Problemos – iš vaikystės
Moteris pasakoja, kad į „beprotystę“, kaip pati įvardija, ji paniro vaikystėje, po itin skaudaus įvykio. Iki dešimties metų mergaitė buvo visai sveika, puikiai mokėsi, buvo pirmūnė. „Tėtis mirė, kai mama laukėsi manęs. Mamos gyvenimas vis nesiklostė, gimė brolis, išgyventi tapo dar sunkiau. Šiek tiek vėliau mama, jau turėdama du vaikus, ištekėjo. Patėvis buvo baisus žmogus. Po to, ką jis man, dešimtmetei, padarė, tarsi netekau sąmonės. Matyt, mano psichika atsisakė suvokti tai, kas nutiko, ir užsiblokavo. Būti „beprote“ buvo lengviau ir paprasčiau“, – skaudžią istoriją prisimena Gita.
Mergaitė nieko nepasakojo mamai, tiesiog ėmė vengti patėvio, nelikdavo viena su juo. Tuo metu jai buvo svarbu tiesiog išgyventi – pareiti iš mokyklos, rasti namus, nepasiklysti. „Patėvis nuolat vaikydavo mus su peiliu. Su broliuku bėgdavome slėptis už namo, ten turėjome savo slėptuvę. Abu kartu skaičiuodavome sutaupytus pinigėlius, ar užtektų jų autobuso bilietui, jei patėvis užmuštų mamą ir mums reikėtų bėgti pas močiutę. Metas buvo baisus“, – pasakoja pašnekovė.
Būdama trylikos, Gita nusprendė palikti mamos namus ir išvykti gyventi pas močiutę. Jos mama, jau išsiskyrusi su patėviu, rengėsi tekėti dar kartą. „Labai išsigandau. Pamaniau – vėl ateis į namus vyras, kuris vėl mane lies, kankins. Paklausiau močiutės, ar priims mane. Ji pažadėjo priimti, jei būsiu gera. Pas močiutę mane apgaubė ramybė, tyla, vienuma, čia niekas manęs nelietė. Taip pavyko baigti vidurinę mokyklą. Gavusi atestatą, įstojau į Joniškio žemės ūkio mokyklą, paskui – į Šiaulių pedagoginį universitetą. Tačiau mokslų nebaigiau – juos teko mesti“, – sako Gita.
Diagnozė – ankstyvoje jaunystėje
Šizofrenija Gitai diagnozuota, kai jai buvo dvidešimt vieneri. Priežastis buvo didelis skausmas, kurį ji patyrė įžeista artimo žmogaus. Moteris sako tuomet norėjusi iššokti pro langą, negyventi, ašaros pačios byrėjo iš akių. „Turėjau Pasvalyje pažįstamą psichologę. Panorau su ja pasikalbėti, bet atvyko kita specialistė. Ji atliko psichologinį testą su flomasteriais. Pasirinkau raudonos spalvos rašiklį. „Degti amžinai ugnyje“, – tokią pasirinkimo priežastį, turėdama galvoje meilės liepsnas, pasakiau psichologei. Tačiau ji labai išsigando, išsyk pakvietė medikus. Išvydus juos, man atėmė žadą, ilgai negalėjau kalbėti. Taip pirmą sykį atsidūriau Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje“, – pasakoja moteris.
Iš pradžių Gitai diagnozuota depresija, tačiau vėliau jauna gydytoja įrašė diagnozę „šizofrenija su progresuojančiu deficitu“. Po tokios diagnozės moteris bandė trauktis iš gyvenimo. Ji neturėjo darbo, atrodė, ateitis – be jokios prošvaistės. „Man atrodė, kad gyvenimas sugriuvęs, kad visiems bus geriau, jei manęs nebus. Prisigėriau vaistų, patekau į reanimaciją. Ačiū medikams, atgaivino. Tuo metu apsisprendžiau: kad ir kas nutiktų, daugiau niekada to nekartosiu. Ypač dėkinga esu psichiatrui Aleksandrui Markinui už supratingumą, pagalbą“, – sako Gita.
Tuo metu, kai negulėdavo ligoninėje, moteris slaugė močiutę, kuria daugiau nebuvo kam rūpintis. „Močiutė man atstojo visą pasaulį. Jai mirus, iš pradžių įkritau į visišką tamsą. Atrodė, gyvenime nebebus jokių prošvaisčių, tik juoduma ir skausmas. Tačiau tuo pat metu suvokiau: jei nebandysiu keisti savęs, savo gyvenimo, tiesiog nugarmėsiu į juodžiausią duobę, o netolimoje ateityje manęs lauks globos įstaiga. Tokios dalios nenorėjau – dar gulėdama Rokiškio ligoninėje mačiau, kokie žmonės čia atvežami iš pensionatų: nesavarankiški, neturintys elementarių savitvarkos įgūdžių. Tada, it koks Miunhauzenas, nusprendžiau save iš duobės traukti pati“, – prisimena Gita.
Pagalba sau – svarbu
Moteris sako pamažu pati atradusi dalykus, kurie padeda pasijusti sveikesniam. Ji dėkinga ir Pasvalio medikams, kurie padėjo atsistoti ant kojų, po artimo žmogaus mirties rekomendavo keisti aplinką. „Tada nusisprendžiau susiremontuoti butą. Milimetras po milimetro gramdžiau sienas, dažiau. Esu labai dėkinga pusseserei Irmai ir visiems, kurie tuo metu mane palaikė, net tiems, kurie kritikavo. Visa tai padėjo prisikelti naujam gyvenimui. Kai būdavo ypač sunku – bėgdavau prie upės, kurios srovė per keletą sekundžių nuplukdo blogus prisiminimus“, – pasakoja Gita.
Jos teigimu, jėgų ji ieškojo savo „sveikojoje“ pusėje. Ta „pusė“ pasakė: integruotis į visuomenę būtina, tai – vienintelis kelias išlikti. Gita susidomėjo įvairiomis terapijomis, ėmė lankytis pas psichoterapeutą. Ji skaitė daug psichologinės ir medicininės literatūros, dirbo su savimi. „Pastebėjau, kad sveikti padeda šokiai, menas, muzika, kuria susidomėjau tik po močiutės mirties. Vos prieš penketą metų ėmiau brazdinti gitara. Supratau, kad tai labai ramina“, – sako moteris.
Vis dėlto geriausias būdas moteriai išbristi iš sunkios depresijos ir atsikratyti juodų minčių – sunkus fizinis darbas. Po močiutės mirties Gita susirado darbą pas ūkininkus, tvarkė kopūstų derlių. „Iš pradžių nauja aplinka išgąsdino. Aplinkui burzgia technika, garsiai kalba žmonės. Atrodė, lyg traukinys galvoje dundėtų. Tačiau po truputį bendradarbiai pradėjo mane kalbinti, susidraugavom, įsiliejau į kolektyvą. Pradirbau pas ūkininkus nuo rugsėjo iki sausio. Jutau, kaip fizinis darbas padeda atsitiesti, pamiršti ligas ir negalavimus“, – sako Gita ir priduria, kad gyvenimas iš pašalpų žmogų labai žemina, todėl kiekvienam turėtų būti suteikta galimybė dirbti ir užsidirbti, pačiam išlaikyti save.
Gita nedvejodama ėmėsi ir kitokių darbų, išnešiodavo po miestą reklamines skrajutes. Namuose taip pat nesėdėjo sudėjusi rankų – siuvinėjo, kūrė. Be to, moteris įsigijo katiną – jis taip pat įnešė į kasdienybę nemažai jaukumo ir ramybės.
Užsidirbusi pinigų Gita nusipirko sodą, kuris jai yra tikras sveikatos šaltinis. „Šiais metais ypač užderėjo obuoliai. Jau prisispaudžiau nemažai sulčių, prisiviriau obuolienių, prisigaminau tyrelių. Kapstytis darže man – ne darbas, o didžiausias malonumas, juk esu ūkininkų vaikas“, – sako moteris.
Sode ji augina įvairias daržoves: bulves, morkas, cukinijas. Tai taip pat galimybė prisidurti prie nedidelės pašalpos. Gaminti maistą Gita sakosi išmokusi iš močiutės, kuri buvo puiki šeimininkė. „Per močiutę buvau priaugusi nemažai svorio. Prigaminusi skanėstų, ji vis kviesdavo valgyti. Sakydavo: „nevalgysi tu, nevalgysiu ir aš“. Tekdavo sėstis prie stalo. Tuo metu svėriau net 96 kilogramus“, – juokiasi Gita.
Jų atsikratyti moteriai pavyko daug judant, dirbant, vaikštant. „Netrukus važiuosiu skinti obuolių į netoliese esantį Naradavos ūkį, paskui jau turiu sudariusi sutartį nešioti skrajutes. Tam, kad pasijustum sveikesnis, reikia daug dirbti su savimi, traukti save iš ligos liūno, susidėlioti prioritetus ir nusistatyti vertybes. Privalai išmokti džiaugtis mažais pasiekimais, suvokti, kad dideli – jau nebe tau. Turi gebėti riboti savo norus ir troškimus“, – sako moteris.
Svarbu nebijoti būti savimi
Gita pasiguodžia, kad darbo provincijoje surasti ne visada pavyksta – jo trūksta ir „sveikiems“ žmonėms. Ji sako pagalvojanti, kad jiems kartais būna dar sunkiau nei jai, nes jiems tenka išlaikyti šeimas, leisti į mokslus vaikus, išsilaikyti kasdienės konkurencijos sąlygomis.
Moteris teigia nebebijanti būti savimi, nesibaiminanti aplinkinių reakcijos į šiek tiek kitokį savo elgesį. „Išmokau pasijuokti pati iš savęs. Kai kiti pasišaipo, kad padariau ne taip tą ar aną, juokiuosi ir aš. Tada aplinkiniams praeina noras šaipytis“, – šypsosi moteris.
Aštuoniolika metų praleidusi ligoninėse, saujomis rijusi vaistus, Gita sako pagaliau praėjusi „beprotybės tiltu“ į kitą gyvenimo upės krantą. Čia ji rado kitokį gyvenimą – šviesesnį, gražesnį ir laimingesnį. Ir kupiną vilties, kad juodžiausios dienos daugiau niekada nebepasikartos.
