Nors juodu laikomi gražiausia Kanados pora, rasti savo gyvenimo meilę S.Gregoire buvo nelengva.
Sophie pažinojo Justiną nuo vaikystės. Kai jo tėvas buvęs penkioliktasis Kanados premjeras Pierre’as Elliottas Trudeau paliko Otavą, su šeima įsikūrė Monrealyje. Ir nuo to laiko legendinis šalies politikas tapo tiesiog savo keturių vaikų tėvu.
Sophie mokėsi toje pačioje mokykloje kaip buvusio premjero sūnūs. Ir net sėdėjo viename suole su jaunesniuoju Justino broliu Micheliu.
Nors buvo kilusi iš paprastos šeimos, ji ne kartą viešėjo būsimojo vyro namuose.
„Jie turėjo nuostabų baseiną – su laipiojimo virvėmis, skersiniais.
Mes ten nuolatos žaidėme „Tarzaną“, – po daugelio metų prisiminė Sophie.
Justinas už ją vyresnis ketveriais metais, tad mažoji Sophie jo pernelyg nedomino. Tiesa, būta paaugliško smalsumo ir simpatijos – kaip pasakojo Sophie, kartą juodu vienoje drabužių spintų pasibučiavo.
Vaikiškos šėlionės taip ir liko užrakintos tamsioje spintoje. Greitai jie išaugo ir atrodė, kad abu pamiršo vienas kitą.
Sophie lėtai, bet pasitikėdama savimi siekė žurnalistės karjeros. Justinas greitai, nors ir vingiuotu takeliu, žengė į politiką.
Niekas dėl to nesistebėjo: jis buvo dar kūdikis, kai politiko karjerą jam išpranašavo JAV prezidentas Richardas Nixonas.
Atrodo, kad ir pats J.Trudeau, pabandęs ir mokytojo, ir sporto instruktoriaus duonos, patikėjo šeimos lemtimi.
Per savo tėvo laidotuves 2000-ųjų spalį jis, tuomet 28-erių, pasakė kalbą. Tokią, kuri iškart atkreipė visų dėmesį ir buvo pavadinta pirmuoju Trudeau dinastijos manifestu.
Ir ši kalba iš tikrųjų tapo J.Trudeau posūkio tašku.
Nuo to laiko jis per televiziją kalbėdavo taip dažnai, kaip Sophie pasirodydavo Kvebeko televizijos ekrane.
2003-iaisiais, kai Sophie ir Justinas po ilgų metų pirmąkart susitiko labdaros pokylyje, abu jau buvo žvaigždės.
Tąvakar prisiminė vaikystę ir Justino brolį Michelį, kurį pasiglemžė lavina.
Po to J.Trudeau pakvietė Sophie valso. Jie buvo puiki šokėjų pora – gražūs, liekni, plastiški. Tiesiog princas ir princesė.
„Abu juokėmės, laidėme sąmojus ir jautėme, kad tarp mūsų įsiplieskė kibirkštis. Ir būtent tada supratau, kad Sophie – kaip tik ta mergina, į kurią privalau žiūrėti itin rimtai“, – vėliau pasakojo J.Trudeau.
Bet klasikinė pasaka apie princą ir princesę nutrūko. Ir kai tik nuo Justino akių nukrito romantinė migla, jis suprato, kad dar nėra pasirengęs rimtiems santykiams.
Į elektroninį Sophie laišką, kuriame ji dėkojo už malonų bendravimą, Justinas atsakė tyla.
„Gavau jos elektroninį laišką ir neatsakiau. Bet jo neištryniau tiesiog pagalvojęs, kad neatsakinėsiu, nes nenoriu“, – vėliau prisipažino Justinas.
Jam patiko Sophie – tai buvo akivaizdu. Bet, kaip dažnai atsitinka per 30 metų perkopusiems vienišiams, Justinas negalėjo taip greitai atsisveikinti su tiek daug malonumų ir nuotykių teikusiu širdžių ėdiko gyvenimu.
Sophie nurijo nuoskaudą dėl neatsakyto laiško. Tėvas jau nuo vaikystės ją auklėjo kaip moterį, kuri mokėtų save gerbti. Ir šią savybę atkaklioji Sophie ugdė ne vienus metus.
Būdama 20-ies ji rimtai susirgo nervine bulimija.
Anuomet buvo nepadoru ir gėdinga prisipažinti, kad kenti nuo šios ligos.
Bet S.Gregoire rado jėgų prašyti medikų pagalbos. Ir nuo to laiko ji niekuomet nebuvo abejinga kitų bėdoms.
Nesvarbu, ar tai būtų merginos, turinčios panašių problemų, vaikai, sergantys įgimta liga, ar į sunkią padėtį pakliuvę pabėgėliai.
Vėliau ji pavadino bulimiją palaiminimu, išmokiusiu mylėti save ir žmones.
Praėjus porai savaičių po labdaros pokylio Sophie ir Justinas susitiko – ir vėl atsitiktinai. Ji šaltai praėjo pro gražuolį, pasisveikino tik santūriu galvos linktelėjimu. Ir ramiai nužingsniavo toliau įsikibusi į bičiulės parankę.
Moterių dėmesio ir meilės nuotykių išlepintas Justinas tokio žurnalistės elgesio nesitikėjo.
„Palauk! – įkandin sušuko žinomiausias Kanados vienišius. – Noriu tau paskambinti. Susitikime ir pavakarieniaukime.“
Nors ir suglumusi po tokių žodžių, Sophie neprarado savitvardos. „Jeigu neištrynei mano laiško, turi ir mano telefono numerį“, – ramiai ir net nestabtelėdama atsakė Sophie.
J.Trudeau liko stovėti tarsi suakmenėjęs žvelgdamas į nueinančią šviesiaplaukę.
Tą vakarą S.Gregoire gavo jo kvietimą pavakarieniauti, bet atsisakė. Keletą savaičių į jos elektroninį paštą skriejo Justino laiškai su prašymais.
Pagaliau ji pareiškė, kad eis tik su viena sąlyga: į tą restoraną, kuriame Justinas nėra buvęs su kitomis moterimis.
Ir taip jie atsidūrė afganistaniečių virtuvės restorane. Prie vakarienės stalo kalbėjo apie daug ką, atrado bendrų draugų ir prisiminimų.
„Atrodo, lyg gyvenome lygiagrečius gyvenimus, ir štai jie susitiko“, – prisiminė J.Trudeau.
Paskui vakarienė virto pasisėdėjimu karaokės bare. Ten išgėręs Justinas traukė Eltono Johno, „The Beatles“ dainas, o Sophie užkrečiamai juokėsi vadindama jį prietranka.
Vakaras baigėsi Justino apartamentuose, kur jie įvairiomis temomis šnekėjosi iki ryto. Ir tuomet Justiną užliejo svaiginantis jausmas, kad Sophie bus paskutinė moteris, su kuria jis susitikinėja.
„Žiūrėjau į Sophie ir jaučiau, kad mane apima ramybės ir patikimumo jausmas. Tuomet pasakiau: „Tavęs laukiau 32 metus. Maniau, kad niekada nesulauksiu. Tiksliai žinau: tu – mano vienintelė. Su tavimi noriu būti visą likusį gyvenimą“, – prisiminė vėliau J.Trudeau.
Po šių žodžių dvi Kanados žvaigždės – politikas ir televizijos žurnalistė – prapliupo verkti kaip vaikai.
„Viskas dėl to, kad abu esame jautrios sielos. Dvi švelnios apnuogintos širdys“, – pasakojo J.Trudeau.
Oficialiai Justinas pasipiršo Sophie po metų, per savo tėvo gimimo dieną – 2004 metų spalio 18-ąją.
Ir viskas įvyko kaip tikroje pasakoje: „Old Montreal“ viešbučio apartamentai, židinys, žvakės, rožių žiedlapiai ir Justinas, atsiklaupęs ant kelio.
Sumanymas surengti tik kuklias vestuves žlugo – abu pernelyg žinomi. Jau tuomet Justinas ir Sophie turėjo vietos Windsorų šlovę.
2005 m. gegužės 28-ąją pora susituokė. Nuotaka vietoj anuomet madingos pūstos baltos suknelės vilkėjo savo pačios kurtą aukso spalvos tiesaus silueto suknelę.
Per vestuves nebuvo tradicinio torto – tik miniatiūriniai pyragaičiai. Vietoj iškilmingo limuzino sutuoktiniai važiavo senoviniu „Mercedes“, kuris priklausė Justino tėvui.
„Jį vadinu savuoju princu, nes su manimi jis elgiasi kaip tikras princas“, – laimingai šypsodamasi sakė Sophie.
Kanados ministru pirmininku J.Trudeau tapo 2015-aisiais. Ir nuo to laiko žiniasklaida suteikė jiems neoficialų vienos seksualiausių politikų porų titulą.
Pirmuosius santuokinio gyvenimo metus Sophie ir Justinas buvo priversti gyventi dviejuose miestuose.
Ji dirbo ir augino vaikus Monrealyje, o jos sutuoktiniui teko ištisomis paromis būti Kanados sostinėje Otavoje.
Justino motina Margaret Sinclair mėgino mokyti marčią gyvenimo su politiku paslapčių. Nors ji pati neištvėrė ir paliko savo sutuoktinį Pierre’ą, kai Justinui buvo 6-eri.
Bet Sophie, regis, nebuvo reikalingi jokie anytos patarimai. Ji niekada nesijautė blogai vyro šešėlyje.
Ir, kaip prisipažino viename interviu, nebijojo vienatvės.
Sophie visada buvo su Justinu nesibaimindama atsidurti antroje vietoje.
Veikiausiai ją ramino ir vyro elgesys – jis nuolat viešai prisipažindavo ją mylįs ir niekada nepaleisdavo Sophie rankos.
„Sophie lieka mano geriausiu draugu, partneriu, mano meile... Jos jautrumas, protas ir intuicija įkvepia, su kiekviena diena myliu ją vis labiau. Mums pasisekė, kad per gyvenimą žengiame kartu“, – sakė J.Trudeau.
Sophie, pagimdžiusi du sūnus ir dukterį, veda laidas, užsiima labdaros projektais. Jai svarbiausia – ne socialinis statusas, o tai, kad po trylikos santuokos metų jie myli vienas kitą.
Sutuoktiniams juoką kelia pranešimai, kad prieš J.Trudeau žavesį negali atsilaikyti nė viena moteris politikė.
Ir kai JAV prezidento Donaldo Trumpo duktė Ivanka Trump žvelgė į jos vyrą įsimylėjusiomis akimis, Sophie tik šypsojosi.
Ji žino, kad abu yra gimę vienas kitam.
