Sūnus – pramoginių šokių mokytojas ir partneris
Neseniai Mažeikiuose surengto neįgaliųjų šokių maratono pažiba tapusi Marina nustebino ir sužavėjo šio renginio dalyvius. Porą gausiais plojimais sutiktų pramoginių šokių atlikusi Marina neslepia: iki tokio lygio pasirodymų ji ėjo 10 metų – tiek laiko atkakliai siekė savo svajonės.
Pirmą kartą su neįgaliųjų vežimėliais šokančius žmones Marina pamatė 2005-aisiais ir pati labai panoro grakščiai suktis ant parketo. Tuomet ji gyveno Severodvinske – šiaurės vakarų Rusijoje, prie Baltosios jūros įsikūrusiame mieste. Savo siekių atidėlioti nemėgstanti Marina susirado klubą, kuriame šoko sveiki žmonės. Deja, treneris nesutiko leistis į tokią avantiūrą – iki tol nė vieno rateliais judančio neįgaliojo šokti nemokęs ir tokio darbo patirties neturėjęs jis ir tąsyk nesiryžo pralaužti ledų. Vis dėlto iš pradžių labiau atsikalbinėjimą nei nuoširdų norą padėti priminęs trenerio patarimas – geriau tegu šokti mokosi jos paauglys sūnus Aleksejus (jam tada buvo 12 metų), o paskui jis to galės išmokyti ir Mariną – pasirodė esąs visai nebloga alternatyva. Aleksejus iš tikrųjų pradėjo lankytis šokių repeticijas. 10 metų šiame verpete sukosi, kartu su sūnumi treniravosi ir Marina.
Į gimtąjį Kaliningradą jiedu grįžo jau kaip pramoginių šokių pora. Mariną džiugino Aleksejaus pasiekimai – sūnus tapo profesionaliu šokėju, kandidatu į sporto meistrus. „Toks šokių partneris – tikras lobis, – šypsosi moteris. – Jau trejus metus mudu šokame kartu.“
Turi Marina ir solinę programą, su kuria dažnai pasirodo įvairiuose renginiuose. Du tokius šokius ji atliko ir Mažeikiuose. Moteris pasakoja pati pasirenkanti muziką, kurianti šokio kompozicijas. Netgi pasirodymams skirtas sukneles pati siuva, įvaizdžiu rūpinasi.
Nuo šokių plastikos iki karatė elementų
Marina prisipažįsta – ji negalėjo nė pagalvoti, kad ant parketo neįgaliojo vežimėlyje meistriškai judanti pramoginių šokių atlikėja galėtų patraukti karatė trenerio dėmesį. Plastiški judesiai ir karatė bent jau iš pirmo žvilgsnio – sunkiai suderinami dalykai. Vis dėlto Aleksandras Gendriksonas taip nemanė. Pamatęs, kaip ji šoka, pakvietė Mariną į karatė treniruotę. Iš pradžių kiek dvejojusi ji vis dėlto sutiko. „Gyvenimas siūlo daugybę galimybių, reikia tik nebijoti jų priimti“, – sako ji. Ir štai jau dvejus metus karatė katas moteris vadina pagrindiniu savo užsiėmimu.
Kata – tai baziniai karatė savigynos pratimai. Pagrindiniai judesiai atliekami smūgiuojant rankomis. „Tai stiprybės ir plastiškumo vienovė, imitacinių savigynos judesių dermė. Blokas, smūgis, puolimas, gynyba“, – pasakoja rateliais judanti karatistė. Žinoma, jiems įvaldyti prireikė daug ištvermės, kantrybės ir atkaklumo. O kadangi šito Marinai tikrai nestinga, nuo pat pirmųjų šios sporto šakos varžybų ją lydi sėkmė.
„Pirmasis buvo pasaulio čempionatas Rumunijoje. Ten tapau pasaulio čempione, – pasakoja Marina. – Po kelių mėnesių – išvyka į Serbiją ir Europos čempionės titulas. Vokietijoje vykusiame turnyre laimėjau sidabrą...“ Dabar ji atkakliai treniruojasi ruošdamasi netrukus Madride vyksiančiam pasaulio čempionatui. Ir tikisi, kad ši parasporto šaka taps populiari, kad į ją įsitrauks vis daugiau negalią turinčių žmonių. Moteris neabejoja, kad jos dalyvavimas ir pasiektos pergalės turėtų įkvėpti savo galimybes išmėginti ir kitus. Tam, ko imasi, Marina atiduoda visas jėgas ir būtinai siekia rezultato. Pasak jos, tik taip gali sau ir kitiems įrodyti, kad dirbdamas iš širdies gali pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Jūra viliojo nuo vaikystės
Ekstremalių išbandymų nevengianti moteris dvejus metus užsiima ir buriavimu, dalyvauja regatose. Pagrindinė Marinos misija jose – specialiosios korespondentės. Vaizdo inžinierės specialybę turinti moteris pati filmuoja, montuoja siužetus. 10 metų šitoje srityje dirbo, todėl džiaugiasi galėdama pritaikyti savo žinias ir patirtį.
Pasak aktyvios regatų dalyvės, filmavimas – dar ne viskas. Ji stengiasi kuo galėdama padėti komandos nariams. Neretai jachtai išplaukus iš uosto buriuotojai Marinai netgi jos vairaratį porai valandų patiki. „Žinoma, kai prasideda pati regata, vairą perima kapitonas – juk tam reikalingos specialios žinios ir patirtis“, – pasakoja moteris.
Marina neslepia – jūra ją viliojo nuo vaikystės. Netgi svajojo tapti virėja ir išplaukti į tolimuosius kruizus, tad nenuostabu, kad sužinojusi apie tarptautinį projektą „Sielų burės“ panoro jame dalyvauti. Juolab kad jį sugalvojo taip pat neįgalus žmogus – nei plaštakų, nei kojų neturintis Sergejus Burlakovas. Tai jis pasiūlė draugams sudaryti galimybes neįgaliesiems leistis į ekspedicijas jūroje. „Šis projektas sėkmingai plėtojamas – jau surengtas bene 15 toks plaukimas, – pasakoja Marina. – Man taip pat pasiūlė išmėginti savo jėgas. Plaukiau iš Klaipėdos į Kaliningradą, ir prie vairaračio pabuvau. Patekom į stiprią audrą – per vieną naktį patyriau visus jūros „malonumus“. Įveikusią šią distanciją Mariną prieš dvejus metus iškilmingai priėmė į klubą „Ost–West“.
Povandeninio pasaulio trauka
Vis dėlto ekstremalius pojūčius mėgstančiai Marinai nepakako audringos jūros blaškomoje jachtoje išgyventų potyrių. Mintyse vis kirbėjo neįminta mįslė – o koks pasaulis ten, jūros gelmėse? Ar galės kada nors bent akies krašteliu į jį pažvelgti? Tad Mariną pažįstantys žmonės visai nenustebo sužinoję, kad su deguonies balionu ant nugaros ji leidosi į povandeninį pasaulį.
Pirmą kartą į jūros gelmes Marina paniro Turkijoje, po metų tai pakartojo Tailande. Vis dėlto ja besižavintys žmonės dažnai klausia, kaip ji ryžtasi tokiems žingsniams, kaip nebijo. Marina šypsosi: „Esu didžiausia bailė. Bijau ir aukščio, ir gylio, bet negaliu atsispirti svajonei gyventi įdomiai. Tai ir padeda nugalėti baimę. Pamenu, Tailande nyrant mane buvo apėmusi panika. Laimė, šalia buvęs instruktorius iš akių pamatė, kad mane kausto didžiulė baimė, sugebėjo nuraminti. Aš vėl pradėjau kvėpuoti. O kai prieš akis atsivėrė koralų juostos, pamačiau spalvotų žuvų pulkelius, ką tik kausčiusi baimė išgaravo. Aš net morenos uodegą paliečiau...“ – prisimena ji.
Marina netgi filmuką apie šį nardymą susuko. Jį pamatęs Hurgadoje (Egipe) neįgaliuosius nardyti mokantis instruktorius Dimitrijus Kniazevas pagyrė, pasidžiaugė, kad viskas gerai pavyko. Sėkmės paleisti nepratusi Marina pasidomėjo, ar tarp jo mokinių yra moterų. Neigiamu Dimitrijaus atsakymu šis dialogas nesibaigė. Supratęs Marinos užuominą instruktorius pasiteiravo: gal Marina norėtų tapti pirmąja? „Žinoma, noriu“, – net nesudvejojo ji.
„Po mėnesio jau buvau Hurgadoje, o po 8 dienas trukusių treniruočių gavau nardytojo pažymėjimą. Beje, mano pažymėjime nenurodyta jokių apribojimų dėl sveikatos“, – pasididžiavimo neslepia ekstremalaus sporto mėgėja.
Visi apribojimai – mūsų galvose
Marina pasakoja ir dar apie vieną įveiktą baimę ir įgyvendintą svajonę – pakilti į padangę. Iki suplanuoto skrydžio buvo likusios kelios dienos, kai išvažiavusi žvejoti susilaužė koją. Daugelis manė, kad dėl patirtos traumos skrydį teks atšaukti, o Marina tik pajuokavo: jeigu reikės, po koja pagalvę pasikiš, bet vis tiek skris. Ir, žinoma, skrido.
Marina įsitikinusi: negalią turintis žmogus gali užsiimti bet kuo. Reikia tik nebijoti bandyti – jeigu nepasisekė vienur, pasiseks kitur. „Visi, patyrę skaudų likimo smūgį, kuriam laikui sutrinka, tarsi praranda pusiausvyrą. Ir man kone metų prireikė, kol pamažu pradėjo grįžti jėgos ir pasitikėjimas savimi. Atkakliai ieškojau, kuo galėčiau užsiimti“, – prisimena moteris. Pasak jos, jeigu pats neieškai, nebandai žengti pirmų žingsnių – niekas nepadės. Vėliau likimas viską sutvarko – tarsi savaime atsiranda reikalingi, padėti galintys žmonės. Juk ir jai užteko užsiimti pramoginiais šokiais, kad atsirastų treneris, pasiūlęs įsitraukti į karatė. Arba mėgėjiškai išbandyti nardymą, jį nufilmuoti, kad žengtų kitą žingsnį – gautų nardytojo pažymėjimą. „Jei nebandysi – nieko nepasieksi, – sako Marina. – Kai išvažiuoju ant imtynėms skirto kilimo, viską pamirštu, nieko aplink save nematau – tiek adrenalino gaminasi. Ir atrodo, kad ne tik aš negalvoju apie savo negalią, ir kiti jos nemato. Visi apribojimai – mūsų galvose. Mes patys save ribojame: nieko negaliu, baisu, nesusitvarkysiu. O reikia labiau pasitikėti ir nebijoti bandyti, žengti tuos pirmuosius žingsnius. Ir skatinti taip elgtis ir kitus.“
