą pagal žmogaus fizinį pajėgumą. „Darbo, kuriame reikia visas aštuonias valandas stovėti, aš jau negaliu dirbti“, – sako Arvydas.
Vyras neslepia – jis turi svajonę. Savo mobiliajame telefone parodo nuotrauką, kurioje – paties iš vytelių pintas krepšys. Kai Vilniuje pradėjo vaikščioti į dienos centrą Gėlių gatvėje, pats pasisiūlė savanoriškai pynimo iš vytelių mokyti kitus centro lankytojus. „Man toks užsiėmimas nepaprastai patiko. Kai pinu ar to amato mokau kitus, man būna ramu, gera, tačiau mano neįgalumo pensija siekia tik 100 eurų. Argi galėčiau išgyventi?“ – klausia vyras. Anglijoje, vaikštinėdamas po turgų, Arvydas matė pintus krepšius, bet jų kainos buvo menkos. „Iš pynimo neišgyvenčiau nei Lietuvoje, nei Anglijoje“, – garsiai svarsto vyras.
Arvydas priduria, kad Anglijoje ir maisto produktų, ir kitų prekių kainos žemesnės negu Lietuvoje, o neįgalių žmonių pensijos siekia net apie 800 svarų. „Kai Didžioje Britanijoje kyla prekių kainos, kyla ir atlyginimai“, – sako pašnekovas. Vis dėlto svečioje šalyje jis nesijaučia savas, saugus, koks jaustųsi namie, jeigu tik turėtų darbą, kurį pajėgtų dirbti, ir atlyginimą, iš kurio galėtų išgyventi. „Vilniaus rajone, Nemėžyje, gyvena mama, o Vilniuje – mano sesuo, močiutė, tėvas. Man labai norisi būti kartu su artimaisiais, – guodžiasi Arvydas. – Jie taip pat nori, kad būčiau arti. Močiutė net verkia, kad vėl turėsiu išvažiuoti.“ Arvydas vėl mielai lankytų dienos centrą, savanoriautų, tačiau jis nori susirasti normalų darbą.
Išeitis – sisteminiai pokyčiai
Arvydo istoriją paprašėme pakomentuoti socialinės įdarbinimo agentūros VšĮ „SOPA“ direktorės Jurgitos Kuprytės. Jos nuomone, tam, kad neįgalieji galėtų oriai dirbti ir uždirbti, reikia sisteminių pokyčių.
Pirmiausia reikėtų keisti profesinio orientavimo sistemą – žmonės turėtų būti skatinami rinktis rinkai reikalingų profesijų. „Darbo rinkos mokymo centras, siūlantis pynėjo iš vytelių specialybę, lyg ir suteikia viltį, kad iš to bus galima išgyventi. Gal ir buvo galima devynioliktame amžiuje, bet šiandien toks užsiėmimas gali būti tik laisvalaikio pomėgis“, – įsitikinusi, mažiau galimybių darbo rinkoje turintiems žmonėms paslaugas siūlančios įstaigos direktorė.
J. Kuprytė įsitikinusi, kad sparčiai besikeičiant rinkai, kintant reikalavimams darbuotojams, darbdavių požiūris taip pat turi keistis, būti lankstesnis. „Iki šiol su Lietuvos darbdaviais sunku susitarti netgi dėl lankstaus darbo grafiko, nekalbant apie darbo funkcijų skaidymą ar dar ką nors kita“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto „SOPA“ direktorė mano, kad darbo nerandantis vyras neišnaudojo visų darbo paieškos galimybių. Pavyzdžiui, neįgaliesiems susirasti darbą padeda nevyriausybinės organizacijos, nuolat vykdomi įvairūs projektai, kurių tikslas – teikti įdarbinimo paslaugas asmenims, turintiems mažiau galimybių darbo rinkoje.
J. Kuprytė mato ir projektinės veiklos trūkumų – paprastai projektai trunka neilgai, nėra tęstiniai, neįgaliems asmenims trūksta informacijos, kokia pagalba jiems siūloma. „Panašios paslaugos Lietuvoje kol kas finansuojamos per projektinę veiklą – projektas pasibaigia, ir viskas nutrūksta“, – sako J. Kuprytė. Pasak jos, tokiose šalyse kaip Olandija, kur neįgaliųjų įdarbinimo paslaugos subsidijuojamos valstybės, neįgalūs dirbti norintys žmonės darbą randa greičiau.
