Jauniausiam pacientui buvo vos 8-eri. Kas paskutinės mirštančiųjų akimirkos būtų laimingos, savanoriai pildo jų gyvenimo svajones – organizuoja vestuves, siuva svajonių nuotakos suknelę ar ieško artimųjų, kurių prieš mirtį ligoniai nori spėti atsiprašyti.
Mirė sulaukę popiežiaus palaiminimo
Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje tapo gyvenimo svajonės išsipildymu keliolikai sunkiai sergančių ligonių. Neplanuotai prie hospiso sustojęs Popiežius palaimino ir padovanojo rožinius jo mirties patale laukusiems ligoniams.
4 jų tik sulaukę Popiežiaus palaiminimo iškeliavo.
„Dalis jų jau nekalbėjo jau. Tų, kurie kalbėjo, jautėsi ramybė ir toks: „Na va, įvyko“, – prisiminė hospiso savanorių koordinatorė Aušra Taločkaitė.
Prieš 6-erius metus atvykusi lenkų vienuolė apgriuvusiame pastate Vilniuje įkūrė hospisą. Namus, į kuriuos atvykstama numirti. Čia atvyksta tie, kuriems ligoninėje pasakoma: „Medicina bejėgė, gyventi liko paskutinės dienos“.
„Liga nesirenka amžiaus, tautybės, liga nesirenka lyties. Kartais mes turime pakankamai jaunų pacientų – 20, 18, 22, 27, 25, 30 metų“, – vardijo A.Taločkaitė.
Kunigo M.Sopočkos hospiso darbuotoja Aneta Gurnevič neslėpė, kad jai sunku matyti jaunus ligonius: „Be abejo yra sunku, kai yra jaunas žmogus, sergantis arba kai yra bendraamžis arba jaunesnis už tave žmogus“.
Prieš mirtį pildo svajones
Hospise dirba ne tik medicinos slaugės, bet ir savanoriai. Jie daro viską, kad ligoniai ne tik laiku gautų reikiamą tabletę, bet ir jaustųsi kaip namie, padeda įveikti mirties baimę ar išpildyti svajonę.
„Kažkas svajoja pamatyti ir pauostyti, paliesti narcizą. Jei jis negali to padaryti – narcizas ateina pas jį. Jis jį apčiupinėja, apuosto.
pie taiKažkas svajoja apie tai, kad nors yra prirakintas prie lovos, labai nori žvejoti. Reikia kažkaip padėti svajonę įgyvendinti, nes jis yra tokiam liūdesy. Sako: „Niekada nebepagausiu žuvies“, – kalbėjo A.Taločkaitė.
Paklausta, ar padeda ir užsimanusiam pažvejoti, tai padaryti, savanorė sakė: „Be abejo, važiuojam: ilgi batai, su visu vežimėliu į ežerą ir, kaip nekeista, ta žuvis būna tikrai didelė“.
Spėja suorganizuoti vestuves
Ne kartą hospise organizuotos vestuvės. Savanoriai per kelias valandas suranda suknelę, žiedus, puokštes.
Nuo mirštančiųjų priesaikų nuoširdumo ašaroja ir visko mačiusių savanorių akys. Bet kai kurie ligoniai per savo vestuves priesaikos ir nebesulaukia.
Vienu metu hospise gyvena 14 ligonių. Vidutiniškai čia jie praleidžia 10 dienų. Jauniausiam ligoniui buvo vos 8-eri.
A.Taločkaitė prisiminė, kaip priėmė šį vaiką: „Savanorių dėka, per parą viskas buvo perdažyta, patalpa buvo pritaikyta vaikui, sukabinti vaikiški paveikslai, žaislai, patalynė – viskas, kas galėtų teikti geras emocijas. Jis pas mus prabuvo kartu su savo šeima ir iškeliavo“.
Per metus tikimasi pastatyti dar vieną hospiso pastatą, skirtą tik mirštantiems vaikams.
Skaičiuojama, kad per 6-erius metus dabartiniame pastate užgeso apie 2 000 ligonių.
Pasak hospiso savanorių, į mirties patalą atgulę žmonės gailisi tik vieno – kad per mažai laiko praleido su šeima, artimaisiais.
Hospise – ne tik mirtis, bet ir stebuklai
Tiesa, pasitaiko ir stebuklų. 4 ant neštuvų atvežti mirštantieji pasveiko.
Lenkų vienuolės įkurtas hospisas daugiausiai išsilaiko iš rėmėjų aukų.
„Paprastas labai dalykas. Atsisakius vieną kartą per savaitę kad ir to paprasto „Coca cola“ buteliuko, kurio vertė 1,25 Eur, jeigu su kompanija, tai per mėnesį susidaro 6-7 eurai. Už tiek išeina dvi dėžutės vienkartinių pirštinių, kurioms mums be galo reikalingos“, – paaiškino A.Taločkaitė.
Apie unikalų hospisą, kurį lenkų vienuolė sugebėjo pastatyti kišenėje turėdama vos 3 zlotus, lenkų režisieriai sukūrė filmą, kuris bus rodomas ir Lietuvoje.
