Golbolas paviliojo iš karto
Vaikystėje Justas matė visiškai gerai. Baigdamas trečią klasę, patyrė buitinę akies traumą ir regėjimas pradėjo sparčiai silpnėti. Ketvirtą klasę dar baigė gimtajame Joniškyje, o penktą jau pradėjo Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Ilgainiui regėjimas visiškai nusilpo. „Į golbolo treniruotes atėjau bene šeštoje klasėje, – prisimena Justas. – Gal todėl, kad sportas visada traukė, golbolas man patiko iš karto.“
Mokykloje be svarbiausios veiklos – mokslo – Justas turėjo ir kitų pomėgių. Golbolo treniruotes lankė, bet sporto aukštumų nesiekė. Baigus mokyklą reikalai pasikeitė. „Pradėjau treniruotis keturis penkis kartus per savaitę, ėmė matytis rezultatai“, – pasakoja Justas.
Artėjo 2016-ieji – parolimpiniai metai. Atranka į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes Lietuvos vyrų golbolo rinktinei klostėsi ne visai sėkmingai, kelialapį į jas iškovojo kone paskutinę akimirką – 2015 m. pavasarį Pietų Korėjoje Tarptautinio parolimpinio komiteto surengtose žaidynėse. 2016 m. vasarą tarp golbolo rinktinės narių pavardžių atsirado ir J. Pažarauskas. Parolimpinės žaidynės Justui buvo pirmosios rimtos tarptautinės varžybos apskritai. Pirmosios ir sėkmingos! Rio de Žaneire, kartu su G. Pavliukianecu ir M. Brazauskiu, jis beveik visą laiką praleido žaidimo aikštelėje ir... Lietuvai pelnė auksą.
„Aišku, džiaugėmės, – praėjus maždaug mėnesiui po žaidynių sakė naujasis čempionas. – Bet realiai patikėjau, kad nuveikėme kažką svarbaus, tik grįžęs į Vilnių. Paprastai, kai grįždavome iš varžybų, kad ir užėmę aukščiausias vietas, kažkas pasitikdavo, sveikindavo, bet žmonių būdavo nedaug. O čia – gausybė! Visi sveikina, džiaugiasi.“
Parolimpinis auksas nei naujajam čempionui, nei jo komandos draugams galvų neapsuko. Prasidėjo naujas olimpinis ciklas, o su juo – ir naujos parolimpinių kelialapių dalybos, būtinybė įrodyti, kad vis dar esi stipriausias ar bent tarp tokių. Praėjusių metų rudenį Lietuvos golbolo rinktinė, o su ja ir J. Pažarauskas, pasipuošė Europos čempionų medaliais. Komandai nepasisekė laimėti medalių šiais metais vykusiame pasaulio golbolo čempionate – lietuviai liko ketvirti. Pusfinalyje, po pratęsimo, vieno įvarčio skirtumu netikėtai pralaimėjo Brazilijos rinktinei, o po kelių valandų jau turėjo žaisti mažajame finale dėl trečiosios vietos. Tuomet Belgijos rinktinei pralaimėta jau didesniu skirtumu.
Pasaulio čempionatas lietuviams nesėkmingas buvo ne tik dėlto, kad nepavyko iškovoti medalių, bet ir todėl, kad, neužėmę prizinės vietos, jie kol kas neiškovojo ir kelialapio į Tokijo parolimpines žaidynes. Šansų dar yra, nors visiems būtų buvę ramiau, jeigu tai būtų padaryta šiais metais. „Visai kaip prieš Rio de Žaneirą, – juokauja Justas. – Tada irgi į žaidynių traukinį įšokome paskutinę akimirką.“
Sportininkas, netapęs pianistu
2016 metų pabaigoje Lietuvoje veiklą pradėjo tarptautinis potyrių projektas „Dialogas tamsoje“, kuriame pianinu skambindavo Justas. Muzika – antroji jo veiklos sritis. Buvo metas, kai abi šios sritys – muzika ir sportas – vaikino gyvenime rimtai konkuravo. „Prie pianino pirmą kartą sėdau, kai po traumos Palangoje buvau reabilitacijos įstaigoje, – pasakoja Justas. – Viena darbuotoja pasakė, kad poilsio kambaryje yra pianinas, ir paklausė, ar nenorėčiau pasimokyti juo groti. Pabandžiau, patiko. Grįžus namo tėvai nupirko elektrinį pianiną. Taip viskas ir prasidėjo.“
Atvykęs į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, J. Pažarauskas pradėjo lankyti muzikos mokyklą „Lyra“. Netrukus ėmė ryškėti jaunojo pianisto gabumai: vaikinas pradėjo skambinti koncertuose, dalyvauti įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Tarptautinis konkursas-festivalis „Muzika be sienų“ Druskininkuose, trys tarptautiniai festivaliai Sankt Peterburge, tarptautinis konkursas-festivalis Varšuvoje minint dešimtąsias F. Šopeno gimimo metines... Pastarasis buvo itin aukšto lygio, surengtas bendradarbiaujant Lenkijos aklųjų sąjungai ir F. Šopeno vardo muzikos universitetui. Konkurso vertintojai atkreipė dėmesį į du jaunuosius pianistus iš Lietuvos – Justą ir jo bendraamžę Dainorą Laukžemytę. Dainora pasirinko profesionalios pianistės kelią, J. Pažarauskas – sportą.
„Po devintos klasės Dainora išvažiavo mokytis į Klaipėdą, Stasio Šimkaus konservatoriją. Rimtai svarsčiau, ar nepasekus jos pėdomis, – pasakoja Justas. – Tačiau pianisto duona sunki, o kai visiškai nematai, ji tampa dar sunkesnė. Pradėjau abejoti, ar įstengsiu, o jeigu įstengsiu ir baigsiu, kur ir ką galėsiu dirbti? Taip ir susilaikiau.“
Nepaisant „pražudyto“ talento, muzika iš Justo gyvenimo niekur toli nepasitraukė. „Namuose turiu pianiną, dažniausiai groju savaitgaliais, kad galva nuo golbolo pailsėtų“, – juokauja pašnekovas.
Darbo vieta – biblioteka
Kad ir kokių pasaulinių aukštumų pasiektų Lietuvos golbolas, bent jau artimiausiais metais jo žaidėjams, kaip tikriems sporto profesionalams, niekas atlyginimo mokėti neketina. Duonai reikia užsidirbti ne golbolo aikštelėje. Daugelis neįgalių sportininkų taip ir daro: iš ryto darbas, po pietų ar vakare – treniruotės. Justo darbo vieta – Lietuvos aklųjų biblioteka, priemonės – kompiuteris, naujausia „Windows“ operacinė sistema. Neregys prie kompiuterio ar su išmaniuoju telefonu rankose jau tampa beveik kasdienybe. Daugelis jaunų regėjimo negalią turinčių žmonių dirbti kompiuteriu įgunda dar mokykloje. Justas yra vienas jų, tačiau ir šioje srityje siekia maksimumo: jaunuolis savarankiškai išmoko programuoti ir dabar tai aklųjų bibliotekoje daro kasdien.
Kaip ir kiti jo amžiaus neregiai, Justas gerai įgudęs naudotis išmaniojo telefono teikiamomis galimybėmis, navigacinėmis programomis. Vis dėlto net ir naujausios šios rūšies programos dažnai tampa bejėgės prieš nesutvarkytą miesto infrastruktūrą, žiemą nevalomus ar blogai valomus šaligatvius. Justas kasdien savarankiškai iš Justiniškių mikrorajono važinėja į darbą Naugarduko gatvėje, o vakare po treniruotės grįžta namo. Nieko pernelyg keista ar neįprasta – taip gyvena daugelis jaunų, savarankiškų neregių, taip pat ir Justo komandos draugai. Visi jie laukia nesulaukia, kol Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ įdiegs žadėtąją viešojo transporto informavimo sistemą, iš anksto pranešančią atvykstančio autobuso ar troleibuso numerį ir maršrutą.
„Vasarą, – sako jie, – apytikrį atvykimo laiką galima ir mobiliojoje programoje „Trafi“ pasitikrinti, bet žiemą, kai spaudžia 20 laipsnių šaltis, telefono iš kišenės netraukysi ir sugrubusiais pirštais programėlės rodomų duomenų netikrinsi.Apie pomėgius ir laisvalaikį parolimpinis čempionas nelinkęs daugžodžiauti. Aišku, yra ir viena, ir kita, bet kai dieną dirbi, o vakarais treniruojiesi, ir šitaip darai penkis kartus per savaitę, jo lieka ne tiek daug – savaitgaliai, atostogos ir trumpas atokvėpis po tarptautinių varžybų ir čempionatų.
