Keturmečio kalbą suprato tik mama
Į susitikimą Antanas pasikvietė ir savo mamą Aną Žukauskienę, dirbančią slaugytoja Vilniuje, Santaros klinikose. Dabar jiedu gyvena tik dviese: Antano tėtis mirė, o abu vyresnieji broliai sukūrė šeimas ir jau seniai įsikūrė Vilniuje.
Antanas – jauniausias iš trijų pametinukų brolių. Ana pasakoja, kad visi sūnūs augo ir vystėsi panašiai, tik Antanukas ilgai nekalbėjo, o kai pradėjo kalbėti, jo kalbą galėjo suprasti tik mama.
„Ketverių metukų nuvedžiau savo mažėlį pas gydytoją ir gavau gerą patarimą nuvežti sūnų į Naująją Vilnią, kur dirbo puiki logopedė“, – pasakoja mama. Logopedė patarė Antanuką pusmečiui paguldyti į ligoninę. Mama prisimena, koks skaudus buvo išsiskyrimas. Sūnelį lankė kas savaitgalį, bet nesigailėjo patikėjusi specialistams. Antanas pradėjo kalbėti aiškiau, toliau dirbo su logopede Molėtuose.
Berniukui diagnozuota motorinė alalija – centrinės organinės kilmės ekspresyviosios kalbos sutrikimas. Kalbos neišsivystymo priežastis yra kalbinės motorikos funkcinės sistemos trūkumai. Sutrikusi buvo ir vaiko raida. Vis dėlto aštuonerių metų Antanas pradėjo lankyti mokyklą ir baigė 10 klasių pagal specialiąją programą.
Mokiau būti savarankišku
Mama Ana pasakoja, kad iš visų savo sūnų reikalavo vienodai. Visi turėjo pagelbėti namuose, visus vienodai skatino mokytis, nors Antanuko galimybės buvo mažesnės. „Kai nuvežiau Antanėlį į Vilnių, į vaikų raidos centrą, man pasakė: „Neišgyvenkite, jeigu sūnus neišmoks gerai skaityti ar rašyti, svarbu, kad jis mokytųsi savarankiškumo, turėtų pomėgių ir pagal galimybes įgytų amatą“. Man palengvėjo, kai išgirdau šiuos žodžius“, – sako Ana.
Ji nespaudė Antanuko prie knygų, bet mokė savarankiškumo. „Siųsdavau jį į parduotuvę lygiai kaip ir kitus savo vaikus“, – pasakoja moteris. Ne visada berniukui pavykdavo nupirkti tai, ką liepdavo mama, bet jis vėl ir vėl eidavo ir taip mokėsi nupirkti reikalingų produktų.
Išmoko susitvarkyti savo drabužėlius, pasišildyti maistą. Antanas kartu su tikybos mokytoja važiuodavo į vaikų globos namus, ten nešiodavo mažylius, žaisdavo su vyresniais vaikais. „Jis visada buvo geraširdis“, – sako Ana. Vis dėlto jai rūpėjo, kad vaikinas, kiek leidžia jo gebėjimai, išmoktų amato. Antano darbingumas yra 55 procentai.
Seni batai virsta apyrankėmis
Antano gabumai atsiskleidė jam pradėjus lankyti Molėtų integracijos ir darbinio užimtumo centrą, Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungoje organizuojamus užsiėmimus. Centre Antanas mokėsi piešti, pinti iš vytelių, dirbti su oda. Antano mokytoja, rankdarbių grupės vadovė Vytautė Mozūrienė greit pastebėjo vaikino gabumus: oda jo rankose tarsi šoko, plaukė. Greitai vaikino kurtas apyrankes pamėgo Molėtų moterys, o raktų pakabukų reikėjo visiems. „Mano mokinys mane aplenkė“, – sako prie mūsų prisijungusi V. Mozūrienė.
Žaliavą savo dirbiniams Antanas dažnai gauna iš gerų žmonių, kuriems nusibosta seni batai ar švarkeliai, odiniai paltai ar puspalčiai. „Antanui seni batai – tarsi šviežio molio gabalas“, – sako Vytautė. Vaikinas dalyvavo ekologiško dizaino konkurse „Kita forma“, Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje vykusioje šio konkurso dalyvių parodoje buvo apdovanotas specialiu prizu. Atsiimdamas dovaną vaikinas pasakė, kad jam ne tik patinka kurti gražius dalykus iš odos, bet dar svarbiau, kad tie gražūs dalykai džiugina žmones.
Savanoris darbelių mokytojas
Į savo buvusią mokyklą, Molėtų progimnaziją, Antanas eina kiekvieną trečiadienį. Į jo vedamą edukacinį užsiėmimą mokytis darbelių iš odos susirenka 5–6 klasių mokiniai. Antanas juos supažindina su odininko darbo įrankiais, moko padaryti būsimų dirbinių iškarpas iš popieriaus, o paskui jau moko dirbti su oda.
Apie jokį atlygį Antanas ir jo mama negalvoja. Kai jo mokiniams pavyksta iš odos padaryti įdomesnį pakabutį ar puoduko padėklą, ir darbelių mokytojui Antanui, ir jo mokiniams – šventė.
Vėliau pakalbintas progimnazijos direktorius Kazimieras Karalius pasakojo, kad Antanas pasisiūlė nutapyti vieną mokyklos sieną, o vaikai tapė kartu su juo. „Antanas mūsų mokykloje savas, vaikai ir pedagogai jį myli ne tik už darbelius, bet už šilumą, kurią jis skleidžia. Kai su vaikais dirba šiltas žmogus, vaikai prie jo lipte prilimpa“, – sako direktorius.
Policininkų pagalbininkas
Prie mūsų pokalbio prisijungusi Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos vadovė Marytė Baliūnaitė papasakojo, kad rugsėjo pirmąją važiuodama automobiliu sustojo ir žavėjosi matydama, kaip didelis „šuo“ paėmęs už rankų pervedinėjo pirmokėlius per gatvę leistinoje vietoje. Gerąjį šunelį Amsį vaidino specialiais rūbais apsirengęs Antanas.
„Į policiją einu, kai pakviečia“, – sako vaikinas. Išgirdęs apie nuoširdų savanorį, Antaną padėti policininkams pakvietė Molėtų policijoje dirbantis specialistas Algimantas Čyža. Antanas drauge su policininkais budi per šventes, padeda policijos pareigūnams atliekant kitus darbus, per Angelų sargų dieną yra gavęs ne vieną padėką.
Molėtų tikinčiųjų numylėtinis
Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Antanas šventosioms mišioms patarnauja jau devynerius metus. Antano mama pasakoja, kad kai klebonas, dekanas, monsinjoras Kęstutis Kazlauskas pradėjo kviesti Antaną patarnauti bažnyčioje, ji iš pradžių nesutiko. „Baiminausi, kad sūnus ką nors ne taip padarys per mišias, kad nesupras, kaip turi elgtis bažnyčioje“, – pasakoja Ana. Tačiau tąkart prieš pat šv. Velykas, kai visa šeima stovėjo prie laužo, kunigas atėjo ir pakvietė Antaną eiti su juo drauge į bažnyčią. Antanas nuėjo ir pasiliko...
Molėtų parapijos klebonas K. Kazlauskas pasakojo, kad Antanas labai atsidavęs bažnyčiai, parapijiečiams. Per dažnas laidotuves net apsiverkia, o atėjęs į bažnyčią kleboną apsikabina. Parapijos namuose vyko Antano darbelių iš odos paroda, o bažnyčiai Antanas iš vytelių nupynė naują aukų dėžutę. Molėtų tikintieji jau taip priprato matyti Antaną bažnyčioje, kad be jo jau ir mišių nebeįsivaizduoja.
Pabūk savanoriu ir namie
Ana sako, kad jos reiklumas neapvylė. Ji dirba pamainomis, budi ligoninėje naktimis, o Antanas ne tik pats susitvarko, bet ir mamai valgyti paruošia. „Taip jau nutiko mūsų šeimoje, kad sunkiai susirgo mano vyras ir mama, o aš turėjau dirbti. Antanas, likęs namuose, prižiūrėdavo ir tėvą, ir močiutę. Paduodavo pavalgyti, atsigerti“, – pasakoja moteris.
Prieš keletą metų Antanas pradėjo rašyti eilėraščius. „Skaito jis vis dar sunkiai, bet rašo neblogai“, – sako Ana, pirmoji sūnaus eilėraščių skaitytoja ir vertintoja. Šiemet Antanas išleido savo fotografijų ir eilėraščių knygutę „Sustabdytos akimirkos“.
Antanas – aistringas fotografas, gerą fotoaparatą jam padovanojo vyresnieji broliai gimtadienio proga. Vaikinas labai mėgsta fotografuoti gamtą – paukščius, gėles, kurias savo eilėraščiuose lygina su kvepiančiomis moterimis. „Kai jis fotografuoja sraigę, valandų valandas tupi prie jos ir stebi, kada ji pajudės, pasisuks taip, kad jam būtų įdomu nufotografuoti“, – pasakoja Ana.
Kitas vaikino hobis – piešimas. Antanas sako, kad labiausia mėgsta tapyti peizažus. Piešia ir dovanoja.
Mama Antanui kartais sako: „Pabūk namuose savanoris, o tu vis bėgi ir bėgi“. Vis dėlto Ana neslepia – ji laiminga, kai sūnus turi daug veiklos, jaučiasi reikalingas žmonėms. Ar ji negalvojanti, kad žmonės kartais pasinaudoja Antano gerumu? Ana nesutinka. Savanoriaudamas Antanas ne tik padeda kitiems, bet ir pats įgyja patirties, mokosi iš kitų. Tas grįžtamasis ryšys labai stiprus ir labai reikalingas.
