Neįgalus žmogus turi stengti labiau nei kiti
„Niekada nešvenčiu jubiliejų. Kada man buvo 10, mano ligai – 5, kai man bus 65, ligai – 60“, – juokauja J. Rostovskaja. Artritas – viso jos gyvenimo palydovas ir bičiulius. Viskas prasidėjo nuo to, kai jai, dar mažytei, sutino sąnariai, skaudėjo čiurnos. Gydytojai diagnozavo sąnarių uždegimą. Bėdos vis kartojosi, prasidėjo ligoninės, sanatorijos, daugybė įvairių procedūrų. Gydytojai ieškojo priežasties, kodėl kartojasi sąnarių uždegimai, bandė rasti tinkamiausią gydymą. Dabar artritą nustato lengvai – jį parodo kraujo tyrimai, o tada, kol pasakė diagnozę, užtruko.
Moteris prisimena ne skausmą, vaistų saujas, ne procedūras, o tai, kad reikėdavo pasilikti ligoninėje vienai. O kartą sanatorijoje Kryme ji 3 mėnesius buvo toli nuo šeimos. Taip norėjosi greičiau grįžti namo... Juo labiau kad mokytis reikėjo svetima rusų kalba. Prisirinko daug trejetukų, nors mokykloje mokėsi gerai. Ir dar buvo pasakyta, kad jei nepagerės, teks dar 3 mėnesius gydytis. Tiesa, ta sanatorija labai padėjo.
J. Rostovskaja sako niekada negailėjusi savęs. Ir jos niekas negailėjo. Nesvarbu, kad kiek greičiau pavargdavo, nebuvo tokia lanksti. Ji sako prisimenanti, kaip kartą su močiute išėjo grybauti. Grįžo, o kojos kaip trinkos. Gydė tada močiutė, visokiais tepalais tepė. Negi vaiką sulaikysi...
„Kai buvau maža, nebuvo neįgalių. Lankiau mokyklą, visur ėjau su kitais vaikais, visur dalyvavom. Ir į šokius ėjom, į ekskursijas važiavom, ir chore dainavau. Tik kūno kultūros specialioje grupėje buvau ir į šokių būrelį nėjau, nes žinojau, kad nesugebėsiu, – prisimena moteris. – Supratau, kad esu kitokia, bet niekada to neparodžiau ir nepasidaviau. Buvau tokia pat, kaip visi.“ Jos teigimu, nors jau vaikystėje artritas paliko savo ženklą ant rankų, niekada neteko išgirsti jokių patyčių.
„Dabar tėvai daro didelę klaidą, kad gaili savo vaikų, juos per daug saugo: vargšelis, reikia pagailėti. Aš sakau atvirkščiai: jei vaikas turi negalią, jam reikia mokytis daugiau ir geriau negu kitiems. Jei norime ko nors pasiekti, mums reikia dirbti daugiau negu kitiems“, – patirtimi dalijasi J. Rostovskaja.
Reikia susidraugauti su savo liga
Pasak Jadvygos, artritas – pikta liga. Ji paliečia ne tik sąnarius, bet sutrikdo viso organizmo imuninę sistemą. Organizmas pats save žudo. „Pastebėjau, kad kuo daugiau pradedu gydytis, tuo būna blogiau – viską skauda. Visokių vaistų gėriau, ir eksperimentinių, daug ką išbandžiau. Anksčiau prednizoloną visiems skirdavo. Paskui nusprendžiau, kad reikia mažiau visokių eksperimentų. Vis tiek tavęs niekas visiškai nepagydys“, – dalijasi patirtimi J. Rostovskaja. Vienas gydytojas patarė gerti seną gerą vaistą, kuris ir iki šiol Jadvygai geriausiai padeda. Išmoko prisitaikyti – jei žino, kad kitą dieną reikės anksti keltis, toli važiuoti, išgeria 2 tabletes. Vasarą, kai puikus oras, iš viso vaistų negeria. Moteris pasakoja, kad gydytojai kartais įskaudina, kai pavartę jos ligos istoriją paklausia: „Tai jūs dar vaikštot?“ Tiesa, gal ir nenuostabu – viena reumatoidiniu artritu serganti Jadvygos draugė jau turi 4 geležinius sąnarius.
Moteris pasakoja, kad sergančiųjų artritu savijauta labai priklauso nuo oro. Šią vasarą buvo labai gerai, o rudenį dažnas vaikšto kaip primuštas. Sunkiausia būna ryte – kai atsikeli, kūnas būna sustingęs, paskui trupučiuką išsijudini. O skausmas? „Jei skauda, vadinasi, tu gyvas“, – juokiasi Jadvyga. Jos teigimu, prie skausmo galima priprasti. „Būna, kad ir paverki užsidariusi vonioje. Ir nieko, – neslepia J. Rostovskaja. – Jei nori gyventi normaliai, kaip kiekvienas žmogus, turi susigyventi su savo liga. Susigyventi ir eiti į priekį. Jei jausiesi nuskriaustas, verkšlensi, tada būsi kitiems našta. Jei visą laiką tik apie ligą galvosi, kam bus įdomu su tavimi.“
Jadvyga ir šeimoje pataria, ypač moterims, per daug nedejuoti, kad skauda, neapsikarstyti prieš einant į lovą kopūstų lapais, tikintis, kad jie išgydys artritą. „Jei norime išlaikyti šeimą, būkime visada linksmos ir gražios. Juk mes, moterys, trapios, gležnos, tai ir būkime tokios. Leiskime sau kartais būti pavargusiomis, bet niekas nenori būti šalia dejuojančių. Kartais reikia pasižiūrėti į save iš šono“, – dalijasi patirtimi moteris. Jai pavyzdys – viena draugė, kuri ir sirgdama artritu visur važiuoja, dalyvauja, aplinką ją buriasi kiti. Į tokius žmones ir reikia žiūrėti.
Judėjimas ir veikla – gyvybingumo varikliai
Nepaisydama silpno kūno, Jadvyga visada buvo labai aktyvi. Ji prisipažįsta padariusi klaidą – buvo įstojusi į medicinos kolegiją (mat ten stojo draugė). Tik vėliau suprato, kad su artrito paveiktomis rankomis negalės dirbti medike. Įsidarbino gamykloje sandėlininke, baigė Prekybos technikumą, vėliau buvo matavimų laboratorijos vedėja, buvo išrinkta profesinės sąjungos pirmininke.
Ten, gamykloje, sutiko ir vyrą. Gimė dukra. Moteris prisimena, kad vos parsivežus vaiką iš gimdymo namų liko viena. Teko išmokti, kaip ją paimti nelabai judriomis rankomis.
Jadvyga įsijungė į Vilniaus miesto neįgaliųjų draugijos veiklą, tapo Naujosios Vilnios filialo vadove, vėliau buvo išrinkta vadovauti draugijai ir šias pareigas eina iki šiol. Maža to, moteris aktyviai dalyvauja savivaldos veikloje, atstovauja Naujajai Vilniai, neįgaliesiems. Ji džiaugiasi, kad pavyksta nemažai pasiekti – prie atsinaujinusios Naujosios Vilnios poliklinikos įrengtas patogus pandusas, naujas liftas, platesnės vietos automobilių stovėjimo aikštelėje; prie negalią turinčių vaikų darželio atsirado žaidimų aikštelė, prie šaligatvių daromi nuvažiavimai.
„Niekada neturiu laiko, nors jau esu pensininkė. Ir labai gerai. Tie, kurie užimti, ir gyvena gerai, ir visur spėja, ir viską gali“, – sako J. Rostovskaja. Ji įsitikinusi, kad bendravimas su žmonėmis ir aktyvi veikla – geriausi gydytojai. O jei žmogus sėdės namuose, nieko neveiks, tai ir puls skausmai bei negalios. „Visiems būna sunku. Tada turi padėti kiti žmonės. Reikia būtinai išeiti iš namų, pabendrauti, net jei ir skauda. Nieko tokio. Pakalbi, išgeri kavos, ir praeina, – dalijasi patirtimi moteris. – Tegu ateina į Neįgaliųjų draugiją visi. Priimsim.“ Ir išties čia apsilanko daug žmonių, su pačiomis įvairiausiomis istorijomis.
Kartą tėvai į draugiją atvežė jaunuolį, kuris buvo per eismo įvykį patyręs sunkią traumą. Iš pradžių jis nieko negalėjo – pasodindavo prie kompiuterio, taip ir prasėdėdavo. Paskui pradėjo įsijungti kompiuterį, pamažu kažką dirbti, vėliau jau į stovyklą su jaunimu važiavo. Dabar labai sustiprėjęs, turi mergaitę. „Yra įvairiausių situacijų. Visiems sakau: viskas bus gerai. Dievas kiekvienam davė tokį kryžių, kokį jis gali panešti. Daugiau neduos“, – sako Jadvyga. Jos teigimu, niekada nereikia pulti į neviltį. Turi susitaikyti su liga ir išmokti gyventi. Yra daugybė pavyzdžių, kad ir turint sunkią negalią galima normaliai, visavertiškai gyventi, ir net susilaukti sveikų vaikų.
