Rudeniškai nusidažiusiame parke sostinėje su D.Gumbrevičiūte susitikome prie nusekusios Vilnios upės. Kai fotografas paprašė atsistoti ant upės vagos krašte iškilusių akmenų, Dagnė ištiesė fotografui ranką, nes buvo slidoka, ir prisilaikydama jos atsargiai žengė.
Įamžinus kelis kadrus kino kūrėja daug drąsiau grįžo atgal į krantą.
Ji tarstelėjo, kad grįžti atgal visada lengviau, negu eiti į priekį. Nors kino kūrėja tikino neturinti vandens baimės, ši stichija gali ir traukti, ir versti nuo jos bėgti.
Kino ir medijų scenografijos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje šįmet pavasarį baigusiai D.Gumbrevičiūtei daug metų ramybės nedavė svajonė sukurti trumpametražį filmą apie kuriančią ir griaunančią vandens jėgą.
Studijuoti dailės akademijoje Dagnę nuo mažens įkvėpė artimieji, nes ji gimė menininkų šeimoje. Dagnės motina – interjero dizainerė Rasa Gumbrevičienė, šviesaus atminimo tėvas – buvęs sunkiojo roko grupės „Trylika“ vokalistas ir muzikos prodiuseris A.Gumbrevičius.
„Filmą sukūriau dėl to, kad pirmiausia stojau į režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet neįstojau. Dėl to patekau į kino ir medijų scenografijos studijas Dailės akademijoje.
Maniau, kad bus panašiai gerai, ir iš tiesų scenografijos mokslai man davė daug naudos, iki šiol šioje srityje dirbu“, – patikino filmo „Stovintis vanduo“ režisierė ir scenarijaus autorė D.Gumbrevičiūtė.
Kodėl filmo pavadinime užkoduotas žodžių junginys „stovintis vanduo“? Ar kūrėjai labiau patinka stovintis, o ne banguojantis, srovenantis, srauniai tekantis vanduo?
D.Gumbrevičiūtės akimis, stovintis ir tekantis vanduo skiriasi lyg diena ir naktis.
„Mano filme nemažai metaforų, simbolių. Vandenį naudojau kaip didžiausią laiko simbolį. Kai laikas sustoja, kalbama apie atsiminimų pasaulį, atmintį“, – tikino D.Gumbrevičiūtė.
Eidamas 34-uosius metus 2000-ųjų rugpjūčio 5-ąją A.Gumbrevičius nuskendo viename vandens telkinių Kaune. Tų pačių metų rugsėjį vienturtė duktė pradėjo lankyti mokyklą.
„Šiuo filmu nebandau atkurti įvykių, paremtų istorija, faktais. Filmas – vaidybinis, o tai reiškia, kad tai yra vaizdinys, išgalvojimas“, – tvirtino 17 minučių filmą „Stovintis vanduo“ lapkričio 8 dieną prasidėsiančio Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“ pristatysianti D.Gumbrevičiūtė.
Ne tik neišsipildžiusi svajonė studijuoti režisūrą, bet ir tėvo netektis pastūmėjo Dagnę įkelti koją į kino pasaulį.
„Įsivaizduoju, kad Lietuvoje kasmet nuskęsta daugiau žmonių, negu jų žūsta keliuose. Bandau tyrinėti, kad vanduo yra pražūtingas. Bet mes ir ateiname iš vandens. Gimdoje juk yra tas pats vanduo, tad jis ir augina gyvybę, ir atima ją“, – svarstė D.Gumbrevičiūtė.
Nors menininkės tėvas mokėjo plaukti, nelaimė vandenyje jo neaplenkė.
„Nežinau priežasčių, nes aš ten nebuvau“, – patikino Dagnė.
Tai nutiko jos vaikystėje, kai tokius skaudžius dalykus yra sunku suvokti. Tuo metu ji ruošėsi eiti į pirmą klasę.
„Ši nelaimė – jau praeitis, tegul ji lieka prisiminimuose“, – sakė Dagnė.
Kauno dailės gimnaziją lankiusi mergina po pamokų skubėdavo į baseiną. Septynerius metus ji lankė sportinį plaukimą, todėl baseino takelyje jautėsi lyg žuvis vandenyje.
Tačiau ežeruose ar jūroje toli neplaukdavo. Plaukiant baseine visada matyti dugnas, o vandens telkinių tamsi gelmė niekada nežavėjo ir netraukė, todėl ežere ar jūroje Dagnė jusdavo ribas, iki kiek plaukti.
Kino kūrėja vaikystėje baseiną lankė dėl kelių priežasčių – mama norėjo, kad į meną linkusi dukra turėtų fizinės veiklos, gerai plauktų, užsigrūdintų.
„Niekada nebijojau vandens, tačiau gelmė man būdavo nejauki. Kai nežinau, kiek metrų gilyn po tavimi yra, dar ir dabar apima nejaukumas, nors jau esu nardžiusi Raudonojoje, Viduržemio jūrose“, – pasakojo menininkė.
Baseine išmokusi nardyti Dagnė patirties sėmėsi tyrinėdama povandeninį pasaulį ties Egipto, Ispanijos krantais. Kino kūrėją sužavėjo spalvingos žuvys ir užbūrė ramybė.
Ji patyrė, ką reiškia pabėgti iš šurmulingo pasaulio į ramų povandeninį – nardant nurimsta protas, iš galvos pradingsta kasdieniai rūpesčiai, vanduo nuplauna netgi emocijas, pojūčius. Tačiau vandenyje menininkė stengiasi neprarasti atsargumo, nebūti jo užliūliuota.
„Turiu skendimo patirties, kai supranti, kad jau gali ir nebegrįžti“, – neslėpė režisierė.
Ji, dar būdama paauglė, atostogavo su mama ir draugais Lietuvos pajūryje ir pamėgino maudytis bangų mūšoje. Dagnė nepajuto, kaip staiga pateko į bangų išmuštą duobę jūroje ir pradėjo skęsti. Laimė, šeimos draugai ją, labai išsigandusią, akimirksniu ištraukė už pakarpos.
„Sunku nupasakoti. Tie, kurie yra skendę, žino, koks tai jausmas“, – įsitikinusi D.Gumbrevičiūtė. Kino kūrėjos giminę persekiojo nelaimės vandenyje – yra skendę ir moters seneliai.
„Stengiuosi išmėginti visas vandens procedūras, kokias įmanoma. Ši stichija – mano. Gal ir keista, bet mane vanduo labai traukia“, – jau šypsodamasi ištarė pirmąjį savo filmą sukūrusi D.Gumbrevičiūtė.
Trumpametražis filmas „Stovintis vanduo“ pernai buvo nufilmuotas nedideliame bevardžiame ežere Vilniaus rajone, o vandens gelmės – Žaliuosiuose ežeruose, esančiuose sostinės pakraštyje.
Povandeninis Žaliųjų ežerų pasaulis buvo filmuojamas praėjusį gruodį – operatoriai Mindaugas Survila ir Aldas Matiukas pasinėrė į beveik 20 metrų gylį. Kadangi gelmėse labai tamsu, vienas narų nėrė su šviesomis, kitas – su filmavimo kamera.
„Jie pasakojo, kad tokiame gylyje vandens temperatūra žiemą ir vasarą būna panaši, todėl nebuvo skirtumo, kada nerti“, – patikino D.Gumbrevičiūtė.
Nors pati kūrėja nebuvo pasinėrusi į Žaliųjų ežerų dugną, ji buvo įsitikinusi, kad povandeninio pasaulio scena filme turėtų būti.
„Man pačiai labai norėjosi pažinti gelmes, kurios man kelia baimę. Kai kamera nusileidžia, pamatai, kas ten yra. Visą laiką atrodė, kad ten – kas nors nežinoma ir dėl to baisu, o kai išties pamatai, baisumo nelieka.
Tokiame gylyje ežero dugnas atrodo kaip mėnulis, nes gelmėse nebėra augalijos, nors žuvų šiek tiek matyti. Dugne, kuris vietomis buvo juodas, baltas ir tarsi geltonas, lyg būtų paženklintas sieros pėdsakų, atsiranda „kraterių“ kaip Mėnulio paviršiuje“, – apie vieną filmo scenų pasakojo D.Gumbrevičiūtė.
Bevardis ežeras patraukė kūrėjų dėmesį ne dėl gelmių grožio – filmo režisierė ieškojo nedidelio telkinio, kad žmogus iš vieno kranto galėtų matyti, kas vyksta kitame.
„Apvažiavome 30 kilometrų spinduliu nuo Vilniaus ir patikrinome visus ežerus, kurie buvo tinkami pagal dydį. Norėjau mažo ežero, kurio krantai nebūtų per toli. Kai radome šį ežerą, specialios dienos filmuoti nelaukėme, ten įsikūrėme dešimčiai dienų“, – prisiminė režisierė.
Tačiau kūrėjų prie šio ežero nelepino dangus – teko laukti, kol nustos lyti. Buvo ir vėsių dienų, kai aktoriams reikėjo maudytis ežere. Tuo metu oro temperatūra buvo vos 17 laipsnių šilumos.
Maudytis vilkint hidrokostiumu nebuvo galima, nes scenarijuje taip neparašyta. Todėl šiuos vėsius išbandymus patyrę aktoriai Emilija Latėnaitė, Ainis Storpirštis, Tadas Matukas ir Arvydas Stakulis turės ką prisiminti dar ilgai.
„Esu labai patenkinta aktoriais, tai buvo profesionalus darbas. Tačiau tai nėra veiksmo filmas, jis labiau paremtas nuotaika. Ir jeigu ne asmeninė patirtis, tokio filmo nebūčiau kūrusi. Man kūryba – ne tik parodyti ją kitiems, ji atskleidžia ir mano dvasios procesus“, – apibūdino D.Gumbrevičiūtė.
Kaip vienturtės dukters sukurtą dramatinį filmą įvertino jos mama?
Jaunystėje sutuoktinio netekusi R.Gumbrevičienė atžalai pasakė tik vieną žodį: „Stipru.“
