Negalia – po sunkios traumos
Ramutė pasakoja iki traumos gyvenusi paprastą gyvenimą, kuris, beje, jos niekada nelepino. „Užsigrūdinau dar vaikystėje. Tėtis sunkiai sirgo, mėgdavo išgerti, todėl labai anksti tapau mamos pagalbininke, išmokau nudirbti visokiausius darbus. Niekada nemokėjau sėdėti sudėjusi rankų. Nemėgstu to daryti ir dabar“, – pabrėžia pašnekovė.
Ištekėjusi moteris susilaukė dviejų dukrų, džiaugėsi, kad gražiai sutarė su vyru – jis buvo geras ir darbštus žmogus. „Mano Petras dirbo statybose, dažnai būdavo komandiruotėse, todėl dukrų auginimas ir kiti namų rūpesčiai gulė ant mano pečių, bet nesipykom. Iš pradžių gyvenome Kaune, vėliau persikėlėme į Birštoną. Čia dirbau katilinėje laborante, o gimus antrajai dukrelei man pasiūlė prižiūrėti sanatorijos „Versmė“ gėlynus. Šis darbas buvo ypač prie širdies“, –pasakoja Ramutė.
Ramų šeimos gyvenimą aukštyn kojom apvertė nelaimingas atsitikimas. „Labai mėgstu švarą, esu pedantė. Poreikis tvarkytis tapo ir tragedijos priežastimi. Valydama savo buto langus iškritau iš antro aukšto. Skrydis buvo labai nesėkmingas – kritau ant balkono atbrailos, tada – ant šaligatvio plytelių. Lūžo stuburas, nutrūko nervas, susižalojau galvą, vidaus organus. Kaip vėliau sakė medikai, trūko vos milimetro, ir būčiau paralyžiuota iki kaklo. Dabar nejaučiu kūno iki pažastų“, – pasakoja pašnekovė.
Taip prasidėjo moters klajonių po gydymo įstaigas maratonas. Maždaug tris mėnesius Ramutė galėjo tik gulėti – medikai sutvirtino stuburą specialiu implantu, jis turėjo įaugti, prigyti. Sėdosi moteris po truputį – buvo sunku, svaigo galva. Tačiau tvirtybės Ramutei netrūko.
Moteris džiaugiasi, kad šalia jos visada buvo artimieji, šeima: „Vyrui iškart pasakiau – žiūrėk, Petriuk, tu sveikas vyras, aš vežimėlyje, gal ieškok kitos moters. Jis tik supyko. Atrėžė: „Tu rūpinaisi šeima, auginai vaikus, buvai gera ir rūpestinga. Niekada tavęs nepaliksiu ir daugiau nenervink tokiomis kalbomis“. Petras daug metų buvo didžiausias mano pagalbininkas.“
Ramutė neslepia: kaip ir bet kuris kitas žmogus, po traumos išgyveno sunkų laikotarpį, kai nesinorėjo gyventi, kai viskas atrodė beviltiška ir beprasmiška. Tačiau šeima, artimieji, draugės visada buvo kartu, guodė, palaikė. „Draugės sakė – „kas, kad nevaikštai. Galėsi mergaites bent paauklėti, pamokyti, patarti“. Tuo metu, kai man nutiko bėda, mažoji buvo vos antrokėlė. Mamos jai labai reikėjo. Tai skatino susiimti.“
Ji pasidžiaugia „Versmės“ sanatorijos specialistų pagalba, dėkinga daug padėjusiai kineziterapeutei, kuri važinėjo pas ją iš Kauno. Specialistai masažavo Ramutės kojas, mokė, kaip išvengti pragulų, atlikti higienos procedūras.
Iš gydymo įstaigų grįžusios Ramutės laukė nepritaikytas būstas. Ji niekur negalėjo pravažiuoti vežimėliu, išeiti į lauką. Šeimai teko keisti butą – iš antro aukšto į pirmą. Vyras iš pradžių pritaikė lovą, savivaldybė – patalpas. Įrengė įvažiavimą į butą, paplatino duris, sutvarkė vonios kambarį. Dabar moteris džiaugiasi galinti namuose judėti savarankiškai, tik į lauką jai išvažiuoti sunku.
Bėdos vijo viena kitą
Sulig patirta trauma Ramutės bėdos nesibaigė. Kartą per kineziterapijos procedūrą „Versmės“ sanatorijoje specialistė pasodino ją lotoso poza. „Net būdama sveika taip nesėdėjau. Pajutau, lyg kažkas trakštelėjo, tačiau išsyk neatkreipiau dėmesio. Tik grįžusi namo pamačiau, kad koja sutinusi, keistai juda ties keliu į šonus. Išsikviečiau medikus. Mane išvežė į Kauno klinikas“, – prisimena Ramutė.
Gydantis medikas sukvietė gydytojų konsiliumą pasitarti, jie pasiūlė koją pusmečiui sugipsuoti. „Supratau, kad tokiu atveju kojos negalėsiu lankstyti, bus dar sunkiau judėti. Be to, koja – nejautri, kraujotaka joje sunkesnė, todėl ir gis sunkiai. Pati pasiūliau koją amputuoti. Gydytojas pritarė – tai būtų geriausias sprendimas ir protingiausia išeitis, tik jis pats nedrįsęs tokios drastiškos procedūros siūlyti“, – pasakoja pašnekovė.
Taip Ramutė iš ligoninės namo grįžo be vienos kojos. Gydytojų siūlyto protezo moteris atsisakė: „Kam man jis, jei nevaikštau. Kol buvau su abiem kojomis, vyras mane kartais pastatydavo vertikaliai, galėdavau pasijusti kaip sveika. Bet jei jau taip nutiko, kad likau be kojos – ką padarysi. Reikėjo susitaikyti“, – pasakoja moteris.
Vis dėlto prieš trejetą metų moteriai teko amputuoti ir likusią koją. Šiuo atveju ji kaltina pati save – norėjusi nuimti čiužinio užvalkalą persisvėrė, nebuvo prisitvirtinusi prie vežimėlio, koja palindo po lova, užsilenkė, ir Ramutė vėl išgirdo lemtingą trekštelėjimą. Šįkart medikams moteris išsyk pasiūlė koją nupjauti.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad ne tai buvo didžiausia jos gyvenimo tragedija – baisiausia Ramutei buvo vyro netektis. Viskas prasidėjo nuo pastebėtos nedidelės karputės ant ausies. Gydytojai ją išpjovė, tačiau diagnozavo karcinomą – piktybinį auglį. Po operacijos tyrimai kurį laiką buvo geri, atrodė, liga atsitraukė. Vyras nuolat vykdavo į Kauno klinikas, patikrindavo jo plaučius, atlikdavo kitus tyrimus. Pakitimų nebūdavo.
Moteris sako pati pastebėjusi, kad vyras darosi mieguistas, dažniau prisnūsta, niekuo nebesidomi, kalbėdamas ima painiotis, nebaigia pradėto sakinio. Ji paskatino Petrą vėl vykti pas medikus. Atlikus galvos tomogramą paaiškėjo, kad vėžys išplitęs, su daugybe metastazių. „Niekas nesupras, kaip tuo metu jaučiausi. Naktimis ne verkdavau – kaukdavau. Garsiai pasileisdavau radiją, niekaip negalėdavau užmigti. Vežėm vyrą visur, bet buvo vėlu, niekas nebegalėjo padėti.“
Kai situacija tapo itin prasta, medikai siūlė Ramutei atiduoti vyrą į slaugos ligoninę. Tačiau ji griežtai atsisakė – vyras ją slaugė daug metų, todėl privalėjo grąžinti jam skolą. Maždaug po pusmečio jos Petras iškeliavo anapilin.
„Tai buvo tikras siaubas. Nežinau, kaip po jo mirties neišprotėjau. Niekada nesitikėjau, kad liksiu be vyro. Vis kalbėdavau jam apie savo laidotuves, prašydavau, kad po mirties kūną kremuotų. Neįsivaizdavau, kad jis, toks stiprus ir sveikas, išeis pirmas. Vyro netektis man buvo baisiausia, kas galėjo nutikti. Nesiskundžiu dukromis – jos geros, rūpestingos, atvažiuoja, padeda, atveža pabūti anūkus, bet turi savo šeimas, savo gyvenimus. Vyras – visai kas kita. Jis visada būdavo su manimi“, – guodžiasi pašnekovė.
Jei ne paslaugos namuose – lauktų globos įstaiga
Palaidojusi vyrą Ramutė svarstė apie galimybę apsigyventi globos įstaigoje – vienai tvarkytis buvo pernelyg sunku. Tada sulaukė socialinės darbuotojos siūlymo dalyvauti integralios pagalbos namuose projekte.
„Iš pradžių nesutikau. Atrodė – kaip bus, kai į namus ateis svetimi žmonės? Tačiau pamažu socialinė darbuotoja prišnekino, pamaniau – pabandysiu. Dabar šia pagalba negaliu atsidžiaugti. Visi Nemajūnų dienos centro darbuotojai labai draugiški, dažnai užsuka ir pats direktorius. Ateinančios darbuotojos – mielos ir paslaugios. Susigyvenom, bendraujam ne tik valdiškai. Nuostabu, kad tokia pagalba yra. Tik dėl jos iki šiol galiu gyventi savo namuose“, – sako pašnekovė.
Atkakli moteris viską, ką pajėgia, stengiasi pasidaryti pati. „Ir blyną išsikepu, ir grindis prasiplaunu, ir savo higiena pasirūpinu. Stebiuosi, kaip ir menkesnes traumas patyrę žmonės palūžta, nebesitvarko. Tokių dalykų nesuprantu“, – sako Ramutė, iš kurios stiprybės gali pasimokyti ir sveikais save laikantys žmonės.
Laisvalaikiu ji mėgsta spręsti kryžiažodžius, juokiasi, kad kryžiažodžių knygelėms pirkti išleidžia nemažą dalį pensijos. Darbuotojos iš bibliotekos moteriai atneša knygų. Mėgstamiausios – detektyvai, jie įtraukia, nukelia tarsi į kitą pasaulį, padeda užsimiršti.
„Negaliu skųstis dabartiniu gyvenimu. Mums, neįgaliesiems, valstybė skiria nemažai įvairios paramos. Visada piktinuosi, kai kas nors virkauja dėl sunkumų – vis dar esame raudotojų tauta. Niekas manęs nematė dejuojančios – kad ir kaip būtų sunku, visada keliuosi ir gyvenu toliau. Kad ir kas nutiktų, svarbu nepasiduoti ir nenuleisti rankų“, – pokalbį baigia moteris.
