Lino istorija su prašymu padėti sklando internete ir skamba tikrai jaudinančiai. Jam padedanti moteris rašė: „Kreipiuosi į Jus visus Lino, gyvenančio Pakruojo rajone, vardu. 2018 m. birželio mėnesį sudegė jo šeimai priklausantis namas su visu jame buvusiu turtu. Linas vienas augina 8 vaikus (5 mergaites – 17 m., 14 m., 8 m., 5 m., 4 m. ir 3 berniukus – 16 m., 13 m., 2 m.).
Vyriškis, galvodamas apie savo vaikų gerovę ir tinkamai neįvertinęs savo finansinių galimybių, išsimokėtinai už 5000 eurų nusipirko 3 kambarių butą. Bute nėra krosnies, radiatorių, seni ir kiauri mediniai langai. Katastrofiškai greitai artėja šalti rudeniški orai. Dedamos pastangos dėl šildymo įrengimo bute. Kreiptasi į savivaldybės administraciją ir keletą institucijų dėl apmokėjimo už šildymo įrengimą (šildymo įrengimo suma – 2500 eurų). Taip pat artėja terminas (2019 m. sausio mėn.), iki kada Linas buto savininkui turi grąžinti likusią skolos dalį, 3800 eurų. Linas turi sveikatos sutrikimų. Jam nustatytas 45 proc. darbingumo lygis. Vaikų mama šiuo metu gyvena atskirai ir rūpintis vaikais neturi galimybių. Lino vardu kreipiamės į Jus visus, tikėdamiesi stebuklo, kad vaikai turėtų galimybes likti su mylinčiu tėčiu, kad jie galėtų toliau gyventi šiltuose namuose.“
Taigi susisiekėme su Linu telefonu ir pasiaškinome jo istorijos detales.
– Kaip jums šiuo metu sekasi?
– Sakyčiau, neblogai. Svarbiausia, kad vaikai turi abu tėvus, o finansinius nesklandumus kaip nors išspręsime.
– Jūsų situacija iš aprašymo internete atrodo labai komplikuota. Jūs esate optimistas?
– Taip, stengiuosi tokiu būti. Juk kas iš to, kad vaikščiosiu ir dejuosiu, kad turiu skolų, o žmona serga. Sakau vaikams, kad susitvarkysime. Mes stengiamės neliūdėti – ir pažaidžiame, ir padūkstame.
– Ar teisingai įsivaizduoju, kad iki to gaisro gyvenote visai gerai?
– Taip, jis buvo tragiškas įvykis, apvertęs mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Turėjome gerą namą, na, gal ir nelabai didelį, bet nuosavą, su dideliu kiemu, šalia miško, į kurį traukdavome su vaikais grybauti. Turėjome ir ūkį, paukščių. O tada vieną dieną viso to neliko – likome, kaip stovime, net pasai sudegė.
– Papasakokite apie gaisrą plačiau.
– Jis kilo dėl elektros instaliacijos. Visi buvome namuose arba šalia jų. Aš išbėgau į lauką, po to dar bėgau atgal pažiūrėti, ar namie neliko kurio nors vaiko, ir apsideginau nugarą. Gerai, kad daugiau niekas nenukentėjo. Namas buvo senas, medinis ir degė labai greitai – kol atvyko gaisrinė, mažai buvo belikę.
– Ir kur apsigyvenote tuomet? Ar savivaldybė nepasiūlė pagalbos?
– Apsigyvenome pas draugą, po to nusprendžiau pirkti iš pažįstamo 3 kambarių butą. Daiktų, drabužių atvežė geri žmonės, žinau, net ir žmonės iš JAV bei Vokietijos mums aukojo. Dabar vaikai jau turi visko, ko labiausiai reikia.
Maniau, parduosiu sodybos žemę su joje likusiais ūkiniais pastatais ir grąžinsiu skolą už butą, taigi viskas išsispręs. Pora žmonių ta žeme domėjosi, bet pirkėjas neatsiranda, o aš skolą už butą turiu sumokėti iki vasario. Mūsų bute šildymas jau įrengtas skolon. Ir už jį liko 2500 eurų skolos.
– O kas nutiko jūsų žmonai? Kodėl jūs su vaikais likote vienas?
– Ji dabar gydosi ligoninėje Šiauliuose depresiją. Seniau viskas buvo gerai. Ji susirgo, susilaukusi paskutinio vaiko, taigi, matyt, čia bus pogimdyminė depresija. Vaikelis gimė anksčiau laiko, 7 mėn., gal ir tai prisidėjo.
– Kuo depresija pasireiškė?
– Ji pradėjo darytis liūdna, viskam abejinga. Galiausiai tik sėdėjo ir visiškai niekuo nesidomėjo. Mes su vaikais vis paragindavome ją kreiptis į medikus, bet ji nesutikdavo. Tik kai viena socialinė darbuotoja griežtai liepė gultis į ligoninę, pagaliau tą padarė. O šiaip jai visi – ir socialinės darbuotojos, ir mes – atrodydavome blogi, tik ji viena gera. Labai visi tikimės, kad jos būklė po gydymo pagerės.
– Pagalbos prašyme nurodyta, kad ir jūsų sveikata nėra gera.
– Taip, turiu neįgalumą dėl stuburo problemų – du slanksteliai pasislinkę, kartais užspaudžia nervą ir tada taip skauda, kad, atrodo, ir iš lovos atsikelti negaliu. Vaistų nuo skausmo gėriau tiek, kad gydytojai įspėjo, jog jie gali suėsti skrandį.
– O seniau dirbote?
– Taip, iki praėjusių metų. 20 metų dirbau „Pakruojo parkete“, stovėjau prie staklių ir vis reikėjo lankstytis į vieną pusę, dėl to tas mano stuburas ir pagedo. Buvo daryta operacija, po jos žiemą dar bandžiau grįžti į darbą, bet gydytojai pasakė, kad turiu rinktis – jei neišeisiu iš darbo, turėsiu sėstis į invalido vežimėlį. Taigi dabar nedirbu, su vaikais būnu namuose. Bet, patikėkite, ir namuose, kai tiek vaikų, darbų atsiranda.
– Kokia jūsų kasdienybė?
– Dabar moksleivių atostogos, taigi jie visi namuose ir šurmulio ypač daug. Darbo dienomis penki vaikai eina į mokyklą, du – į darželį, o aš su kuriam dabar 2,5 m., lieku namuose. Apsitvarkau, išeiname į kiemą, o netrukus jau einame pasiimti vaikų iš darželio – pas mus kaime nedaug vaikų, taigi darželis dirba iki 13 val. Grįžęs gaminu pietus, išeiname su trimis mažesniaisiais į lauką, netrukus jau laikas ir vakarienę ruošti – taip ir pralekia diena.
– Tad ar jums vienam pavyksta pasirūpinti aštuoniais vaikais?
– Žinoma, vaikai labai pasiilgsta mamos. Kai ji nesirgo, mes viską darydavome kartu, buvo daug paprasčiau. Bet ir vienas, manau, susitvarkau. O ir vyresnieji vaikai padeda, namus aptvarko, pasirūpina vieni kitais. Dabar, per atostogas, ir valgio pagamina – aš tik patariu, ką ir kaip daryti. Dar mums labai padeda socialinė darbuotoja Alma – su ja ir apsipirkti kartu važiuojame, ir savaitgalį, jei kyla koks klausimas, galiu jai paskambinti. Visgi man kartais prireikia moteriško patarimo. Jus lanko socialinė darbuotoja.
– Gal buvote ir įtraukti į socialinės rizikos šeimų sąrašą?
– Taip, tai nutiko, kai aš gulėjau ligoninėje po operacijos, o žmona taip pat sirgo. Tuomet vaikai net buvo iš mūsų paimti ir laikinai išvežti į globos namus. Kai tik išėjau iš ligoninės, nuvažiavau jų atsiimti, ir man juos be problemų grąžino – girdėjau, Vaiko teisių skyriaus vedėja pasakė, kad nėra jokio pagrindo tėvui vaikų neatiduoti.
– Ar valstybės išmokų užtenka maistui ir vaikų poreikiams?
– Taip, gauname išmokas už vaikus, aš gaunu nedarbingumo išmoką, ir tikrai viskam užtenka, tik blogai, kad likusi ta skola už būstą. Išsiversti sunkiau būdavo seniau, kai žmona sirgo, aš dirbau, ir maistą pirkdavome gatavą – kainuodavo brangiau. Dabar, kai pats gaminu, išeina pigiau – nusiperki daugiau mėsos, padedi į šaldiklį, ir užtenka ne vienai dienai. Gaminu įvairų maistą – ir kotletus, ir kepsnį, ir cepelinų paruošiu.
– Bet kartais turbūt pavargstate ir būna labai sunku?
– Taip, būna, ypač tomis dienomis, kai smarkiai skauda nugarą ir sunku paeiti. Tada, atrodo, nors tu eik į laukus ir rėk. Bet susirandu namie ramesnę vietą, atsipučiu ir nurimstu. Ir dar ta skola visą laiką slegia, neleidžia ramiai miegoti. Bet labai tikiuosi, kad tuos 3800 eurų už butą ir 2500 eurų už šildymo įvedimą kažkaip susimokėsime ir gyventi bus ramiau.
Tėvas vaikus labai myli
Pakruojo rajono savivaldybės Socialinės rūpybos skryriaus vedėja Daiva Rutkevičienė sakė: „Savivaldybė šio žmogaus šeima rūpinasi, kiek gali. Skyrėme jiems pašalpą būtiniausiems daiktams įsigyti. Tačiau pagalbos šiai šeimai reikia daugiau, nes situacija tikrai sudėtinga.
Motinos būklė pastaraisiais metais buvo sudėtinga, bet tėvas rūpestingas, alkoholiu nepiktnaudžiauja ir vaikus tikrai labai myli.“
Informaciją, kaip padėti Linui, rasite čia
