Paskutinis taškas – kunigo
„Mus sieja pomėgis keliauti, noras keisti Europą ir pasaulį, o svarbiausią tašką pažinčiai brūkštelėjo kunigas Algirdas Dauknys“, – kalbėjo įsimylėjėlių pora panevėžietė Renata Skunčikaitė ir belgas Matthieu Bruyndonckxas (Matas Brandunksas).
Berčiūnų bažnyčioje, Panevėžio rajone, jie sumainė aukso žiedus, o juos sutuokė kunigas A.Dauknys. Belgas jį vadina tiesiog vardu – kaip artimą bičiulį, bendramintį.
Pirmą kartą į Lietuvą M.Bruyndonckxas atvyko būdamas 16 metų, į stovyklą Antalieptėje, Zarasų rajone. Ši stovykla buvo skirta šeimoms, ir joje dalyvavo 24 belgo giminaičiai bei draugai nuo 4 iki 70 metų.
„Kodėl tada pasirinkome Lietuvą? Todėl, kad Briuselyje Algirdas jau tuomet buvo puikiai žinomas, taip pat ir jo veikla – darbas su jaunuoliais, stovyklos. Organizatoriai paklausė, ar žinome, kur yra Vilnius. Hm, galbūt Italijoje? Mums sako, ne, tai Lietuvos sostinė. Ir klausia, kur, mūsų manymu, yra Lietuva. Tuo metu supratimo apie tai neturėjome“, – juokėsi M.Bruyndonckxas.
Knyga, kaip išgelbėti pasaulį
Jau tuomet M.Bruyndonckxą sužavėjo mūsų kraštas ir istorija, gamta, sutikti kūrybingi, paprasti, nuoširdūs žmonės, jų veržimasis į nepriklausomybę, laisvę, noras būti tikraisiais europiečiais.
Prieš 20 metų tai buvo visai kitokia šalis nei Belgija, kurioje viskas sustyguota, numatyta toli į priekį, bet spontaniškumo – jokio.
Tikėjosi rasti vokišką griežtumą, o liko nustebinti italus primenančio draugiškumo.
„Atradome ne turistų Lietuvą, o jos gilumą – paprastus namus, šiltus santykius. Visiems čia labai patiko, bet man – labiau negu kitiems“, – šypsojosi M.Bruyndonckxas.
Po penkerių metų jis atvyko į stovyklą su skautėmis kaip vadovas. Nuo to laiko sugrįždavo vėl ir vėl.
Ypač jį užbūrė Tėvas Stanislovas Paberžėje, Kėdainių rajone, ir pažintis su A.Daukniu.
Paberžėje M.Bruyndonckxą aplankė įkvėpimas, ir jis parašė filosofinį romaną, kaip išgelbėti pasaulį. Jame atsispindi mūsų šalyje sutikti žmonės, aplankytos vietos, lietuviškos legendos.
Kunigui visos durys atviros
Vėl atvykęs į Lietuvą M.Bruyndonckxas apsigyveno pas A.Dauknį, per jį susidraugavo su R.Skunčikaitės broliu. Pažintis su A.Daukniu peraugo į draugystę.
„Lietuvą pažinau išvydęs ją labai gražiomis bičiulio kunigo akimis“, – kalbėjo M.Bruyndonckxas.
Taip jis atsakė ir prezidentui Valdui Adamkui, kai jiems teko kartu pietauti Naujamiestyje. Prezidentas pasiteiravo belgo, už ką jis taip myli mūsų šalį.
M.Bruyndonckxas ypač vertina A.Dauknio jaunimui organizuotas keliones į Europos Parlamentą – tą ypatingą misiją.
R.Skunčikaitė pritarė, kad iš kunigo galima pasimokyti drąsos – siekti susitikti su pokyčius Europoje lemiančiais žmonėmis ir tai parodyti jaunimui, jį įkvėpti.
„Algirdas tiki tuo, ką daro. Nedaug tokių tikėjimu stiprių žmonių. Jis jaunuoliams atveria akis“, – kalbėjo M.Bruyndonckxas.
Kitos šalys, kitos kalbos, kitokios patirtys, kita realybė – kas gali būti vertingiau? Belgija jam lyg antri namai, ir kone visos durys jam ten atviros.
Surado tarp milijonų
M.Bruyndonckxas prisiminė, kaip prieš kelerius metus nuvyko į Jaunimo dienas Vatikane.
Susirinko apie tris milijonus tikinčiųjų iš viso pasaulio. Minia pievoje nusidriekė per tris kilometrus.
M.Bruyndonckxas nujautė, kad A.Dauknys taip pat turėtų dalyvauti šventėje. Tačiau surasti žmogų tokioje minioje tolygu ieškoti adatos šieno kupetoje.
Bet išvydęs žmones su marškinėliais lietuviškais užrašais, jis pasiteiravo, gal šie pažįsta Algirdą.
„Taip, žinoma, jis štai ten“, – ranka parodė šie, visiškai priblokšdami M.Bruyndonckxą.
R.Skunčikaitė pritarė, kad nieko atsitiktinio nenutinka.
Belgas baigęs politikos mokslus, bet širdis linksta prie muzikos – groja vargonais, pianinu, saksofonu ir trombonu bažnyčiose, su orkestrais, chorais.
Buvo akli kaip kačiukai
Jųdviejų pažintį ir įsiplieskusią meilę R.Skunčikaitė ir M.Bruyndonckxas vadina stebuklu.
Neblogai lietuviškai pramokęs belgas kartkartėmis grįždavo pas bičiulius į Lietuvą, bet keliai beveik nesusikirsdavo. Kartą jiedu buvo susitikę stovyklaudami, bet dabar juokiasi, kad buvo akli tarsi kačiukai ir vienas į kitą įdėmiau nepažiūrėjo.
Vilniaus universitete molekulinę biologiją studijavusiai R.Skunčikaitei prieš 14 metų į galvą šovė mintis nukeliauti į Japoniją. Trečio kurso studentė liko ten kaip jogos mokytoja ir per metus parskrisdavo vos porai mėnesių. Paviešėdavo – ir vėl išvykdavo.
Prieš dvejus metus jos brolis sukūrė šeimą. Tuoktuvėse abu susitiko.
„Matthieu, kaip užsienietis, jautėsi kitų apleistas. Kaip ir aš. Išėjome pasivaikščioti“, – prisiminė R.Skunčikaitė.
Pažinčiai turėjo keturias dienas. Žinojo, kad po to ji skris į Japoniją, M.Bruyndonckxas grįš į Belgiją. Ar draugystė atlaikys atstumą? Simpatija – trumpalaikė ar stipresnis jausmas?
R.Skunčikaitė šypsosi, kad tuokart išsiskyrė kaip geri draugai – be jokių pažadų ir įsipareigojimų.
Bet M.Bruyndonckxas atviras: „Žaibas trenkė. Argi jo nepajutai?“
Internetu – aiškiai ir atvirai
Pažintis tęsėsi internetu. Pokalbiai – vis atviresni, po to – eilėraščiai, romantiškos dainos. Galų gale – ir meilės prisipažinimai. Tai truko daugiau nei septynis mėnesius.
„Turėdavome pokalbiams apie 15–20 minučių. Abu buvome labai užimti, be to, skyrė 8 valandos. Ne kiekviena diena buvo mums sėkminga, todėl turėjome kalbėtis visiškai nuoširdžiai, aiškiai ir pasitikėti vienas kitu“, – pasakojo R.Skunčikaitė.
Pora jau daug gyvenimo buvo mačiusi – abiem po 37 metus, abu dar nepatyrę santuokos išbandymų. Abu atrodo mažiausiai 10 metų jaunesni.
Gyvenimas Japonijoje R.Skunčikaitei patiko nuo pat pradžių. Panevėžietė tikino, kad dėl kasdienių dalykų ten nereikia nerimauti, gali atsidėti šeimai ar kūrybai – tam, kas tau svarbu.
„Nereikia galvoti apie tai, ko nereikia“, – sakė ji.
Jei pavėlavai į traukinį, po poros minučių atvyks kitas. Nepasiėmei vandens buteliuko – bet kur jį nusipirksi.
Smulkmenos? Atrodytų – taip, bet gyvenimą jos daro paprastą, be streso, nereikalingos įtampos.
Nepaisė savisaugos instinkto
R.Skunčikaitė mano, kad turėtume ko pasimokyti iš japonų – jų santūrumo, aukštos moralės.
Prieš septynerius metus įvykus Fukušimos atominės elektrinės avarijai, japonai liko stebėtinai ramūs ir susitelkę.
„Jie kantriai stovėdavo ilgose eilėse, kad gautų vandens buteliuką. Niekas nesiveržė į parduotuves, nedaužė vitrinų“, – kalbėjo panevėžietė.
Po tragedijos lentynose atsirado grybų, špinatų, pomidorų ir užrašai, raginantys gelbėti Fukušimos gyventojus – pirkti ten išaugintas daržoves.
„Savisaugos instinktas liepia vengti tokių daržovių, juk jos nuodingos, bet japonai sakydavo: kuo mes geresni už tuos, kurie gyvena pavojaus zonoje?“ – prisiminė R.Skunčikaitė.
Kiti važiuodavo savanoriais atstatyti cunamio sugriautų namų, nepaisydami radiacijos pasekmių.
Panevėžietė kaip tik tuo metu turėjo nusipirkusi bilietus namo.
Jei ne šis atsitiktinumas, kad nusipirko iš anksto, nebūtų galėjusi išskristi. Bet ji negirdėjo, kad japonai užsieniečiams būtų kėlę ultimatumą, esą išvažiavusieji po katastrofos į šalį daugiau nebus įleisti.
Žiūrės, kas už durų
R.Skunčikaitės nevargino ir japonų įprotis laikytis mandagaus atstumo. Neturėjo artimų bičiulių, bet vieniša nesijautė. Viskas jai ten tiko.
„Jokio kultūrinio šoko Japonijoje nepajutau. Amerikoje – taip, grįžusi į Europą – taip, o Japonijoje – jokio diskomforto“, – sakė ji.
Paklausta, ar neketino ištekėti už japono, R.Skunčikaitė patikino, kad ne.
Be to, nebuvo laiko apie tai galvoti – pamokos, seminarai, užsiėmimai. Japonų rūpinimasis sveiku gyvenimo būdu jai atrodo šiek tiek perlenktas.
Kas tik gali, užsiima joga. O R.Skunčikaitė mokė ir veido, meditacijos, juoko jogos. Galima juoktis ir tyliai, viduje, nes smegenys apgaulės neatpažįsta, o laimės hormonas gaminasi.
„Turėjo praeiti daug laiko, kol subrendau šeimai. Džiaugiuosi, kad nė vienas neskubėjome ir nesutikome kitų žmonių“, – sakė ji.
M.Bruyndonckxas irgi pasidžiaugė, kad dabar jie pradeda naują gyvenimo etapą – duris atvers ir žiūrės, kas už jų. Jiedu tikisi, kad galės sujungti jogą su muzika.
