Klaipėdos universitete susipažinusius Viliaus ir Audros širdis sujungė aistra šokti.
Aštuonerius metus trukusią draugystę prieš 4 metus vainikavo santuoka. Tačiau jauną porą amžiams išskyrė netikėta vyro mirtis.
Buvusį ilgametį Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėją, daugkartinį pasaulio ir Europos Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempioną V.Ignatavičių nelaimė užklupo futbolo aikštėje.
Jis labai mėgo šį žaidimą, buvo rungtyniavęs legendinio „Kauno“ futbolo klubo jaunučių komandoje. Paskutiniu metu šokėjas futbolą žaidė laisvalaikiu. Klaipėdos apskrities ir miesto futbolo federacijos III lygoje jis atstovavo Plikių miestelio klubui „Sakuona-Rūgpienių kaimas“.
2018-ųjų liepos pabaigoje rungtynės prasidėjo 21 valandą. Tą vakarą nebuvo tvanku, nesijautė didelės įtampos, žaidimas vyko kitoje aikštės pusėje, kai Vilius, stovintis aikštės krašte, staiga sukniubo.
Tai įvyko po aštuonių minučių, kai jis pasirodė ant vejos.
Kai atskubėjo greitosios pagalbos medikai, jaunas vyras buvo be sąmonės, jo kvėpavimas buvo sutrikęs.
Vėliau paaiškėjo, kad Viliui išsiliejo kraujas į smegenis ir išsivystė koma plyšus aneurizmai.
Gydytojai buvo bejėgiai išgelbėti šokėją. A.Bastytė-Ignatavičė sutiko, kad būtų paaukota sutuoktinio širdis ir taip išgelbėta kažkieno gyvybė.
Po vyro mirties savo paskyroje socialiniame tinkle moteris pasidalijo atsisveikinimo su sutuoktiniu laišku: „Aš nenustosiu tavęs aukštinusi, kaip tikriausiai kiekvienas tave mylėjęs ir pažinojęs žmogus, draugas. Ne veltui sakoma: nepaprastų žmonių – nepaprasti likimai. Tu buvai mano, mūsų čempionas šioje žemėje, o išėjęs tapai didvyriu.“
Po sutuoktinio mirties klaipėdietė stengėsi planuoti savo darbus taip, kad nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro būtų užsiėmusi, kad kuo rečiau galvotų apie skaudžią netektį.
Rytais kasdien ji automobiliu vyksta apie 30 kilometrų į Klaipėdos rajone esančią Lapių pagrindinę mokyklą, kur dirba choreografijos mokytoja, po pietų pradeda treniruotes uostamiesčio šokių centre „Mondo“, kur sutuoktiniai Ignatavičiai buvo vieni įkūrėjų ir mokytojų.
„Po Viliaus mirties stengiuosi, kad kuo mažiau būčiau vienoje vietoje, kuo daugiau bendraučiau ir siekčiau tų tikslų, kurie buvo svarbūs tiek jam, tiek man“, – kalbėjo A.Bastytė-Ignatavičė.
Klaipėdos universiteto Menų fakultetą baigusiai moteriai šokis nėra tik pomėgis. Sportiniai šokiai traukė ir Vilių, dėl jų jis tęsti studijų atvyko iš Kauno kūno kultūros instituto. Dėl galimybės studijuoti sportinius šokius jis apsisprendė gimtąjį miestą iškeisti į Klaipėdą.
Dar studijų metais tapę „Žuvėdros“ ansamblio nariais Audra ir Vilius niekada nešoko vienoje poroje. Būti šeima ir kartu šokti – tokios nesąmonės rimti sportinių šokių profesionalai esą nedaro.
– Kurį laiką stengėtės atskirti asmeninį gyvenimą nuo treniruočių. Kodėl to reikėjo? – paklausiau A.Bastytės-Ignatavičės.
– Šokdami profesionalai susiduria su įvairiais sunkumais ir patiria daug streso per varžybas, o gyvenant šeimoje visko pasitaiko: įvairių konfliktų, nesusipratimų.
Manau, darbo santykiai neturi būti painiojami su asmeniniais. Todėl „Žuvėdroje“ mes šokome su skirtingais partneriais.
– Ką reiškia būti šokėjų šeima? Ar pavykdavo kartu ilsėtis, praleisti savaitgalius?
– Kartu pusryčiaudavome, o vėliau išsiskirdavome. Mes susitikdavome studijoje, po to visi vakarai, visos naktys būdavo mūsų – mes buvome naktinėtojai.
Plėšydavomės per kelis darbus. Kartu su Viliumi ir keliais draugais įkūrėme šokių centrą „Mondo“. Vilius taip pat čia turėdavo treniruočių, todėl kurį laiką dirbdavome kartu.
– Ar prisimenate tą dieną, kai susipažinote su Viliumi? Kada supratote, kad jis jums skirtas?
– Kai Vilius mane pamatė pirmą kartą, jo žodžiai man pasirodė keisti, nes tiesiai šviesiai pasakė: „Aš tave įsimylėjau.“ Man tai nepadarė didelio įspūdžio, stengiausi būti šalta moterimi.
Galvojau: atvyko berniokas iš Kauno ir paisto nežinia ką.
Vilius jau studijavo Kūno kultūros institute, bet tuo metu ten buvo ruošiami plataus profilio kūno kultūros pedagogai, o jis norėjo tik sportinių šokių, todėl perėjo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Tuo metu buvau trečio kurso studentė ir jau šokau „Žuvėdroje“.
Mes nebuvome bendrakursiai, nes Vilius buvo metais už mane jaunesnis. Mūsų draugystė truko ilgai, susituokėme tik po 8 metų. Manau, aš vienintelė taip gerai pažinojau Vilių, žinoma, išskyrus jo mamą.
Kol šokome „Žuvėdroje“, daug jėgų ir laiko atidavėme sportiniams šokiams, elgėmės kaip profesionalai, svajojantys apie karjerą. Nebuvo minties kurti šeimą, todėl buvo netikėta, kai jis pasipiršo.
Kita vertus, niekada nemaniau, kad mano gyvenime gali būti ne Vilius, o kitas žmogus.
– Pasaulyje ir Europoje „Žuvėdros“ šokėjai iškovojo ne vieną garbingą titulą. Kaip reagavo jūsų vyras, kai kolektyvas negavo finansavimo ir iširo?
– Jis apsisprendė palikti komandą anksčiau, kol ji dar nebuvo iširusi. Kai „Švyturio“ arenoje rengėme atsisveikinimo vakarą su „Žuvėdra“, jis trumpam sugrįžo, bet tai buvo simbolinis žingsnis. Vilius puikiai suprato, kad būdamas šokėjas niekada negalės uždirbti daugiau pinigų. Jis elgėsi taip, kad galėtume patogiau gyventi.
Tiktai aš likau „Žuvėdroje“ iki paskutinės dienos. Mano pasirinkimas nedrumstė mūsų šeimos ramybės.
Dėl šokių su Viliumi niekada nebuvome susipykę, nebuvo jokio pavydo, nors iš pradžių Vilius šoko antroje komandoje, tik vėliau jį paėmė į pagrindinę sudėtį.
Kiekvienas esame šiam kolektyvui paaukoję po dešimt metų.
Gaila, kad šiuo metu Klaipėdos universitete nėra sportinių šokių specialybės, liko tik Choreografijos katedra.
– Ar nebuvo minčių išbandyti jėgas užsienyje ir toliau tęsti trenerio karjerą?
– Esame apie tai pasikalbėję. Vilius buvo išvykęs į Airiją, kur gyvena jo tėvai, ten praleido kelis mėnesius. Po šios viešnagės jis padarė išvadą, kad niekur kitur nebus taip gerai, kaip Lietuvoje.
Kad ieškotum laimės užsienyje, manau, turi būti viską praradęs Lietuvoje. Mes buvome „Žuvėdros“ fanatikai, šokome ne dėl pinigų, o „Žuvėdra“ žlugo, nes negalėjo finansiškai išlaikyti savo šokėjų.
– Ar jūsų vyras kada nors skundėsi sveikata?
– Daugeliui žmonių gali užeiti momentiniai galvos skausmai. Viliui taip pat kartais skaudėdavo galvą, tai būdavo panašu į migreną.
Juk mokyti šokti vaikus nėra lengva, tai – įtemptas darbas, vargina net muzika, kuri studijoje leidžiama garsiai. Mano vyrui nešovė mintis suskaudus galvą ieškoti ligos ir pasidaryti kompiuterinės tomografijos tyrimą.
Viliui plyšo aneurizma ir į smegenis išsiliejo kraujas. Aneurizma – įgimta kraujagyslių patologija.
Apie šią ligą nei Vilius, nei aš nieko nežinojome. Jei būčiau žinojusi, būčiau raginusi Vilių pasitikrinti sveikatą.
– Kada sužinojote apie nelaimę?
– Tai buvo trečiadienio vakaras. Vilius buvo išvykęs į rungtynes. Tąkart aš nevykau kartu su juo į stadioną.
Netikėtai paskambino draugė, kuri palydėjo savo vyrą į šias rungtynes, ir pasakė, kad Vilių ištiko epilepsijos priepuolis.
Vilius buvo vežamas greitosios pagalbos automobiliu į Klaipėdos jūrininkų ligoninę, kuri yra arčiau mūsų namų Tauralaukyje nei stadionas.
Tad aš nuskubėjau tiesiai į šią ligoninę. Viena medikė, suteikusi jam greitąją pagalbą, ramino mane. Jai atrodė, kad Viliaus širdies plakimas teikė vilčių – esą viskas bus gerai.
Ji kalbėjo apie traukulius kaip epilepsijos priepuolį.
Tačiau Vilius niekada neturėjo epilepsijos. Tai aš gerai žinojau.
Vėliau paaiškėjo, kad Vilių ištiko koma, nes į smegenis išsiliejo daug kraujo. Man liko tik melstis, nes jo būklė blogėjo. Kitą rytą, ketvirtadienį, buvau paraginta kviesti kunigą.
Pasirodo, stebuklas buvo jau tai, kad Vilius pasiekė ligoninę plakančia širdimi, ji galėjo bet kurią akimirką sustoti. Dėl didelio kiekio kraujo išsiliejimo smegenys dažniausiai nustoja siųsti signalus į širdį, kad ji susitrauktų. Vilius buvo fiziškai tvirtas.
– Kada pasiryžote donorystei? Ar jums buvo sunku apsispręsti?
– Po kunigo apsilankymo ligoninėje Viliaus gyvybė dar parą buvo palaikoma medicinos įranga, o penktadienį buvo atlikta donorystės operacija.
Man nebuvo sunku apsispręsti dėl organų donorystės, nes žinojau Viliaus nuomonę šiuo klausimu. Jo meilė žmonėms buvo begalinė, jis norėjo būti reikalingas kitiems.
Nekart buvome kalbėję ir apie tai, kad geriau mirusįjį kremuoti ir laidoti urną su pelenais, o ne sustingusį kūną. Vilius man buvo užsiminęs, kad po mirties norėtų būti kremuojamas.
Aš tikiu, kad dalis Viliaus kažkur gyvena, džiaugiuosi dėl tų žmonių, kuriems padėjo jo širdis, – tokia buvo jo valia.
Pastaruoju metu daug bendrauju su Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis“, kuri vienija žmones, sergančius inkstų ligomis, gyvenančius tik dėl persodintų organų (inkstų, širdies, plaučių, kepenų) ar laukiančius transplantacijos.
Liūdna, kad tiek daug jaunų žmonių miršta, nes nesulaukia tinkamo donoro.
Manau, Vilius būtų taip pat pasielgęs kaip ir aš. Tačiau netekties skausmas man dar nesumažėjo. Abejoju, ar kas nors gali suprasti, ką jaučiu ir išgyvenu.
Žinau tik tiek, kad Viliaus širdis sėkmingai prigijo sergančiojo krūtinėje.
Branginkime savo draugus ir artimuosius, nes vieną dieną jie ima ir išeina. Nenoriu ir negaliu tuo patikėti, bet daug kas šioje žemėje nuo mūsų nepriklauso.
