Arnas su Dovile susipažino prieš 12 metų, susituokė prieš 9 m., iki tol spėjo pagyventi kartu. Netrukus po vedybų jų santykiai pradėjo blogėti. Dėl ko taip nutiko? Arnas sakė: „Buvo kaip tame anekdote, kur sakoma, kad po vedybų vyras galvoja, kad moteris nesikeis, o moteris galvoja, kad vyras pasikeis. Po vestuvių kiekvienas mūsų nori, kad šeima būtų tokia, kokią jis įsivaizdavo, bet tas vyro ir moters įsivaizdavimas retai sutampa. Pradžioje į viską dar žiūrime pro rožinius akinius, po to viskas tampa įprasta ir gali pradėti erzinti.“
Pradžioje Arnui atrodė, kad jie pykstasi dėl to, jog jis yra per mažai gyvenime pasiekęs. Tarkim, susibardavo, kur atostogauti, ir jam atrodydavo, kad viskas dėl to, jog turi per mažai pinigų tokioms atostogoms, kokių norėtų. Jeigu jis daugiau dirbs, tai viskas susitvarkys.
Verslas Arnui klostėsi neblogai, bet tada jis suvokė, kad nepaisant to, jog pinigų jau yra uždirbęs, santykiai su žmona tik blogėja. Iš darbo jam jau nesinorėjo grįžti namo, kur visada jausdavosi neįvertintas. Žinoma, santykiais nepatenkinta buvo ir jo žmona.
„Tikriausiai nebūna taip, kad vienas iš poros jaučiasi nelaimingas, o kitas džiaugiasi puikiais santykiais. Nelaimingi būna abu. O žiaurioji santykių dalis – dėl savo nelaimingumo norisi kaltinti vienam kitą, o ne aplinkybes, ir, juo labiau, ne save. Tuo metu mes feisbuke atrodėme gražiai, bet abu jautėmės blogai“, – atsiminė Arnas penkerių metų senumo įvykius.
Jis atvirai prisipažino: „Mano tėvai buvo išsiskyrę, ir, kiek žinau, tėvas buvo mamai neištikimas, turėjo ne vieną moterį. Aš jo klaidų kartoti nenorėjau, tad, kadangi su žmona jaučiausi nelaimingas, ryžausi skyryboms. Priėjau išvadą, kad mes vienas kitam visiškai netinkame. Žmonai toks griežtas mano sprendimas buvo netikėtas, jai tikriausiai tai buvo didelis smūgis.“ (Čia Arnas pastebėjo, kad apie tai geriau klausti jo žmonos, nes sutuoktiniai tuos pačius dalykus dažnai mato skirtingai.)
Vyras ne šiaip sau pasakė, kad nori skirtis – netrukus po to išsikraustė iš namų, padavė skyrybų dokumentus, dalijosi turtą. Buvo numatyta skyrybų data.
Apsigyvenęs vienas Arnas pasinėrė į santykių studijas. Siuntėsi internetu įvairius mokymus, įrašus apie porų santykius ir norėjo suvokti, ką kitą kartą reikėtų daryti kitaip, jog santykiai klostytųsi sėkmingiau. Vyras linkęs į mokslus – mokykloje už valstybinius matematikos ir fizikos egzaminus buvo gavęs po 100 balų – ir tikėjo, kad ir gerų santykių galima išmokti.
Jis sakė: „Dirbdamas versle buvau išmokęs, kad jeigu pats kažkokios problemos neišsprendei, reikia mokytis iš tų, kurie ją išsprendė. Tarpusavio santykiai man atrodė rimta problema. Tikrai nenorėjau, kad užmezgus ryšius su nauja moterimi, man vėl nesisektų.“
Jis patikino, kad tuo metu netikėjo, jog jam su Dovile gali pavykti pataisyti savo pašlijusius santykius. Jeigu pradėdavo su ja šnekėtis apie kažkokius bendrus reikalus, tuojau susipykdavo.
Susimąstyti Arną privertė internetu parsisiųsti Tony Robbins mokymai „Ultimate Relationship“. Ten buvo vaizdo įrašų apie poras, kurių santykiai buvo „ant ribos“. Buvo nufilmuota, ką jie kalbėjo, kai jie kreipėsi į šį specialistą, ir kaip gyveno po kelerių metų. Visos gyveno laimingai.
Kartojame tėvų klaidas
„Aš mąstau kritiškai, taigi peržiūrėjęs parsisiųstus įrašus pamaniau, kad filmavimams iš daugelio buvo atrinktos tos, kurių santykiai susiklostė gerai. Bet mane labai sudomino tai, ką Tony Robbinsas pasakojo apie santykių modelius, kuriuos mes perimame iš savo tėvų. Suvokiau, kad ir mano, ir Dovilės tėvai išsiskyrę, taigi mes nematėme geros šeimos modelio ir tiesiog nemokame kurti darnių santykių. Mes tiesiog intuityviai elgiamės taip, kaip elgėsi mūsų tėvai. Aš pats tvirtinau, kad nebūsiu toks, koks buvo mano tėvas, ir vis tiek save pagaudavau elgiantis taip, kaip jis“, – pastebėjo Arnas.
Tėvų elgesio mėgdžiojimą pašnekovas iliustruoja anekdotu. Vienoje šeimoje vyras buvo patenkintas, kad žmona kepa gardžią žuvį, tik stebėjosi, kodėl ji nupjauna nemažą gabalą žuvies ties jos galva ir uodega ir išmeta tuos gabalėlius, nors jie tinkami valgyti. „Kodėl tu taip darai?“ – klausė vyras žmonos. „Nežinau, mano mama taip darė, vadinasi, taip reikia“, – atsakė žmona. Kai viešėjo pas uošvę, vyras jos paklausė, kodėl ji nupjaunanti dalį geros žuvies. „Mano mama taip darė, vadinasi reikia“, – atsakė atsakė uošvė. Kai jie nuvyko pas žmonos močiutę, vyras ir jos paklausė, kodėl ji nupjauna žuvį. „Aš taip įpratau, nes seniau mes turėjome tik mažą keptuvę“, – atsakė toji.
Taigi mes intuityviai elgiamės taip, kaip elgėsi mūsų tėvai ir seneliai, ir nesusimąstome, ar toks mūsų elgesys tinkamas, ar ne. Pavyzdžiui, jeigu moters mama, vyrui papriekaištavus dėl netvarkos namie, pradėdavo skųstis, kaip jai sunku viską spėti, nes vyras per mažai padeda, tai ir dukra sakys panašiai. „Vaikų iki 8 metų smegenys labai plastiškos, jie gali nesunkiai išmokti užsienio kalbos, ir taip pat jie iš savo tėvų mokosi reakcijų į įvairius dirgiklius“, – aiškino pašnekovas.
Norėjosi žmoną apginti
Arnas augo su mama ir 5 m. vyresne seserimi – tėtis šeimą paliko, kai jis buvo visai mažas, jo nė neprisimena. „Moterys, kurios vienos augina sūnūs, dažnai moko juos elgtis taip, kaip nesielgė buvęs vyras. Na, o išsiskyrusios moterys, auginančios dukras, dažnai siekia, kad tos būtų išdidžios ir nepriklausomos. Tačiau nemanau, kad įmanoma išmokti laimingų santykių modelio iš tų, kurie patys nesukūrė tvarių santykių“, – sakė Arnas.
Iki tol jis manė, kad buvo išbandęs viską, kad išgelbėtų santykius – ir siurprizus, ir grįžimą namo anksčiau, ir pan. Išklausęs Tony Robbins mokymus, jis suvokė, kad išbandė dar ne viską. Jis nemėgino analizuoti savo elgesio ir jo keisti.
Be to, pripažino sau, kad nors buvo ryžęsis skirtis, žmona jam vis dar rūpėjo. „Tuo metu žmonės jautėsi nesaugūs. Vyko Krymo karas, buvo kalbama, kad ir Lietuva gali būti užpulta, ir aš jaučiau, kad kilus karui man norėtųsi Dovilę apginti“, – prisipažino jis.
Nors jie ir buvo susipykę, nusiuntė žmonai T.Robbinso įrašus.
Sunkiausias santykių pusmetis
Vėliau žmona jam prisipažino, kad gavusi įrašus ir juos peržiūrėjusi ji daug verkė. Tuomet jos iniciatyva jie nuėjo pas porų terapeutą. Arnas ten ėjo, galvodamas, kad santykių tai tikrai neišgelbės, bet gal padės nesipykti ir žmoniškai sutarti dėl kylančių klausimų. Psichoterapeutas įkvėpė jį dar daugiau susimąstyti apie save patį.
Po to Arnas su Dovile visgi nusprendė, kad abu nori mėginti taisyti savo santykius. Atsiėmė skyrybų dokumentus, kai buvo likusi viena savaitė iki teismo posėdžio, kuris būtų juos išskyręs. Vėl apsigyveno kartu.
Po to sekęs pusmetis, pasak Arno, buvo itin sunkus: „Klijuoti santykius po didelių pykčių – dar sunkiau, nei išsiskirti. Vis atsimeni senas nuoskaudas. Supranti, kad elgtis taip, kaip seniau, negali, bet kaip kitaip elgtis – nežinai...“
Ir tuomet jie ryžosi skristi į to paties T.Robbinso rengiamą seminarą. Šis seminaras, švelniai tariant, buvo nepigus – kainavo 6000 eurų žmogui. Ir tai be kelionės į JAV ir pragyvenimo išlaidų!
Teko paslaugą pirkti išsimokėtinai. Visgi patirtų išlaidų nesigaili, nes būtent tas seminaras išgelbėjo jų porą. Seminaras buvo labai intensyvus, po 16 val. per dieną, nes teigiama, kad kai smegenys pavargsta, žmogus nusimeta kaukes, būna pačiu savimi, pasireiškia jo instinktyvios reakcijos, kurias ir reikia analizuoti. Kol žmogus žvalus ir energingas, jis turi jėgų maloniai šypsotis ir apsimetinėti.
Tik viena šešių dienų trukmės seminaro diena buvo skirta pasakojimui apie porų santykius. Kitomis dienomis buvo kalbama apie savęs pažinimą.
„Santykiai tuomet ir keičiasi, kai žmogus geriau į save įsigilina ir ryžtasi keistis. Mėgstu sakyti, kad tam reikia atsidaryti savo slaptus vidinius stalčius, kuriuose sudėti mums nemalonūs dalykai – baimės, patirti pažeminimai, nesaugumo jausmas ir pan. Kad pajėgtume keistis, reikia tuos nemalonius dalykus analizuoti. Panašūs dalykai vyksta ir psichoterapijoje, ir meditacijoje, na, o man viską labai gerai išaiškino minėtieji mokymai“, – pasakojo Arnas.
Nebesistengia įtikti kitiems
Pašnekovas tvirtino, kad po mokymų labai pagerėjo ne tik jo santykiai su žmona, bet ir su bendradarbiais, kitais aplinkiniais: „Ėmiau labiau pasitikėti savimi ir dažniau elgtis taip, kaip iš tikrųjų noriu. Seniau darbe man labai norėdavosi, kad kolegos pritartų mano sprendimui, o dabar turiu drąsos sprendimą priimti pats. Seniau nė nebūčiau galėjęs pasakyti padavėjai, kad kepsnys per kietas, dabar drąsiai tą darau. O svarbiausia – mano santykiai su žmona dabar geresni, nei pačioje santykių pradžioje.“
Taip teigdamas Arnas turi omenyje, kad įsimylėję visi žmonės stengiasi rodyti gražiausią savo pusę ir dėtis geresniais, nei yra iš tiesų. O dabar jie abu gali būti pačiais savimi, ir tuo pačiu gerai sutarti tarpusavyje.
Praėjus po brangiųjų mokymų kuriam laikui, Arnas sugalvojo juos savotiškai pasikartoti ir sukvietė savo draugus ir pažįstamus į „vertybių savaitgalį“, kuriame jiems pasakojo tai, ką buvo išgirdęs seminare Amerikoje. Po to savaitgalio sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, ir taip palengva mokymai tapo jo pagrindine veikla.
Jis ne tik veda mokymus kitiems, bet ir pats intensyviai tobulinasi. Yra paskaičiavęs, kad per metus saviugdai skiria apie 10 000 eurų (kelionių išlaidų čia nepriskaičiuoja). Yra nemažai pripažintų užsienio specialistų, kurių mokymai kainuoja ne vieną ir ne du tūkstančius, na, o Arnas stengiasi rinktis pačius geriausius lektorius. Be to, vienais metais su Dovile vyko kartoti T. Robbinso kurso, kad nejučia neužsimirštų.
Vis dar barasi dėl smulkmenų
Arnas nesako, kad dabar jis su žmona visai nesipyksta. Pasipyksta, net ir dėl smulkmenų – tarkim, jis sako, kad žmona atsegtų sūnaus kombinezoną, nes jam pačiam nuolat būna karšta, o žmona mano, kad kombinezonas turi būti užsegtas, nes bijo, kad kūdikis peršals. Bet jau netrukus jie patys juokiasi iš to, kad tokia smulkmena – kombinezono užtrauktukas – galėjo juos supykdyti.
Arnas pastebi, kad kai kurios šeimos, kurios pykstasi, nori vaikų, nes mano, kad tai jų santykius pataisys. Jų atveju buvo atvirkščiai – jis ilgą laiką vaikų nenorėjo, atrodė, ir taip santykiai prasti, kokie dar ten vaikai. „Jeigu dvynukų būtume susilaukę prieš penkerius metus, greitai būtume vienas kitą pasiuntę labai toli“, – pastebėjo.
O dabar jaučiasi pasiruošęs juos auginti ir jiems rodyti gerą pavyzdį: „Svarbu, kad vaikai matytų laimingus tėvus ir sveiką jų tarpusavio santykį – be kaltinimų, pažeminimų, žaizdų laižymosi. Jeigu mes vaikams sakysime, kad juos mylime, bet patys barsimės, tai ir jie užaugę darys tą patį.“
Tikėjo, kad jis jai skirtas
Po pokalbio su Arnu patikrinome, ar jo žmona vizažistė Dovilė (32 m.) apie jų santykius galvoja tą patį, ką ir jis.
– Kokie jūsų santykiai yra dabar?
– Tikrai geri. Nė netikėjau, kad jie gali būti tokie geri, turint omenyje, kaip seniau nesutarėme. Arnas mane labai palaiko, greta jo jaučiuosi saugi, o moterims tai labai svarbu. Matau, kaip kai kurios mano draugės, taip pat susilaukusios vaikučių, jaučiasi emociškai nestabiliai, nes joms trūksta vyrų palaikymo. Taip pat jis man labai padeda rūpintis mūsų berniukais.
– Dėl ko jūs taip nesutarėte anksčiau?
– Dėl įvairiausių smulkmenų – kad kažkas kažką negerai padarė buityje, kad jis vėlai grįžo iš darbo (draugės vyras grįžta anksčiau), ir panašiai. O dabar suprantu, kad mes pykomės dėl to, jog nematėme tinkamo santykių modelio. Mano tėvai seniau gyveno kartu, bet nuolat bardavosi. Aš, kaip ir mano mama, nenorėdavau patylėti, norėdavau įrodinėti savo tiesą.
Daugelis mūsų baigę mokyklą nori siekti karjeros ir sukurti šeimą, bet niekas mūsų nemoko, kaip šeimoje gyventi. Todėl metame vieną partnerį ir bėgame prie kito, po to – dar prie kito, bet nieko neišeina, nes gyventi poroje niekaip neišmokstame.
– Kaip jūs pastaraisiais metais pasikeitėte?
Tapau ramesnė, labiau pasitikiu savo vyru. Be to, tapau moteriškesnė. Skaitau knygas apie tarpusavio santykius, moteriškumą ir manau, kad kai kurios moterys šiais laikais pernelyg vyriškos, o juk jų vyrai nenori gyventi su vyrais...
– Taigi kas labiausiai padėjo jūsų santykius išgelbėti?
– Iš krizės ištrūkti padėjo mūsų aplankyti mokymai JAV. Taip pat padėjo tikėjimas, kad Arnas yra tas vienintelis, kuris yra man skirtas. Aš tuo tikėjau ir tada, kai jis norėjo skirtis.
