Klaipėdos universitete susipažinusius Viliaus ir Audros širdis sujungė aistra šokti.
Aštuonerius metus trukusią draugystę prieš 4 metus vainikavo santuoka. Tačiau jauną porą amžiams išskyrė netikėta vyro mirtis.
Buvusį ilgametį Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėją, daugkartinį pasaulio ir Europos Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempioną V.Ignatavičių nelaimė užklupo futbolo aikštėje.
Jis labai mėgo šį žaidimą, buvo rungtyniavęs legendinio „Kauno“ futbolo klubo jaunučių komandoje. Paskutiniu metu šokėjas futbolą žaidė laisvalaikiu. Klaipėdos apskrities ir miesto futbolo federacijos III lygoje jis atstovavo Plikių miestelio klubui „Sakuona-Rūgpienių kaimas“.
2018-ųjų liepos pabaigoje rungtynės prasidėjo 21 valandą. Tą vakarą nebuvo tvanku, nesijautė didelės įtampos, žaidimas vyko kitoje aikštės pusėje, kai Vilius, stovintis aikštės krašte, staiga sukniubo.
Tai įvyko po aštuonių minučių, kai jis pasirodė ant vejos.
Kai atskubėjo greitosios pagalbos medikai, jaunas vyras buvo be sąmonės, jo kvėpavimas buvo sutrikęs.
Vėliau paaiškėjo, kad Viliui išsiliejo kraujas į smegenis ir išsivystė koma plyšus aneurizmai.
Gydytojai buvo bejėgiai išgelbėti šokėją. A.Bastytė-Ignatavičė sutiko, kad būtų paaukota sutuoktinio širdis ir taip išgelbėta kažkieno gyvybė.
Po vyro mirties savo paskyroje socialiniame tinkle moteris pasidalijo atsisveikinimo su sutuoktiniu laišku: „Aš nenustosiu tavęs aukštinusi, kaip tikriausiai kiekvienas tave mylėjęs ir pažinojęs žmogus, draugas. Ne veltui sakoma: nepaprastų žmonių – nepaprasti likimai. Tu buvai mano, mūsų čempionas šioje žemėje, o išėjęs tapai didvyriu.“
Po sutuoktinio mirties klaipėdietė stengėsi planuoti savo darbus taip, kad nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro būtų užsiėmusi, kad kuo rečiau galvotų apie skaudžią netektį.
Rytais kasdien ji automobiliu vyksta apie 30 kilometrų į Klaipėdos rajone esančią Lapių pagrindinę mokyklą, kur dirba choreografijos mokytoja, po pietų pradeda treniruotes uostamiesčio šokių centre „Mondo“, kur sutuoktiniai Ignatavičiai buvo vieni įkūrėjų ir mokytojų.
„Po Viliaus mirties stengiuosi, kad kuo mažiau būčiau vienoje vietoje, kuo daugiau bendraučiau ir siekčiau tų tikslų, kurie buvo svarbūs tiek jam, tiek man“, – kalbėjo A.Bastytė-Ignatavičė.
Klaipėdos universiteto Menų fakultetą baigusiai moteriai šokis nėra tik pomėgis. Sportiniai šokiai traukė ir Vilių, dėl jų jis tęsti studijų atvyko iš Kauno kūno kultūros instituto. Dėl galimybės studijuoti sportinius šokius jis apsisprendė gimtąjį miestą iškeisti į Klaipėdą.
Dar studijų metais tapę „Žuvėdros“ ansamblio nariais Audra ir Vilius niekada nešoko vienoje poroje. Būti šeima ir kartu šokti – tokios nesąmonės rimti sportinių šokių profesionalai esą nedaro.
– Kurį laiką stengėtės atskirti asmeninį gyvenimą nuo treniruočių. Kodėl to reikėjo? – paklausiau A.Bastytės-Ignatavičės.
– Šokdami profesionalai susiduria su įvairiais sunkumais ir patiria daug streso per varžybas, o gyvenant šeimoje visko pasitaiko: įvairių konfliktų, nesusipratimų.
Manau, darbo santykiai neturi būti painiojami su asmeniniais. Todėl „Žuvėdroje“ mes šokome su skirtingais partneriais.
– Ką reiškia būti šokėjų šeima? Ar pavykdavo kartu ilsėtis, praleisti savaitgalius?
– Kartu pusryčiaudavome, o vėliau išsiskirdavome. Mes susitikdavome studijoje, po to visi vakarai, visos naktys būdavo mūsų – mes buvome naktinėtojai.
Plėšydavomės per kelis darbus. Kartu su Viliumi ir keliais draugais įkūrėme šokių centrą „Mondo“. Vilius taip pat čia turėdavo treniruočių, todėl kurį laiką dirbdavome kartu.
– Ar prisimenate tą dieną, kai susipažinote su Viliumi? Kada supratote, kad jis jums skirtas?
– Kai Vilius mane pamatė pirmą kartą, jo žodžiai man pasirodė keisti, nes tiesiai šviesiai pasakė: „Aš tave įsimylėjau.“ Man tai nepadarė didelio įspūdžio, stengiausi būti šalta moterimi.
Galvojau: atvyko berniokas iš Kauno ir paisto nežinia ką.
Vilius jau studijavo Kūno kultūros institute, bet tuo metu ten buvo ruošiami plataus profilio kūno kultūros pedagogai, o jis norėjo tik sportinių šokių, todėl perėjo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Tuo metu buvau trečio kurso studentė ir jau šokau „Žuvėdroje“.
Mes nebuvome bendrakursiai, nes Vilius buvo metais už mane jaunesnis. Mūsų draugystė truko ilgai, susituokėme tik po 8 metų. Manau, aš vienintelė taip gerai pažinojau Vilių, žinoma, išskyrus jo mamą.
Kol šokome „Žuvėdroje“, daug jėgų ir laiko atidavėme sportiniams šokiams, elgėmės kaip profesionalai, svajojantys apie karjerą. Nebuvo minties kurti šeimą, todėl buvo netikėta, kai jis pasipiršo.
Kita vertus, niekada nemaniau, kad mano gyvenime gali būti ne Vilius, o kitas žmogus.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
