Išsipildžiusi vaikystės svajonė
L. Masiulienė apie mokytojos darbą pradėjo svajoti dar būdama ketvirtokė. „Bet juk daug mokinukių svajoja tapti mokytojomis, tad nesu išskirtinė“, – sako Laima. Kai vyresnioji sesuo įstojo į Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą mokytis logopedijos, Laima, baigusi Viduklės vidurinę mokyklą, nė kiek nedvejojusi pasuko paskui sesę. Tikėjosi padėti vaikams įveikti jų kalbos sutrikimus, tačiau kai Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinėje mokykloje atsidarė specialioji klasė ir Laimai pasiūlė dirbti jos vadove, ji iš karto sutiko.
„Tam, kad galėčiau dirbti šį darbą, mokiausi penkerius metus“, – sako Laima, įgijusi ir specialiojo pedagogo išsilavinimą. Net nekilo minčių ieškoti kitokio darbo, nors anksčiau moteris nebuvo susidūrusi su didelių specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Per tuos dvidešimt metų specialiųjų poreikių turintys vaikai tapo Laimos gyvenimo dalimi. Pačios sūnus ir dukra užaugo bendraudami su jos ugdytiniais, drauge švęsdami Kalėdas ir kitas šventes, nes mama, eidama į mokinių šventes, visada vesdavosi ir savo vaikus.
Laima neskaičiuoja, kiek mokinių ji jau išleido iš dešimtmetės mokyklos, bet džiaugiasi, kad buvę jos mokiniai nesėdi užsidarę namuose, o darbuojasi, žinoma, tiek, kiek leidžia jų galimybės: dirba vaikų darželyje auklėtojos padėjėjais, valytojais, virėjų padėjėjais, o vienas vaikinas tapo masažuotoju. Laima labai džiaugiasi, kad Vilniuje atsidarė restoranas „Pirmas blynas“, kuriame dirba ir du jos buvę mokiniai Augustė ir Vaidas. „Kad daugiau tokių vietų! Visi mūsų mokiniai svajoja kur nors dirbti, o svajonės skatina mokytis.“
Paklausta, kaip jai pavyksta išmokyti skirtingų raidos sutrikimų turinčius vaikus, Laima sako žodžiais negalinti to nusakyti, tiesiog daugiametė darbo patirtis ir intuicija padeda parinkti konkrečiam vaikui kiekvienoje situacijoje tinkamus metodus. Vis dėlto mokytoja mielai pasakoja, kaip vyksta pamokos specialiojoje klasėje.
Prie mokinio – atvira širdimi
Specialioji pedagogė sako neturinti kokios nors ypatingos stebuklingos metodikos, kaip mokyti raidos sutrikimų turinčius vaikus. Į jos klasę ateina penktokai, dažnai mokęsi bendrojo ugdymo mokykloje pagal individualizuotą programą. Jų tėvai, pamatę, kad raidos sutrikimų turintiems vaikams tokioje mokykloje per sudėtinga, atveda juos į specialiąją klasę. „Vis dėlto visi jie būna nevienodai pasiruošę, tad tiesiog stengiuosi pajausti, kiek vaikas jau pažengęs ir nuo ko galima pradėti.“
Mokytoja ieško individualaus priėjimo prie kiekvieno savo mokinio. Šiuo metu klasėje yra penki mokiniai, visų gebėjimai be galo skirtingi, skirtingos jų suvokimo galimybės ir raidos sutrikimai. Vienoje klasėje mokosi viena penktokė, dvi šeštokės, septintokas ir aštuntokas. Matematikos ir lietuvių kalbos užduotys kiekvienam individualios, o gamtos mokslus, istoriją mokosi visi kartu, bet mokytoja kiekvienam užduoda skirtingus klausimus.
Kiekvienam mokiniui pateikiamas klausimas pagal jo turimas žinias ir gebėjimus. Pavyzdžiui, rodydama mūsų trispalvę vieno mokinio mokytoja klausia, ką reiškia kiekviena vėliavos spalva, kito tik paprašo nupiešti vėliavą, trečiam užduoda dar kitokį klausimą. Panašiai darbas vyksta ir per gamtos pamokas. Vienam vaikui pasiseka suteikti daugiau žinių, kitam didžiulis laimėjimas yra ištartas žodis, nes L. Masiulienės vadovaujamoje klasėje buvo ir nekalbančių mokinių. Vis dėlto ir jų mažyčiai pasiekimai mokytoją džiugina.
„Kai matau, kaip mano klasėje vaikas atgyja, kaip daro pažangą, labai džiaugiuosi“, – sako pedagogė ir šiltai prisimena vieną savo mokinukę Ritą. Mergaitė jau buvo lankiusi ne vieną mokyklą, tačiau nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Jos mama ilgai ieškojo savo dukrai tokios vietos, kur ji galėtų tinkamai ugdytis pagal savo pajėgumus. „Pradėjusi lankyti mano klasę Rita pradėjo skaityti“, – džiaugiasi Laima. Kaip ji to pasiekė, sako negalinti nusakyti žodžiais, tiesiog pajautė, kaip reikėjo padėti šiai mergaitei. Laimos mokinė ne tik pradėjo skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet puikiai sprendė istorijos testus, gerai suprasdavo žemėlapius. „Suvokdama, kad ji gali išmokti skaityti, daug dirbau individualiai, bet būdavau jai ir reikli: sakydavau, kad būsim mokykloje tol, kol išmoks skaityti. Mergaitei tokio postūmio labai reikėjo, taip pat reikėjo ir pagyrimų, paskatinimų.“
Pedagogė Laima apgailestauja, kad baigę dešimtmetę mokyklą, jei nėra toliau tinkamai ugdomi, mokiniai gautus įgūdžius pradeda prarasti. „Turėtume suteikti galimybę jiems lavintis kuo ilgiau, juk jie pasiima tik tiek, kiek duodame“, – sako mokytoja.
Savo mokinius ji moko ne tik bendrojo ugdymo dalykų, bet ir socialinių įgūdžių. Drauge su jais eina į parduotuvę, moko kiekvieną skaičiuoti pinigus, susirasti norimą prekę. „Jums būtų nesunku rasti, pavyzdžiui, baklažaną, o mums tenka paplušėti. Kitą kartą ieškome kito produkto“, – pasakoja Laima.
Pedagogė prisimena, kad atėjusi su mokiniais į parduotuvę prieš dvidešimt metų matydavo, kaip sustoję žmonės smalsiai ir nemandagiai nužiūrinėja jos mokinukus. Dabar žmonių požiūris pasikeitė – kai į parduotuvę suguža visa klasė, niekas nebesistebi. „Mūsų mokiniai žino, kad specialiojoje klasėje mokosi kitokie vaikai, tačiau matydami juos visą laiką yra geranoriški. Kartu švenčiame šventes, keliaujame, kuriame vaidinimus“, – pasakoja pedagogė. Vis dėlto ji sutinka su vaikų tėvų nuomone, kad dažnai specialiojoje klasėje vaikai, turintys didelių raidos sutrikimų, jaučiasi geriau negu integruoti į bendrojo ugdymo klasę.
Integracija turi būti atsakinga
L. Masiulienė sako esanti visa širdimi už tai, kad didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai būtų integruoti į bendrojo ugdymo klases, tačiau integracijai turime labai atsakingai ruoštis. Bendrojo ugdymo mokyklose turi dirbti visa palaikomoji komanda: psichologai, logopedai, specialieji pedagogai, mokytojų padėjėjai. Kai mokytoja klasėje turi trisdešimt mokinių ir vieną, turintį didelių specialiųjų poreikių, ji, net ir pačių geriausių norų kupina, dažnai negali tam vaikui tinkamai padėti, mokyti jį jo suvokimo tempu, pagal jo galimybes.
„Mano klasėje yra keturiolikmetis, kuris, baigęs šešias klases, atėjo iš bendrojo ugdymo mokyklos su baisia charakteristika. Berniuko mama taip pat skundėsi sūnaus elgesiu: piktas, nevaldomas ir t. t. Gal jums sunku patikėti, bet šiandien jis – geriausias mokinys klasėje. Paauglys pasijuto tarp savų, jam nebereikėjo išsiskirti, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš draugus, tą kitokį pranašumą, kurio jis neturėjo per bendrojo ugdymo pamokas. Toje mokykloje jis buvo vienas kitoks ir tai jį gniuždė, skaudino, o nuoskaudos liejosi pykčiu, pereinančiu į agresiją“, – pasakoja pedagogė. Laima nesako, kad viskas buvo paprasta, ji pati baiminosi, kaip reikės bendrauti su paaugliu, ar jis nedarys neigiamos įtakos klasėje, bet to neįvyko. Mokinys pasijuto pripažintas, savo gebėjimais ne tik nenusileido klasės draugams, bet pajuto ir savo pranašumą, o to jam labai reikėjo.
Specialioji pedagogė sako, jog jos mokiniai yra asmenybės ir ji stengiasi, kad jie pajustų jos pagarbą, geranoriškumą, o kartu ir ribas tarp mokytojo ir mokinio, kurių sutrikusios raidos vaikai dažnai nejaučia. Juk tas ribas jie turės suvokti suaugę, kai bendraus su svetimais žmonėmis.
Pedagogas ir tėvai – ranka rankon
„Sunkiausia, kai tėvai nėra susitaikę su vaiko negalia. Kai tėvai vis viliasi, kad pedagogas gebės išjudinti sustojusius jų vaiko gebėjimus, kad įvyks stebuklas – tada sunku ir jiems patiems, ir vaikui, ir pedagogui. Tada ieškoma kaltų, išgyvenama dėl to, ko, deja, nebegalima pakeisti. Daug lengviau dirbti su tėvais, kurie jau susitaikę su savo vaiko negalia ir stengiasi padėti pedagogui išmokyti vaiką to, ko jis pajėgus išmokti. Tuomet einame ranka rankon ir džiaugiamės kiekvienu pačiu mažiausiu vaiko pasiekimu“, – teigia Laima.
Specialiojoje klasėje mokiniai nėra reitinguojami pagal savo pasiekimus, jie giriami už mažiausią į priekį žengtą žingsnelį. Mokytoja Laima neaugina lyderių, pirmūnų, bet ramiai, su pasitikėjimu savo vaikus veda į socialią aplinką, į pasaulį, kuriame jie turės rasti savo vietą.
