Dirbti pradėjo anksti
V. Gratulevičius pasakoja, kad polinkis į muziką išryškėjo labai anksti, todėl po vidurinės mokyklos rinkosi studijas tuometinėje konservatorijoje. Groti altu Valstybiniame operos ir baleto teatre pradėjo dar mokydamasis pirmame kurse. Baigęs mokslus, vyras sulaukė kvietimo groti Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre. Vėliau jam teko išvažiuoti į Šiaulius – buvo pakviestas dirbti dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute, taip pat grojo šio miesto simfoniniame orkestre.
Prabėgus trejiems metams, sukaukė skambučio iš Vilniaus. „Pakvietė grįžti į sostinę, pasiūlė dirbti koncertmeisteriu Operos ir baleto teatre. Daug teko groti solo, koncertuoti įvairiuose miestuose. Žmona dirbo ten pat – choro dainininke. Operos ir baleto teatre taip pat šoko ir dukra – ji pasirinko balerinos kelią. Dabar jau visi trys esame pensininkai“, – pasakoja Valerijus.
Dar sovietmečiu V. Gratulevičiui atsirado galimybė padirbėti užsienyje – 1988-aisiais jis buvo pakviestas dirbti Varšuvos operos ir baleto teatre antruoju koncertmeisteriu. „Visi pamenam, kaip sudėtinga sovietmečiu būdavo išvažiuoti į užsienį, tegu ir į socialistinio lagerio šalis. Esu labai dėkingas maestro Virgilijui Noreikai, kuriam teko numinti ne vienos valdžios institucijos slenksčius, kol gavau leidimą išvažiuoti. Buvau tarsi pirmoji kregždė – iš mūsų orkestro man pirmam leista padirbėti užsienyje“, – atsimena V. Gratulevičius.
Įdomios patirtys
Darbas Varšuvoje muzikantui paliko daugybę įspūdžių. Geležinė uždanga Lenkijoje nebuvo tokia neįveikiama kaip Sovietų Sąjungoje, orkestras daug važinėjo po užsienį. V. Gratulevičiui teko apkeliauti daugybę pasaulio šalių, koncertuoti garsiausių teatrų scenose.
Iš to laikotarpio vyras prisimena daugybę nutikimų, tarp jų – tokių, kurių sovietmečio nepamenantys žmonės negalėtų net įsivaizduoti. „Dirbdamas užsienyje buvau nuolat stebimas ir kontroliuojamas. Kartą mane iškvietė į tuometinės sąjungos konsulatą. Paklausė, koks mano atlyginimas. Pasakiau. Matyt, konsulato darbuotojams jis pasirodė kosminis – pareikalavo, kad 70 proc. gaunamos algos pervesčiau į ambasados sąskaitą. Tai reiškė, kad dirbdamas užsienyje uždirbčiau dar mažiau nei Vilniuje. Laimė, tuometinis Varšuvos operos ir baleto teatro direktorius pasipiktino ir ėmėsi taisyti situaciją. Kitaip įformino mano pareigybę, tad alga dalytis su niekuo nebereikėjo“, – to meto istorijas pasakoja muzikas.
Būta ir su užsienio gastrolėmis susijusių įsimintinų įvykių. Išvykti į kapitalistines šalis ir iš Lenkijos tuo metu nebuvo paprasta. „Likus keletui dienų iki gastrolių, įprastai turėdavome keletą laisvadienių. Kartą, turėdamas dešimt laisvų dienų prieš gastroles į Prancūziją, nutariau sugrįžti į Vilnių ir aplankyti ten pasilikusią šeimą. Turėjau tarnybinį pasą, tad Lenkijos ir Sovietų Sąjungos sieną galėjau kirsti nesunkiai, bet grįžusio į Varšuvą laukė nemaloni žinia: pasirodo, kartą kirtęs valstybės sieną antrą kartą to padaryti nebegalėsiu. Gastrolėms į Prancūziją reikia naujos vizos“, – pasakoja V. Gratulevičius.
Neturėdamas kitos išeities, V. Gratulevičius nuvyko pas Sovietų Sąjungos ambasadorių. „Išdėsčiau jam situaciją. Jis mane suprato. Likus vos 2,5 valandos iki išvykimo, ambasadorius davė nurodymą sutvarkyti mano dokumentus ir atšaukti draudimą vykti į Prancūziją. Prasitariau jam – vis tiek jau vėlu, nespėsiu. Tada ambasadorius skyrė vairuotoją, kad nuvežtų mane į Prancūzijos ambasadą pasižymėti vizos, vėliau – į oro uostą. Taip į gastroles Prancūzijoje su Varšuvos operos ir baleto teatro orkestru suspėjau“, – prisimena muzikantas.
Jis neslepia: toks netikėtas ambasadoriaus geranoriškumas iš pradžių jam pasirodė įtartinas – ar tik nepradės verbuoti dirbti saugume, ar nereikės už kelionę atidirbti... Vis dėlto paaiškėjo, kad ambasadoriaus šeima kilusi iš Vilniaus, todėl jis turėjo sentimentų Lietuvai ir jos žmonėms.
Grįžo į Lietuvą
Menininkas sako, kad dirbti Lenkijoje sekėsi puikiai, netrukus jis sulaukė Varšuvos operos ir baleto teatro vadovybės pasiūlymo likti Lenkijoje visam laikui. „Tuo pačiu metu buvau pakviestas dirbti Šopeno vardo akademijoje konsultantu. Gavau butą, buvau viskuo apsirūpinęs. Grįžau į Vilnių susitvarkyti leidimo toliau gyventi Lenkijoje, tačiau tuometė valdžia manęs daugiau nebeišleido. Teko vėl įsidarbinti Valstybiniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu“, – pasakoja vyras.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kritus geležinei uždangai, ir šio orkestro muzikantams atsivėrė daugiau galimybių. „Važinėjome tiek su operos, tiek baleto trupėmis, daug grojau kaip solistas. Su spektakliais apsilankėme Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje, Tailande, Vietname ir daugybėje kitų šalių, dalyvaudavome įvairiuose festivaliuose. Gyvenimas buvo labai įdomus ir intensyvus“, – sako pašnekovas.
Vis dėlto viskas turi pradžią ir pabaigą. V. Gratulevičiui stipriai sušlubavo sveikata, atėjo metas išeiti į pensiją. Šeima nusprendė palikti sostinę ir persikelti į Birštoną. Dėl sveikatos groti vyras sako nebegalėjęs, tačiau čia likimas jam atvėrė naujus horizontus, atskleidė dar vieną talentą – tapyti. „Nei galvojau, nei svajojau, kad kada nors pradėsiu piešti. Tai buvo staigmena man pačiam. Niekada nemaniau, kad paimsiu į rankas teptuką. Dabar šis pomėgis suteikia man daug gerų emocijų“, – šypsosi vyras.
Laimingas radęs naujos veiklos
Siekdamas įgyti daugiau žinių, V. Gratulevičius lankė Birštono meno mokyklos suaugusiųjų grupę. Arčiausiai širdies jam – impresionizmo kryptis, kurios esmė – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, pamatyti realybės nepastovumą, pagrįsti ją savo patirtu įspūdžiu. V. Gratulevičiaus paveikslai – modernūs, ryškių, grynų spalvų, drąsių potėpių, juose nemažai abstrakcijų, stilizuotų peizažų, floristikos, gamtos motyvų. Menininko darbuose – ir Lietuvos praeitis, garsiausių istorinių vadovų portretai.
V. Gratulevičius pasidžiaugia surengęs nemažai parodų, darbus jam pavyksta parduoti ne tik šalia Birštono neįgaliųjų draugijos įkurtoje parduotuvėje, bet ir mugėse. Be to, jis mielai savo paveikslus dovanoja, nemažai jų saugo namuose. „Ypač didžiuojuosi tuo, kad du mano paveikslus nupirko profesionalūs dailininkai. Specialistų įvertinimas buvo didžiausia dovana“, – pabrėžia Valerijus. Be to, iš profesionalų jis sako sulaukęs ir nemažai vertingų patarimų.
Tapytojas nuolat dalyvauja meno pleneruose, kur taip pat sužino įvairių naujovių, išmoksta naujų technikų. Kasmet su Birštono neįgaliųjų draugija dalyvauja mugėje „Tau, Vilniau“. Menininkas sulaukia ir individualių užsakymų iš pavienių užsakovų.
Vis dėlto parduoti darbus – ne pagrindinis menininko tikslas. Jis sako dirbantis savo malonumui. „Nuolat stebiu, kas vyksta aplinkui, deduosi vaizdinius į galvą, taip gimsta nauji paveikslai. Esu labai laimingas, kad atradau šį talentą. Tai – tarsi visą gyvenimą trukusio kūrybinio kelio tęsinys“, – pabrėžia V. Gratulevičius.
