Kopinėdamas medų muziejaus patriarchas mąsto, kur rasti karūną

„Kiek čia liko gyventi – nuo nosies iki burnos. Kiek dar bus lemta, vasaromis būsiu sodyboje su bitėmis. Žiemą su broliu klarnetistu Algirdu vaikščiosime į koncertus Nacionalinėje filharmonijoje, o muziejuje liksiu emeritu“, – ištraukęs iš avilių jau paskutinį šių metų medų atviravo seniausias ir tituluočiausias Lietuvos muziejininkas, Lietuvos dailės muziejaus (LDM) vadovas Romualdas Budrys (85 m.).

 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Radęs bent pusdienį laisvo laiko, R.Budrys skuba pas savo bites.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sodyboje netoli Giedraičių muziejininkas geriausiai pailsi ir atgauna jėgas nuo įtampos darbe bei miesto stresų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Sodyboje netoli Giedraičių muziejininkas geriausiai pailsi ir atgauna jėgas nuo įtampos darbe bei miesto stresų.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Ir name, ir jo aplinkoje nėra prabangos. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Ir name, ir jo aplinkoje nėra prabangos. <br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Viena iš nedaugelio sodybos puošmenų - Zodiako Liūto ženklas, po kuriuo gimęs R.Budrys.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Viena iš nedaugelio sodybos puošmenų - Zodiako Liūto ženklas, po kuriuo gimęs R.Budrys.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ir name, ir jo aplinkoje nėra prabangos.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ir name, ir jo aplinkoje nėra prabangos.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Birutė Vyšniauskaitė, „Lietuvos rytas“

Oct 5, 2018, 4:16 PM

Kažin ar šiuo metu Lietuvoje dar kuris nors muziejininkas galėtų pasigirti tokia patirtimi ir darbo stažu kaip šių metų liepą į 86-uosius metus įžengęs R.Budrys – LDM jis dirba jau šešiasdešimt metų, o vadovauja jam nuo 1979-ųjų.

Bet dar didesnė jo patirtis bitininkystėje – su bitėmis jis bendrauja nuo 1956-ųjų, kai tėvas Kazimieras Budrys iš penkių sūnų avilius patikėjo būtent jam.

„Tu geriau nešienauk ir nedirbk kitų ūkio darbų, eik prie avilių“, – prisiminė tėvo – vieno pirmųjų prieškario Lietuvos savanorių, turėjusio nemenką ūkį prie Kėdainių – priesakus R.Budrys.

Dabar jis savo sodyboje, pirktoje specialiai bitėms beveik prieš keturiasdešimt metų, turi septynis tradicinius Dadant’o ir kelis šiuolaikinius – daugiaaukščius avilius.

Atokioje pamiškėje Molėtų rajone, netoli Giedraičių, esančią R.Budrio sodybą vargu ar rastų nežinantis į ją kelio. Pievomis ir kaimo keliukais reikia vingiuoti kelis kilometrus, kol pagal tam tikrus ženklus, žinomus tik pačiam šeimininkui, pasiekiama nedidelė pirkelė su dar keliais statiniais.

„Ilgai ieškojau tokios atokios vietos, kol galiausiai ją parodė vienas pažįstamas. Nrs ta gryčiukė buvo parduodama malkoms, man čia įsikurti su bitėmis labai tiko. Paremontavau, pakeičiau stogą ir dabar jau jos nekeisčiau į jokią kitą sodybą. Ir man čia gerai, ir bitėms“, – džiugiai kalbėjo R.Budrys vedžiodamas po savo valdas, kurios nė iš tolo neprimena šiuolaikinių sodybų su išpuoselėtomis vejomis.

Nemenką pievą, kur buvę sodybos šeimininkai augino miežius, jis paskyrė miškui. Bet specialiai medžių nesodina. Jaunuolyne jie patys sudygo ir jau gerokai ūgtelėjo.

Bet didžiausia R.Budrio sodybos puošmena yra šimtmetį perkopę medžiai: kelios liepos ir trys stuomeningi beržai ant kalnelio pamiškėje, nuo kurios atsiveria nuostabus peizažas į tolius – su kalvelėmis, dangaus skliautu ir pievomis.

„Jau seniai tų laukų niekas nearia ir nieko juose nesodina. Tuos dirvonus matau tiek, kiek čia gyvenu. Kažin ar dar kur nors Lietuvoje yra panašių žemių.

Tik viena mano kaimynė, gyvenanti už kelių kilometrų, nors vos paeina, dar ir daržus sodina, ir gyvulius laiko“, – apie apylinkes pasakojo muziejininkas.

Tie nearti laukai, kurių ramybės netrikdo jokia žemės ūkio technika, neabejotinai patinka bitėms. Tik dėl vieno skundėsi Romualdas: šiemet vasara buvo tokia, kad vienu metu viskas sužydėjo, todėl pradžioje nespėjo medaus kopinėti.

„Pas bites man visada norisi pabėgti. Kas nenori pabūti gamtoje? Man, kaip tikram kaimiečiui, labai reikia gamtos.

Kad jūs žinotumėte, kokios aš muzikos gegužę klausausi prie savo mylimų beržų! Ne tik lakštingalų simfonijos, bet ir begalės kitų paukščių.

O vakarais pievoje dažnai pasirodo stirnų šeimynėlė su laibakojais stirniukais. Tuomet prisiglaudžiu prie beržo, net sulaikau kvėpavimą, kad tik jų nepabaidyčiau. Kur daugiau išsikrausi ir pailsėsi nuo miesto ir darbe patiriamos įtampos nei tokioje gamtoje?“ – atviravo žinomas muziejininkas.

Apžiūrinėdamas avilius ir kaip bitės jau pamažu ruošiasi žiemoti jis, paniręs į pavydėtiną ramybę bei palaimą, kalbėjosi lyg ir su bitėmis, tarsi ir su savimi, jau, atrodytų, visai pamiršęs, kad už kelių žingsnių nuolatos spragsi fotoaparatas: „Jei būsi suirzęs, nekantrus, bitės gali ir palinksminti.

Aš jų nemigdysiu. Jos pačios žino, kada užmigti. Ir cukraus stengiuosi į avilius nedėti. Geriau bitėms žiemai palikti medaus. Šiemet jau viskas. Medaus daugiau nebebus.“

Nei šių metų, nei dar likusio nuo pernai medaus Romualdas pardavinėti neketina. Jis savo medaus apskritai niekada nėra pardavinėjęs.

Turi medaus lentyną, ant kurios sudėlioti stiklainiukai dažniausiai atitenka draugams, bičiuliams, giminaičiams kokiomis nors jiems svarbiomis progomis.

„Nei gimtadienių, nei vardadienių proga draugams gėlių neperku. Jie gauna Budrio medaus ir būna labai patenkinti. Kai kartą per jubiliejų šviesaus atminimo dirigentui Sauliui Sondeckiui padovanojau stiklainiuką savo medaus, jis iš laimės vos nepradėjo šokti.

Išpažįstu filosofiją, kad jei nori, jog bitės gerai dirbtų, medumi būtina dalytis su kaimynais, draugais. Priešingu atveju nesiseks, nebus medaus“, – linksmai pasakojo R.Budrys.

Akivaizdu, kad R.Budriui dirbant LDM – iki 1979-ųjų dvidešimt vienus metus būnant jo įkūrėjo ir vadovo Prano Gudyno pavaduotoju, o vėliau iki dabar vadovu, – pavyko surasti bendrą kalbą su daugybe sovietinės Lietuvos ir su visais po nepriklausomybės atkūrimo kultūros ministrais.

„Kai matai, kad nebūsi išgirstas, geriau patylėti. Ir nereikia galva į sieną daužyti. Tuo nieko nepasieksi“, – gyvenimiška išmintimi dalijosi muziejininkas.

Paklaustas, ar valdžia jam primena bičių avilius, ar širšių lizdus, ėmė kvatotis: „Į provokacinius klausimus neatsakinėju.“

Prisimindamas ministrus, su kuriais ne vienus metus yra tekę dirbti, LDM vadovas nė kiek nedvejodamas pabrėžė, kad vienintelis jo sutiktas kultūros ministras buvo iš tikrųjų vertas šio posto, – tai šviesaus atminimo Juozas Banaitis, vadovavęs sovietinės Lietuvos kultūrai 1958–1967 metais.

„Negalėčiau neprisiminti ir finansų ministro Romualdo Sikorskio, šias pareigas ėjusio ir po nepriklausomybės atkūrimo. Jis, kaip joks kitas finansų ministras, suprato, kad kultūrai reikia pinigų, ir niekada jų negailėjo.

Ir pats išmanė kultūros problemas. Buvo didelis operos gerbėjas bei žinovas. Tai buvo tikri inteligentai, asmenybės, užaugusios dar prieškario Lietuvoje“, – kalbėjo R.Budrys.

Pasakodamas apie savo patirtį su kitais kultūros ministrais jis stabtelėjo ties sovietmečiu kultūrą prižiūrėjusio įtakingo kompartijos veikėjo Sigizmundo Šimkaus pavarde.

Kai kartą jam nepatiko Vinco Kisarausko ir kitų pažangių to laiko dalininkų darbai, eksponuoti Baltijos šalių trienalėje, R.Budriui teko pasitelkti gudravimą: „Išgirdęs, kaip S.Šimkus šūkauja, jog prikabinėjome kažkokių formalizmų, ėmiau jam aiškinti, kad tai – scenografijos darbai, o scenografija gali būti ir abstrakti.

Kažin ar jis suprato, ką norėjau pasakyti, bet užtilo.“

Pačiomis ryškiausiomis raidėmis atmintyje jis yra įrašęs savo buvusio vadovo ir mokytojo P.Gudyno vardą.

„Tai buvo aukščiausios prabos asmenybė. Antro tokio žmogaus savo gyvenime nebuvau sutikęs.

Tada muziejuje darbuotojų nebuvo daug, bet viską kūrėme, darėme pasitardami, be jokių barnių. Tai ir buvo tikra kūryba, paieškos“, – su grauduliu prisiminė R.Budrys.

O ar buvo tokių kultūros ministrų, kurie bandė jį nušalinti nuo pareigų?

Muziejininkas atsakė diplomatiškai: „Neprisimenu.“

Kuriant Palangos gintaro ar Juodkrantės miniatiūrų, Taikomosios dailės, Verkių dvaro muziejus, Klaipėdos paveikslų galeriją, Prezidentūros interjerą, vadovaujant Valdovų rūmų Vilniuje interjero ir ekspozicijos programai, dalyvaujant pargabenant į Lietuvą Mykolo Žilinsko, Vytauto Kasiulio, Arbit Blato ir kitų išeivijos kūrėjų meno kolekcijas R.Budriui teko prisiliesti prie neįkainojamų kultūros vertybių.

Išskirtiniausia jo, kaip muziejininko, patirtis – Arkikatedroje 1985 metais atkasant bažnytinio paveldo lobius, kuriuos iki pat nepriklausomybės atkūrimo teko akylai ir itin slaptai saugoti nuo Maskvos pasikėsinimo atimti ir išgabenti iš Lietuvos.

Tai, kad Lietuvoje, greičiausiai Arkikatedroje, yra paslėpta nemažai bažnytinio meno vertybių, buvo sužinota palyginus pirminius šios šventovės inžinerinius planus su sovietiniais, kai joje buvo atlikti tam tikri pakeitimai.

„Aptikus vietą, kurioje buvo suslėptos vertybės ir jas atkasus, apie tai žinojo tik keli žmonės. Iš Arkikatedros jos buvo išgabentos į Vilniaus rotušę, kur tada buvo įsikūręs LDM, ir čia saugotos iki saugių laikų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė“, – prisiminė R.Budrys.

Tačiau jis ir dabar nenori išduoti, kurioje Rotušės vietoje buvo paslėptos bažnytinės relikvijos: „Yra ten labai saugi vietelė.“

Ateinančių metų kovą 1-ąją baigsis R.Budrio kadencija LDM vadovo poste.

Konkurse eiti šias pareigas jis jau neketina dalyvauti.

Paties užaugintiems muziejininkams LDM jis paliks daugybę idėjų, nes prisipažino realizavęs tik nedidelę savo planų dalį: „Gal tik dešimtadalį. O planų turėjau fantastiškų! Nerealių! Ko tik nebuvau prisigalvojęs.“

Viena iš jo dar neišsipildžiusių svajonių – surasti Lietuvos didikės, antrosios Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės garsiąją perlų karūną su apykakle.

R.Budrys neslėpė, kad šia relikvija domėjosi ne tik jis, bet ir kiti Lietuvos muziejininkai.

Anksčiau buvo manoma, kad galbūt Barborai Radvilaitei priklausiusi nuo jos portreto neatsiejama vertybė paslėpta kur nors Lietuvoje.

O gal apie ją žino arba žinojo aukšti dvasininkai? Tačiau dabar jau šia versija abejojama.

„Manyčiau, kad jos Lietuvoje nebėra. O gal ta karūna jau ir išardyta.

Bet nereikia prarasti vilties. Gal vis dėlto pavyks ją surasti?“ – svarstė R.Budrys.

Muziejaus patriarchas neabejojo, kad ir palikęs LDM vadovo pareigas jis vis tiek turės darbo: „Liksiu muziejuje emeritu ir, jei reikės mano žinių ar patarimų, visada padėsiu. Paskui save tikrai durų neužtrenksiu.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.