Namuose – didžiulė vienatvė
Elena prisimena savo vaikystę – ji nebuvo lengva, nes šeimoje augo 10 vaikų. Gyveno Rusnėje, pylimo tuomet nebuvo, valčių irgi neturėjo, o į mokyklą reikėjo eiti. „Ką darysi – nusiauni, per ledukus čiuk čiuk čiuk ir nuleki. Jaunas negalvoji, kas gali būti“, – prisimena E. Budvytienė. Matyt, tai ir lėmė, kad po pirmo gimdymo moterį užpuolė artritas. „Kai buvau 26 metų, mama man jau ruošė laidotuves“, – sako 80-mečio netrukus sulauksianti moteris.
Nuo to laiko praėjo ne viena dešimtis metų. E. Budvytienė su vyru iš pradžių įsikūrė Elektrėnuose, paskui persikėlė į Alytų, kur daug metų dirbo šaldytuvų gamykloje. Vyro nebėra jau 31 metai, Elena daugiau nei 20 metų pensininkė. Moteris sako pajutusi, kad būdama viena namuose jaučiasi labai vieniša. „Svarbiausia, kad aš neįgali. Negaliu nieko kelti, lankstytis, langų nusivalyti negaliu. Skauda. Būna, einu, koją dedu, jau virstu“, – guodžiasi E. Budvytienė dėl sumenkusių jėgų.
Išeitį iš situacijos moteris pamatė per televizorių – rodė senjorų darželį. „Pamačiau ir tokia mintis: kitur yra, kodėl Alytuje negali būti. Tik paskui pasakė, kad tas darželis Alytuje. Labai apsidžiaugiau. Sakau sau: tikriausiai didelė eilė. Paskambinau, pasakė ateiti rytoj. Atėjau ir pasilikau“, – džiaugiasi moteris. Ji prisimena, kad buvo gruodžio mėnuo, centro lankytojai pynė kalėdinius vainikus. Jau greitai bus metai, kai Elena lanko senjorų darželį, kuris įkurtas 2017-ųjų pavasarį.
„Esame bendra šeima, bendruomenė. Ir guodžiamės vienas kitam, ir vaistą paduodam, ir paeiti padedame, – pasakoja E. Budvytienė. – Darome mankštą, pietų kartu einame valgyti, lauke yra suoliukas, kai šiltas oras, po pietų ten sėdime. Prie ežero važiuojame, į bažnyčią pirmąjį mėnesio pirmadienį, į Pivašiūnus bandų kepti – visur. Ką aš dabar namuose viena daryčiau? Negi lapų prisirinksiu ir rožes darysiu? Nė nešautų į galvą, o čia darau. Nepaeinu – viską suneša, ant stalo padeda. Tada atsiranda noras ir parėjus namo kažką daryti, pabaigti darbą. Pasižiūri, kaip kitos padarė, gal aš kitaip padarysiu. Jei kokį padariau – ar kreivą, ar tokį – girdžiu: oi, kaip gražiai padarei.“
Kolektyve pagerėja nuotaika
Centro lankytojai vis dar gyvena neseniai vykusio maratono įspūdžiais, kuriame buvo pakviesti dalyvauti ir jie. Tiesa, reikėjo įveikti tik 600 metrų trasą, bet ir ši pasirodė ne tokia ir lengva. „Vienoj rankoj lazda, kitoj, klibikš klibikš“, – juokiasi Elena. Visi gavo medalius, sulaukė pagyrimų, o nuotaika buvo kuo puikiausia. „Prieš tai buvo sutrikęs širdies ritmas, tris dienas išgulėjau. Šiukšles išnešiau, ir vėl atkritau, bet vis tiek išėjau į maratoną. Bijojau, bet kaip neisi? Kai išėjau, spaudimas buvo 170. Parėjau, pasimatavau – viskas gerai, 130“, – moteris įsitikinusi, kad tai puikiausias pavyzdys, kokią įtaką žmogui turi teigiamos emocijos. Jai pritaria ir kiti dienos centro lankytojai. „Kai pradėjau lankyti senjorų darželį, pagerėjo nuotaika, nutolo liūdnos mintys, geriu mažiau vaistų“, – viena per kitą pasakoja dienos užimtumo centrą lankančios moterys. Tiesa, čia yra ir du vyrai, ir dar du numylėtiniai katinai.
E. Budvytienė sako esanti labai dėkinga dienos centro kolektyvui už meilę, kantrybę ir padrąsinimą, už tai, kad gyvenime vėl atsirado prasmė. „Vaikai gyvena savo gyvenimus. Džiaugiuosi, kad jie gali būti laisvėj. Nenoriu pristoti prie jų. Čia man ir mama, ir tėvas“, – sako moteris. Ji sako buvusi ir atrito, ir neįgaliųjų draugijose – niekas taip nepatiko. Atėjusi čia iš karto pasijuto labai gerai.
Moteris sako visai nepykstanti, kad dienos centras vadinamas senjorų darželiu. „Kol netapsime kaip vaikai, neįeisime į dangaus karalystę. Dar į lopšelį mums teks eiti“, – juokauja Elena. Ji įsitikinusi, kad tokie senjorų darželiai turi būti visoje Lietuvoje – visur senyvo amžiaus žmonių problemos tos pačios.
E. Budvytienei įspūdį paliko popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Lietuvoje ir jo išsakytos mintys. Moteris sako tris lapus jų prisirašiusi: „Jis yra toks žmogus, kuris gali pataisyti lygybę. Tik pažiūri ir nulekia pas pyplį. Tam, kuris su skrybėle, rankos neduoda, o nulekia kokį vargšą išbučiuoti.“
Tokie darželiai turėtų būti visur
Senjorų darželį įsteigusios VšĮ „Gerumo skraistė“ direktorė Gita Mickevičiūtė pabrėžia, kad idėja įsteigti dienos centrą senyvo amžiaus žmonėms kilo matant tokį poreikį. Lankydama žmones namuose pastebėjo, kad jie itin vieniši. Vienatvė ypač stipriai pasireiškia tada, kai žmogus netenka galimybės judėti. Pasak G. Mickevičiūtės, kad patiriama atskirtis tiesiogiai veikia ne tik emocijas, bet ir fizinę sveikatą, rodo faktas, jog 80 proc. įstaigos lankytojų vartoja antidepresantus. Moteris įsitikinusi, kad tai – bloga išeitis. Taip žmonės žaloja save, nes vaistai blogina atmintį, turi daugybę kitų šalutinių poveikių.
G. Mickevičiūtė nusprendė, kad reikia įkurti vietą, kur senjorai galėtų pabendrauti, prasmingai ir įdomiai praleisti dieną. Sulaukusi savivaldybės palaikymo ėmėsi veiklos. Dabar dienos centro sąrašuose – 25 senjorai. „Gerumo skraistės“ direktorė sako poveikį pastebėjusi greitai – pradėję lankyti centrą, bendraudami su bendraminčiais žmonės pasikeičia: pralinksmėja, vartoja mažiau vaistų, kai kurie net lazdelę į šoną numeta. Pasak G. Mickevičiūtės, dauguma darželio lankytojų turi negalią ar rimtų sveikatos sutrikimų. Būtent tada, kai darosi sunku išeiti iš namų, žmonės ir patiria didžiausią atskirtį – sustoja jų socialinis gyvenimas ir užklumpa vienatvė.
Pasak moters, kad mūsų šalyje senjorai gyventų oriai, reikia išspręsti dar daug problemų. Pamačiusi, kokie dalykai labiausiai jaudina senolius, trukdo jiems ramiai gyventi, „Gerumo skraistės“ direktorė nutarė suburti savanorius ir keletą kartų per metus, paprastai prieš didžiąsias metų šventes, surengti pagalbos akciją. Savanoriai nuvalo senoliams langus, paremontuoja, kas būna sulūžę ar sugedę, apkerpa juos, pamasažuoja. Tokie dalykai, pasak moters, žmogui labai svarbūs, ilgam pakelia nuotaiką.
Pasirinko socialinio darbuotojo kelią, kad padėtų
G. Mickevičiūtė įsitikinusi, kad socialinis darbuotojas – ne darbas, o gyvenimo būdas. Ji sako nuo mokyklos galvojusi, kad norėtų dirbti su žmonėmis, pagelbėti jiems, tačiau baigė visai kitą specialybę – yra chemikė, dirbo „Klaipėdos naftoje“. Vis dėlto socialinis darbas visą laiką traukė, juolab kad matė, jog šioje srityje esama labai daug problemų. Apsispręsti padėjo Alytaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Sonata Dumbliauskienė, kuri paskatino teikti naujas paslaugas, palaikė jos idėjas. Žinoma, ir finansavimą rado – savivaldybė iš VšĮ „Gerumo skraistė“ perka ir pagalbos namuose, asmeninio asistento paslaugas.
„Žinoma, ankstesniame darbe ir užmokestis, socialinės garantijos buvo daug geresnės, bet pasitenkinimas darbu dabar yra begalinis. Kai labai norisi, atsiranda ir pinigų, ir sprendimų“, – savo pasirinkimu neabejoja G. Mickevičiūtė. Jos įsitikinimu, nors visų pasaulio problemų neišspręsi, bet ir dešimt išgelbėtų žmonių yra daug.
