Be to, jis turėjo kaltinimų savo tėvams, kad jie juo nesirūpina, kaip kad dera gimdytojams.
M.Kuras – Vilniaus Socialinių mokslų kolegijos skaitmeninės komunikacijos specialybės studentas. Jis kilęs iš Šakių rajono, ir būtent šio miesto merą apkaltino priekabiavimu. Pasak jo, dar 2016 m. susitikimo metu meras lietė jo koją ir kvietė į pirtelę Gelgaudiškyje kūniškam pasimaloninimui.
Esą panašų pasiūlymą pateikė ir kito susitikimo metu. Be to, meras jam „pasimaloninimui“ davė ir pavedimu pervedė pinigų – iš viso apie 400 eurų.
E.Pilypaitis neneigia, kad buvo su Mindaugu susitikęs, kalbėjosi ir davė jam pinigų, tačiau, pasak jo, vieną kartą rėmė jo rengiamą kryžiažodžių konkursą, kitą sykį atsiliepė į vaikino pagalbos šauksmą feisbuke, kur jis teigė neturintis pinigų nuomai už būstą ir esantis gilioje neviltyje. Jokio priekabiavimo, pasak mero, tikrai nebūta.
Savo finansiniais rūpesčiais Mindaugas ir skundėsi portalui lrytas.lt. Jam likę vieni studijų metai, bet neaišku, ar jis tęs mokslus, kadangi kolegijai yra skolingas mokestį už studijas. Dar jis turi grąžinti paskolą, kuria buvo finansuojamos jo ankstesnės studijos ir pragyvenimas Klaipėdoje, taip pat turi skolą salonui už telefoną ir, pasak jo, nė neturi už ką valgyti.
Mindaugas jau yra dirbęs. Buvo pardavėju-konsultantu keliuose didžiuosiuose prekybos centruose, bet vasarai baigiantis darbą metė, nes jį suderinti su paskaitų lankymu atrodė per sunku. Dabar, kai naujos paskolos studijoms negavo ir gyvenimas pasirodė ypač sudėtingas, vėl ėmė ieškotis darbo, tačiau buvusiose darbovietėse išgirdo, kad jų politika pasikeitusi ir neįgaliesiems darbo vietų neturi.
Medikai yra nustatę, kad Mindaugo darbingumo lygis – 50 proc. Neįgalumo pašalpos jis negauna dėl to, kad trūksta darbo stažo.
Dėl to, kad buvo nepriimtas į darbą, Mindaugas viešojoje erdvėje reiškė kaltinimus „Lietuvos paštui“ – pasak jo, ten jis buvo nepriimtas dėl neįgalumo, o pašto atstovai savo kaltę neigė.
Dabar Mindaugas laukia ekspertizės, kuri atsakys į klausimą, ar jis yra veiksnus, rezultatų. Jam iškelta byla dėl pranešimo apie stotyje padėtą sprogmenį ir dėl grasinimų susidoroti.
Mindaugo tvirtinimu, dėl jo melagingo pranešimo apie sprogmenį kalti įtempti jo santykiai su tėvais. Dėl to jis ir sugalvojo spontanišką būdą išsisukti nuo kelionės pas tėvus – pranešti apie sprogmenį.
Be to, jis kaltinamas ir tuo, kad šių metų balandį grasino Šakių merui E.Pilypaičiui – tam pačiam, apie kurio seksualinį priekabiavimą, neva buvusį 2016 m., prabilo tik šią savaitę. Balandį Mindaugas merui anonimiškai siuntė tokio turinio žinutes, kaip „tu mirsi“ ir „mes žinome, kur tu gyveni“.
Lrytas.lt jis sakė tas žinutes siuntęs todėl, kad buvo ant mero labai supykęs dėl to, jog tas žadėjo finansiškai paremti jo organizuojamą renginį, o vėliau atsisakė tą padaryti. „Be to, mane patį slėgė finansinės bėdos, jis atsisakė suteikti žadėtą paramą, tai ir pratrūkau“, – sakė grasintojas. Beje, meras E.Pilypaitis portalui Lrytas.lt sakė, kad sulaukęs grasinimų, jais šio vaikino tikrai neįtarė.
Štai interviu su Mindaugu apie tai, kaip jis įkrito į finansinę duobę, kurioje teigia esantis, ir apie tai, kaip jam kilo „spontaniškas noras“ pranešti apie stotyje padėtą sprogmenį.
– Pradėkime nuo to, kaip jūsų gyvenimas klostėsi, baigus mokyklą.
– Norėjau studijuoti žurnalistiką, bet neapdairiai pasirinkau laikyti mokyklinį lietuvių kalbos egzaminą, o tada į žurnalistiką stoti neišeina. Metus gyvenau pas tėvus, buvau užsiregistravęs Darbo biržoje. Kitąmet išlaikiau valstybinį egzaminą ir įstojau į žurnalistiką Klaipėdos universitete, į mokamą vietą.
Tėvai sakė, kad padės, bet neturėjo galimybių sumokėti visą reikiamą sumą, taigi studijoms ėmiau paskolą. Ją dabar ir moku. Mokslai pasirodė skirti ne man, tad trečiame kurse buvau išbrauktas iš sąrašų. Dar įstojau į lietuvių filologiją ir režisūrą, bet ten mokiausi tik mėnesį. Po to atsidūriau Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje.
– Gal galite papasakoti, kaip ten pakliuvote?
– Į vieną vietą susidėjo daug problemų. Kadangi išsiversti buvo sunku, buvau pasiėmęs „greitąjį kreditą“. Grėsė antstoliai, neturėjau ko valgyti nei kur gyventi. Paprašiau tėvų pagelbėti, bet iš jų sulaukiau tik pykčio. Tėvas sakė, kad aš blogas sūnus, kad nieko iš manęs nesitiki nei dabar, nei senatvėje.
Aš esu jautresnis žmogus, visa tai stipriai paėmiau į galvą ir feisbuke užsiminiau apie savižudybę. Tuomet mane susirado viena Klaipėdos tarybos narė ir nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Mane paguldė į stebėjimo palatą, kitą dieną budintis gydytojas jau norėjo mane paleisti namo, bet paskui, telefonu kažką pašnekėjęs su tėvais, paliko savaitei ligoninėje.
Ten man buvo įrašyta šizofrenijos diagnozė, bet vėliau Vilniuje gydytojai ją pakeitė. Kokia dabar mano diagnozė, aš nežinau.
Internete skaičiau apie šizofreniją, bet daugelis tų dalykų, kurie rašomi, man netinka. Teigiama, kad tokie žmonės girdi balsus, mato haliucinacijas, bet man taip nėra. Mane tiesiog slegia mano problemos.
– Kaip jūsų likimas klostėsi po ligoninės?
– Grįžau namo ir netrukus įstojau į Vilniaus kolegiją, kurioje studijuoju ir dabar. Tiesa, prieš tai dar bandžiau likti Klaipėdoje, išsinuomojau kambarį, bet susidūriau su tikrais aferistais. Buvo kovo pabaiga, bet jie jau prašė sumokėti už balandį, ir už visas komunalines paslaugas priskaičiavo daug didesnes pinigų sumas nei buvo sutarta. Kai paprašiau tėvo, kad padėtų tas išlaidas padengti, jis mane išvadino monstru.
Ir apskritai tėvams, ką aš beveikčiau, viskas yra blogai.
Kai įstojau mokytis į Vilnių, taip pat reikėjo mokėti už mokslą. Paėmiau dar vieną studijų paskolą. Problemos su tėvais ir su finansais mane labai slėgė. Kai apie tai, kokios niūrios mintys mane lanko, prasitariau psichologui, jis mane nusiuntė gydytis į psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilniuje. Vėliau ten atsidūriau dar kartą šią vasarą, nes perdozavau vaistų ir atsidūriau komoje.
– O gydymas gal kažkiek padeda? Turbūt geriate vaistus?
– Geriu, bet prie tų vaistų priprantama, o realaus jų poveikio nematyti. Juk mano problemos yra ne mano viduje, o išorėje, ir jokie vaistai mano finansinių problemų išspręsti negali. Ir psichologas šioms mano mintims pritarė.
Paskutinį kartą, šią vasarą, dėl gydymo buvo tik blogiau, nes grįžęs sužinojau, kad tuo metu, kol gulėjau ligoninėje, buvau iškraustytas iš bendrabučio. Dalis daiktų atsidūrė sandėliuke, o mobilusis telefonas dingo. Dabar gyvenu kitame bendrabutyje.
Per tą mėnesį, kai gulėjau ligoninėje, tėvai nė nepasidomėjo, kur aš prapuolęs.
– Tad ar niekas iš šeimos jūsų nepalaiko?
– Padeda tik senelis, kuris, gauna 300 eurų pensijos ir 200 eurų atiduoda man, o pats minta vien bulvėmis ir burokais. Aš iš tų pinigų 80 eurų sumoku už bendrabutį, grąžinu 60 eurų studijų paskolos, nusiperku studentišką mėnesinį bilietą, ir maistui lieka jau per mažai.
O tėvas seneliui priekaištauja, kad jis mane remia. Ir jaunesnė sesuo vis siunčia negražias žinutes, pavyzdžiui, tokias: „nenorėk grįžti į namus“, „senelį ubagu paversi“ arba „nespėsi dantų rinkti nuo asfalto“.
Visas tėvų dėmesys ir parama atitenka sesei, o aš jiems nesvarbus. Jaučiuosi paliktas likimo valioje. Bet man atrodo, kad jei žmonės turi du vaikus, tai abiem jais ir turi rūpintis, jausti atsakomybę, kol vaikai baigs mokslus.
– O ar kada nors esate turėjęs merginą?
– Ne. Neseniai mano pažįstamas leptelėjo, kad aš esu visai niekam nesvarbus. Iš pradžių ant jo dėl tokių žodžių supykau, o po to pagalvojau – bet juk tikrai niekam aš nerūpiu.
– Bet nejaugi jūs, turėdamas 50 proc. darbingumo ir negaudamas jokių pajamų, tikrai negaunate valstybės paramos?
– Nieko negaunu. Seniau man priklausė 102 eurų pašalpa, bet dabar ir ji nepriklauso. Su savivaldybės socialiniais darbuotojais šnekėjau, kad galiu rašyti prašymą ir tikėtis gauti vienkartinę pašalpą ir pagalbos iš „Maisto banko“. Tačiau ir dėl tos pagalbos kelis mėnesius turėčiau rinkti čekius, kiek kam išleidau, o didžiąją mano išlaidų dalį sudaro paskola. Dabar šeimos gydytoja man yra išrašiusi trijų rūšių vaistų dėl širdies veiklos sutrikimų, bet neturiu už ką jų nusipirkti. O ir maisto kartais dar nusiperku, kartais – ne.
– Nejaugi tikrai neturite ką valgyti?
– Taip. Kai šią vasarą gulėjau psichiatrijos ligoninėje, mane pasvėrė ir pasakė, kad mano kūno masės indeksas smarkiai per mažas – svėriau tik 48 kg (ūgis – 175 cm). Tuomet norėjo mane nukreipti į Valgymo sutrikimų centrą, kad nevalgau. Bet juk nevalgau ne dėl sutrikimų, o todėl, kad neturiu maistui pinigų.
– O su tėvais jūsų santykiai dabar visai pašliję?
– Taip, nuolat konfliktuojame. Dėl to per Velykas ir įsivėliau į tą kvailą istoriją su sprogmeniu. Per šventes norėjosi grįžti namo pas šeimą, bet kartu buvo labai neramu, kad mes vėl konfliktuosime, kad tėvai manęs nesupras. Visą savaitę jaučiau įtampą dėl to: ir norėjau, ir bijojau ten važiuoti. Ir atėjus tai dienai, kai reikėjo apsispręsti, man spontaniškai atėjo į galvą kvailystė – jei pasakysiu, kad stotyje padėtas sprogmuo, bus sutabdytas autobusų eismas ir į namus vykti man nereikės. Taip ir padariau.
– Kaip konkrečiau viskas vyko?
– Vilniuje numeriu 112 parašiau sms žinutę apie sprogmenį (rašiau „granata“), bet niekas rimtai į tai nereagavo. Tada nuvažiavau iki Kauno, ir ten paskambinęs 112 pasakiau apie sprogmenį. Skambinau, pasitraukęs nuošaliau, o grįžęs prie stoties pamačiau, kad susirinkę daugybė pareigūnų. Tuomet suvokiau, kaip kvailai pasielgiau. Nes kai skambini telefonu, viskas atrodo vienaip, o realybėje pamačius, kaip į pranešimą sureaguota, atrodė kitaip.
Tad į tėvų namus tuomet nenukeliavote? Ne, grįžau į Vilnių ir išsigandęs galvojau, kokią nesąmonę padariau. Kurį laiką niekas manimi nesidomėjo ir pradėjau manyti, kad šis mano poelgis liks neišaiškintas (kad nesusektų, kas skambina, telefoną buvau nusipirkęs lombarde).
Tačiau gegužės pradžioje interneto portaluose pasirodė lombarde daryta mano nuotrauka su prašymu padėti atpažinti tą asmenį. Apie tai papasakojau psichologui ir sutarėme, kad reikia prisipažinti, nes vis tiek mane atpažins. Prisipažinimą policijos tyrėjai parašiau psichologo kabinete.
Dabar įvykis tiriamas, ir jei bus nustatyta, kad aš veiksnus, turėsiu atlyginti apie 1200 eurų žalos.
– Kaip buvo nustatinėjamas jūsų veiksnumas?
– Buvo atlikta ekspertizė, kurią atsiminus mane ima juokas. Tarkim, pateiktas klausimas: „Kuris žodis netinka prie kitų: ĄŽUOLAS – UOSIS – GEGUTĖ – BERŽAS.“ Dar prašyta atlikti veiksmus: 6+7, 8+9, 7+5. Ir tokie lengvi klausimai pateikiami aukštosios mokyklos studentui, dirbusiam prekybos centruose ir aktyviai dalyvaujančiam įvairiuose konkursuose! Prokurorei parašiau, kad kvailai pasielgiau dėl iš artimųjų patiriamo psichologinio smurto, bet ji visai nesigilino į tai. O juk turiu išklotines su iš namų gautomis grasinančiomis sms žinutėmis.
Aš pats neabejoju, kad galiu atsakyti už savo veiksmus. Neįsivaizuoju, kaip man reikės sukrapštyti tuos 1200 eurų žalai atlyginti, juk ir be to mano finansinė padėtis apgailėtina.
Labai norėtųsi kažkaip atsistoti ant kojų ir pradėti gyvenimą nuo nulio, bet neišmanau, kaip tą padaryti.
– Tad ir ryžotės prašyti visuomenės pagalbos?
– Taip, viena pažįstama padrąsino ir pasakė, kad panašiais sudėtingais atvejais kartais prašoma gerų žmonių paramos. Bandžiau kreiptis į „Bėdų turgų“, tačiau ten administratorė pasakė, kad kol mano prašymas bus išnagrinėtas, gali praeiti keli mėnesiai. O aš nebežinau, už ką man tuos kelis mėnesius gyventi...
Sūnui metas dirbti!
Lrytas.lt paklausė ir Mindaugo mamos, ką ji mano apie sūnų ir jo kaltinimus tėvams, kad jie juo nesirūpina. Jo mama sakė: „Kai Mindaugas pradėjo studijuoti, mes jį rėmėme. Tačiau kiek gi galima tą daryti? Jam jau 27 metai, bet studijų jis niekaip nebaigia. Daugelis jo klasės draugų jau dirba, yra sukurę šeimas.
Mes neturime galimybių tiek laiko Mindaugu rūpintis – aš pati nedirbu, vyras uždarbiauja užsienyje. Be to, jam padeda senelis.
Galėtų Mindaugas ir pats, kaip jo tėvas, keliauti uždarbiauti į užsienį, juk galvą ant pečių tikrai turi, organizuoja kryžiažodžių čempionatus. Bet ne, jis tik prašo pinigų tiems savo mokslams ir vis nori atkreipti į save dėmesį.“
Labai specifinis studentas
Štai ką apie Mindaugą sakė Klaipėdos universiteto, kuriame jis seniau studijavo, Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekano patarėjas Antanas Bučinskas: „Šis studentas buvo labai savotiškas, ir jo mąstymąs labai specifinis – per 50 savo pedagoginės praktikos metų kito panašaus studento nesu sutikęs. Bandėme jam sudaryti visas sąlygas, kad baigtų mokslą, tačiau nepavyko – teko išmesti jį už nepažangumą. Dėl to Mindaugas labai pyko ir rašė skundą, teigė, kad balandį buvo pateikęs ligos pažymą, o aš jos nepriėmiau. Tačiau taip tikrai nesielgiame. Iš tikrųjų jis ligos pažymą pateikė per vėlai, tik liepą, ir man susidarė įspūdis, kad jis gali būti linkęs kai kuriuos duomenis suklastoti.“
