Viskas prasidėjo nuo nugirstų pasakojimų, kaip šiame pasaulyje atsirado Neringa, – kaip ji formavosi, kiek kartų buvo užpustyta smėlio, kaip jos teritorijoje kūrėsi žmonės, iš kur jaunikiai parsiveždavo nuotakas, kada buvo pastatytas pirmasis švyturys.
Imtis keliolikos kvadratinių metrų projekto apie išskirtinį Lietuvos kampelį Neringą Aida ryžosi po to, kai prieš praėjusių metų Kalėdas Klaipėdai padovanojo savo kūrinį „Pasivaikščiojimas po stebuklo laukiančią Jeruzalę“, pasakojantį Kalėdų istoriją, Išganytojo atėjimą, tuos laikus, tradicijas, žmones.
Kompozicijai Aida sukūrė ir pagamino 120 žmonių ir 55 gyvūnų figūrėles, daugybę pastatų ir medžių miniatiūrų.
Nuo 2008 metų menininkė yra sukūrusi septynias prakartėles Lietuvos bažnyčioms.
Nusprendusi atkurti XIX amžiaus vidurio Neringą Aida beveik metus studijavo šio krašto istoriją. Rasti reikiamos dokumentinės medžiagos jai padėjo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
„Visa istorinė medžiaga be galo įdomi. Pavyzdžiui, epizodai, kaip Kuršių nerijoje apsilankiusios pašto karietos skęsdavo klampsmėlyje ir netgi įtraukdavo žirgus. Kokia buvo žmonių buitis, kaip jie vogdavo žuvėdrų kiaušinius ir juos valgydavo.
Kaip žmonas jauni vyrai į Neringą parsiveždavo iš Šilutės krašto, kaip jos nenorėdavo už jų tekėti, bet tėvai vis tiek ištekindavo ir būtinai kraičio įdėdavo didžiulius pastatomus laikrodžius. Juk šišioniškės nuotakos būdavo turtingos“, – aprodydama savo sukurtą Neringą, kuri jau nebetelpa net laivams skirtame name, pasakojo Aida.
Menininkė vis dar negali sustoti rinkti dokumentų apie Neringą, todėl ir vėl kyla idėjų, ką dar būtų galima atvaizduoti.
Ji išsiaiškino, kad per Neringą driekėsi pašto kelias iš Paryžiaus, per Vokietiją į Sankt Peterburgą, todėl būtinai prireikė sukurti pašto karietas ir jų palydovus.
„Man taip pat labai rūpėjo pavaizduoti, kad Neringa kadaise buvo miškinga ir kaip ji „išpliko“, kaip žmonės vėl atkūrė jos kraštovaizdį ir miškus, kaip 1872 metais buvo pradėtas statyti švyturys. Be to, Neringa buvo net keturis kartus užpustyta smėlio.
Štai tokie buvo laivadirbiai, o čia – kapinės.
Mūrinės Nidos bažnyčios dar nebuvo, ji buvo įsikūrusi paprastame mediniame name. Mūrinė pastatyta tik 1878-aisiais“, – Aidos pasakojimai apie Neringą liejosi kaip daina.
Visų žmonių figūrėlių veidus menininkė nulipdė iš dirbtinio porceliano, jų drabužiams naudojo vielą, įvairias medžiagų atraižas. Tinklus irgi mezgė pati, tiesa, prieš tai išstudijavusi nemažai istorinės medžiagos.
Kopoms pavaizduoti naudojo putplastį, o jam pjaustyti, sūnaus Aurimo patarta, naudojo gitarų stygas.
„Šis mano pasakojimas apie Neringą skirtas Lietuvos 100-mečiui ir, tikiuosi, nugabentas į Nidą, bus naudingas ne tik vaikų, jaunimo, bet ir suaugusiųjų bei turistų edukacijai“, – kalbėjo A.R.Pečeliūnienė.
Į šeimos vasarnamį Lietuvos Venecija vadinamame Minijos kaime Aida kiekvienais metais atvažiuoja ankstyvą pavasarį. Į namus Klaipėdoje sugrįžta tik vėlų rudenį.
Šis vasarnamis – jos ir vyro Romualdo Pečeliūno bei sūnaus Aurimo idėja: „Mano vyras su sūnumi sugeba protingai investuoti versle uždirbtus pinigus.
Kai atvažiavome į Miniją apžiūrėti apleistų buvusių poilsio namų, neišsigandome, kad prireiks nemažai darbo prikelti juos naujam gyvenimui. Užtrukome beveik dvejus metus.“
Suprojektuoti ir įkurti didelį gyvenamąjį namą 2002 metais Pečeliūnams padėjo architektas Ramūnas Kraniauskas, kuriuo šeimininkai pasitikėjo.
Pagal jo sumanytą projektą namas padalintas į dvi dalis, o jas priešingose pusėse tarsi sujungia stiklinės durys, todėl žvilgsniu pastatą įmanoma perverti kiaurai, matant ir vidinį kiemą, ir įvažiavimą į sodybą.
Šeimos namai Klaipėdoje įrengti anglišku stiliumi, o vasarnamį Minijoje Aida su vyru norėjo sukurti visai kitokį.
Nors namas yra kelių šimtų kvadratinių metrų, jame – tik vienas vonios kambarys, bet yra krosnis ir židinys.
Krosnis iš dekoratyvinių koklių sukonstruota taip, kad šildytų vonios kambarį, o šalia – šiltasuolis, ant kurio galima ne tik prisėsti, bet ir prigulti.
Architekto R.Kraniausko patariama, visus medinius baldus Aida surado viename Klaipėdos antikvariate. Jo šeimininkas pagal jos užsakymą stalų, kėdžių ir bufetų ieškojo Olandijoje bei Vokietijoje.
Antrame vasarnamio aukšte įkurdintas erdvus šeimininkų miegamasis ir keli svečiams.
Visuose kambariuose – tik metalinės lovos, kurias prieš penkiolika metų nukaldino Dituvoje gyvenęs kalvis.
Aida ir dabar džiaugiasi, kad pavyko rasti tokį puikų meistrą ir nebrangiai užsakyti lovas bei prie jų būtinus naktinius staliukus.
Vasarnamis erdvus – jame vietos pakaktų kelioms dešimtims žmonių, bet Aida prisipažino, kad įsileidžia tik gerą energiją spinduliuojančius žmones ir jokių turistų ar vasarotojų: „Orams atšalus išvažiuodami į Klaipėdą vasarnamį užrakiname iki pavasario.
Visą žiemą jo nešildome, bet iki šiol joks pelėsis neįsiveisė, nes juk jis atsiranda dėl staigaus temperatūrų pasikeitimo, o kai temperatūra name vienoda, negenda nei baldai, nei paveikslai.“
Nors Aida ir jos vyras Romualdas sovietmečiu baigė tuometį Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinerinį išsilavinimą, nuo pat jaunystės domėjosi menu, kultūra, dalyvavo neformaliuose kultūrininkų sambūriuose.
„Mes artimai bendravome su šviesaus atminimo poetu Algirdu Patacku, signataru Mečiu Laurinkumi, vertėju Petru Kimbriu. Vyras jaunystėje rašė eiles, o aš esu baigusi Kauno vaikų dailės mokyklą. Mano pasaulėjautai įtakos turėjo ir architektas tėvas bei Kauno muzikiniame teatre dirbusi motina.
Į Klaipėdą su vyru atvykome gavę paskyrimus ir, kaip tais laikais būdavo privalu jauniems specialistams, buvome priversti atidirbti trejus metus“, – vartė savo biografijos puslapius Aida.
Jei būtų buvę galimybių turėti namus gimtajame Kaune, ji su vyru net nesvarstydami būtų sugrįžę, tačiau dabar jau nesigaili pasilikę Klaipėdoje, nes čia abiem karjera sekėsi puikiai.
Aida dar baigė kultūros renginių režisūrą tuometės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Vyrui puikiai sekėsi karjera Gelžbetonio gamykloje, o vėliau ir – verslas.
Pirmąjį Lietuvoje Aidos sukurtą pramogų centrą „Pas Albertą“ ir daugybę Klaipėdos miesto švenčių klaipėdiečiai prisimena iki šiol.
Jai ši veikla tapo tiltu ir į dailininkų plenerus vasarnamyje Minijoje, ir į labdaringą veiklą moterų LIONS klube, ir atvedė prie dabar kuriamų projektų.
Nuo 2004 metų savo vasarnamyje Aida yra surengusi net aštuonis dailininkų plenerus, kuriuose dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio dailininkai.
„Aš laiminga, kad išvažiuodami menininkai palikdavo po darbą Minijos kaimui. Man smagu, kad čia atvažiuodavo intelektualai skaityti paskaitų ar tiesiog pabendrauti.
O aš neįkyriai stebėdavau, kaip tie dailininkai dirba. Tai irgi savotiška gyvenimo mokykla.
Daug sužinojau bendraudama su dailininkais Sauliumi Paliuku, Sauliumi Bertuliu, Klaipėdos galerijos vadove Violeta Jusioniene, kuri ir padėdavo sukviesti dailininkus į plenerus.
Tačiau taip pat puikiai suprantu, kad jei mano vyras nebūtų galėjęs finansuoti plenerų, viena tikrai nebūčiau sugebėjusi jų organizuoti“, – neslėpė A.R.Pečeliūnienė.
Dabar ji dega idėja Klaipėdoje organizuoti fortepijoninės muzikos maratonus. Pirmasis vyko šių metų vasarą, į kurį Aidai su drauge pavyko pasikviesti fortepijono virtuozą Aleksandrą Paley.
Viso pasaulio koncertų sales savo išskirtine grojimo technika ir užburiančiu patrauklumu stebinantis muzikantas šiuo metu gyvena Paryžiuje, bet labai mėgsta koncertuoti ir Lietuvoje.
Optimizmu trykštanti Aida dabar nekantraudama laukia, kada galės į savo kūrybos ir laimės pasaulį įtraukti ir kol kas vienintelę anūkę, gimusią pernai prieš pat Kalėdas.
Žinodama, kada pasaulį išvys taip laukta vaikaitė, jos gimimui Aida pernai dedikavo savo kalėdinį kūrinį „Pasivaikščiojimas po stebuklo laukiančią Jeruzalę“.
Ir tų stebuklų moteris tikisi sulaukti dar ne vieno. Nors lankantis jos vasarnamyje gandrai jau buvo išskridę į šiltuosius kraštus, mums atsisveikinant į kiemą staiga plačiais sparnais atsklendė juodasis gandras.
Kodėl retas ir baikštus paukštis užsiliko Minijoje ir, negana to, pasirinko Aidos kiemą? Menininkė tai palaikė jos laukiančio naujo stebuklo ženklu.
