Grupinio gyvenimo namai – šeimų siekiamybė
Pasak specialisto, Vokietijos Braunšveigo mieste yra apie dešimt panašių namų, kurie priklauso organizacijai „Gyvenimo pagalba“ („Lebenshilfe“). Grupinio gyvenimo namai atidaromi tėvų, auginančių proto negalią turinčius vaikus, iniciatyva. Įsikuria čia sulaukę pilnametystės, norintys gyventi savarankiškai, atskirai nuo savo šeimų.
Kiekvienuose grupinio gyvenimo namuose gyvena po dešimt įvairaus amžiaus žmonių. Būstas skiriamas visam laikui, nebent, pasikeitus sveikatai, neįgaliajam prireikia kitokios priežiūros. Dauguma kambarių – vienviečiai, tad beveik visi gyvena po vieną, kiekvienas turi televizorių, spintą, lovą. Kai kurių tėvai atgabena ir savų daiktų, pasirūpina, kad aplinka kuo labiau primintų tikruosius namus.
E. Stravinsko teigimu, Vokietijoje į tėvus, kurie apgyvendina savo atžalas panašiose įstaigose, požiūris nėra neigiamas. Atvirkščiai: aplinkiniai džiaugiasi, kad ilgą laiką auginę ir prižiūrėję sunkią negalią turinčius vaikus tėvai pagaliau gali atsikvėpti, pakeliauti, nuveikti ką nors gera ne tik savo vaikui, bet ir sau.
„Tėvai, auginantys ar prižiūrintys proto negalią turinčius vaikus, žino, kad darbo diena su jais kartais trunka 24 valandas per parą. Tiek tėvai, tiek ir patys jų suaugę vaikai džiaugiasi, kad gali apsigyventi savarankiškai. Tėvams tai – didžiausias palengvinimas“, – sako vyras.
Prieš apgyvendindami savo atžalas grupinio gyvenimo namuose tėvai domisi, ar jų vaikai bus tinkamai prižiūrėti, bet dar svarbiau tai, kad atžalomis būtų pasirūpinta ir tada, kai jie iškeliaus anapilin. „Panašūs namai – garantas tėvams, kad vaikai ir po jų mirties gyvens laimingai, bus saugūs ir viskuo aprūpinti. Visi tėvai noriai bendradarbiauja su grupinio gyvenimo namų darbuotojais, domisi atžalų gyvenimu. Jie dažnai užsuka į svečius, eina pasivaikščioti su savo vaikais į miestą, savaitgaliais parsiveža namo. Tėvai patenkinti tuo, kad jų vaikai gyvena atskirai nuo šeimos, savarankiškai“, – pasakoja E. Stravinskas.
Vis dėlto pašnekovas pabrėžia, kad savarankiško gyvenimo namų žmonėms, turintiems proto negalią, labai trūksta ir Vokietijoje. Šeimoms ne vienus tenka palaukti eilėje, kol atsiras laisva vieta. Tiems, kurie gyvena savo namuose, paslaugas teikia mobiliosios specialistų komandos.
Aplinka – tarsi namuose
Nors grupinio gyvenimo namuose visi gyvena atskiruose butuose, noriai bendrauja tarpusavyje. Draugėn visi susirenka didelėje virtuvėje, poilsio kambaryje. Su grupinio gyvenimo namų gyventojais nuolat būna keletas darbuotojų. Ne visi jie dirba visu etatu, studentai neretai įsidarbina ir pusdieniui. Pasak E. Stravinsko, labai svarbu, kad darbuotojai būtų motyvuoti, gebėtų suprasti negalią turintį žmogų, norėtų jam padėti. Nuo darbuotojų kvalifikacijos, geranoriškumo nemenkai priklauso šių namų atmosfera.
„Namuose, kuriuose dirbau, visi buvome tarsi didelė draugiška šeima. Dešimt „vaikų“, kaip juos vadinome, prižiūrėjo šeši ar aštuoni darbuotojai. Žinoma, darbuotojams kai kada tekdavo pabūti ir griežtesniems. Kiekvienam gyventojui sudaromi ugdymo planai, kuriuos privalu įgyvendinti. Reikėdavo žmones ir paraginti, ir paskatinti, bet visa tai darėme gražiai, be prievartos“, – pasakoja E. Stravinskas.
Pašnekovas pastebi, kad tėvai visame pasaulyje yra vienodi: jie linkę palepinti savo vaikus, nudirbti už juos buities darbus, todėl dažnas proto negalią turintis žmogus į grupinio gyvenimo namus ateina neturėdamas elementarių įgūdžių. Čia jie pramoksta tvarkytis buityje, pasirūpinti higiena.
Darbai ir pareigos kiekvienam grupinių namų gyventojui paskirstomi pagal galimybes ir gebėjimus. Dirba visi: vieni skuta bulves, kiti sudeda skalbinius į skalbyklę, treti atlieka dar kitą užduotį. Tie, kurie turi itin sunkią negalią, eina į lavinamąsias grupes, kur jiems siūloma įvairi užimtumo veikla – piešimas, lipdymas, darbeliai iš popieriaus. Tam tikru metu į grupinio gyvenimo namus ateina gydytojas, kuris kiekvieną apžiūri, išklauso. Jei žmogus suserga, vienas iš darbuotojų palydi pas medikus.
Be to, visi „Gyvenimo pagalbos“ gyventojai yra įdarbinami šios organizacijos dirbtuvėse. „Kasryt atsikėlę ir papusryčiavę visi sėda į autobusus, kurie nuveža juos į darbą. Trečią dienos jau būna namuose. Darbai, kuriuos gali dirbti proto negalią turintys žmonės, taip pat skirtingi. Vieni gamina automobilių detales, kiti skalbia ir panašiai. Už darbą visiems mokamas atlyginimas. Tiesa, simbolinis – nuo 100 iki 300 eurų, tačiau galimybė užsidirbti – svarbus motyvas nesėdėti rankų sudėjus“, – tvirtina E. Stravinskas.
Neįgalieji gauna ir valstybės paramą, taip pat pašalpas, skirtas drabužiams, avalynei pirkti. Prie „Gyvenimo namų“ išlaikymo prisideda ir labiau pasiturintys tėvai.
Už uždirbtus ir sutaupytus pinigus visi kasmet keliauja – ne tik po Vokietiją, bet ir į užsienį. E. Stravinskas kartu su grupinio gyvenimo namų gyventojais aplankė Austriją, Čekiją, Lenkiją, Daniją ir kitas šalis.
Patirtys – tik teigiamos
Specialistas sako, kad dirbdamas Vokietijoje nėsyk nesusidūrė su neigiamu aplinkinių požiūriu į negalią turinčius žmones, nors „sveikųjų“ visuomenei žinių apie negalią labai trūksta.
„Neslėpsiu, ir pats patyriau sukrėtimą pirmą sykį atėjęs į grupinio gyvenimo namus. Prie manęs prišoko Dauno sindromą turinti moteris, stipriai apkabino, suspaudė. Sutrikau. Iš pradžių buvo sunku įprasti prie kitokio proto negalią turinčių žmonių bendravimo, bet kai pradedi šiuos žmones pažinti, draugauti, būti kartu, imi žiūrėti į juos visai kitaip. Jie – nuoširdūs, niekada nemeluoja“, – pasakoja vyras.
Dirbdamas su žmonėmis, turinčiais proto negalią, Eugenijus sako patyręs daug teigiamų emocijų, išmokęs geriau pažinti žmones. „Būdamas su jais praradau kontakto su kitu žmogumi baimę, nejaukumo jausmą, nes neįgalieji apsikabinimo ar rankos paspaudimo labai trokšta. Manęs nepykina, kai šiems žmonėms bėga seilės valgant, kai jie nuolat springsta. Žmogaus nuogumas, gamtiniai reikalai šioje aplinkoje taip pat traktuojami visai kitaip negu „normalių“ žmonių pasaulyje. Tačiau kiekvienam reikėtų pamatyti, kaip nuoširdžiai šie žmonės džiaugiasi ir kaip graudžiai lieja ašaras. Nebijau šio palyginimo – tarsi maži vaikai“, – dėsto pašnekovas.
E. Stravinskas sako ypač didelę pagarbą jaučiantis tokių žmonių tėvams, kurie aukoja savo gyvenimą dėl proto ar kompleksinę negalią turinčių savo vaikų. „Gal ir keistai skamba – „savo vaikų“, kai tam vaikui daugiau kaip 50 metų, o mama – jau žila senutė, bet vis dar bėga, lanko savo neįgalų vaiką. Kodėl jis toks, jos sūnus? Ogi todėl, kad ji, jauna moteris, tik ką pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suskaudus pilvui nuėjo pas daktarą. Jis peršvietė moterį rentgeno spinduliais ieškodamas ligos, o pasirodė, kad ji laukiasi. Pasekmės liūdnos – neįgalus vaikas. Grupinio gyvenimo namuose teko išgirsti įvairiausių skaudžių istorijų“, – sako specialistas.
Jis teigia, jog visi žmonės, su kuriais praleido dešimt metų, jam iki šiol atrodo kaip savi. E. Stravinskas pamena kiekvieno pomėgius, ypatumus, kalba apie juos su ypatinga šiluma. „Viena globotinė, 60-ies Ingrid, labai mėgo savo lėlę: nešiojosi ant rankų kaip mažą vaiką. Matyt, giliai jos viduje snūduriavo motiniški instinktai. Nors Ingrid ir nekalbėjo, bet buvo linksmo būdo. Mėgdavo praeinančiam darbuotojui vyrui per užpakalį plekštelėti... ir spiegdavo iš džiaugsmo, kai tas jai nepiktai, juokais pagrūmodavo“, – šypsosi specialistas.
Kita grupinių namų gyventoja Bärbel labai mėgo piešti, padėdavo savo draugei Verenai, nes ji nuo gimimo sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. „Bärbel vadindavo mane labai mielai – papa Gėnijuš. Ji turėjo Dauno sindromą ir buvo vyresnė už mane, bet tokia miela... Gudrun, irgi turinti Dauno sindromą, mezgė šaliką. Tiesa, per visus tuos metus jo niekaip nepabaigė. Manau, kad ji tą šaliką tebemezga ir dabar“, – pasakoja E. Stravinskas.
Dar viena „Gyvenimo namų“ gyventoja Christa ypač mėgo vadovauti. „Be jos žinios grupėje niekas nevyko. Jeigu kas nors ko nors nežinojo, reikėjo tik paklausti Christos. Ji viską žinojo. Bet kai lauke griausdavo ir žaibuodavo, kad ir giliausią naktį, Christa inkšdavo iš baimės, stovėdama prie budinčio darbuotojo durų, ir neidavo į savo kambarį, kol jos neapramindavai. Ant sienos prie jos kambario kabojo plakatas su užrašu: „Tvarka yra pusė gyvenimo, bet aš gyvenu kitoje pusėje.“ Ir iš tikrųjų žodis „tvarka“ jai buvo svetimas“, – juokiasi prisiminęs vyras.
Jis skatina visus „sveikuosius“ nebijoti kitokių žmonių, nes jie niekam nelinki blogo. „Nebijokite ištiesti ranką, kai toks žmogus jums ją išties. Neišsigąskite, jei Dauno sindromą turintis žmogus norės jus apkabinti. Jiems labai reikia artumo, žmogiškos šilumos. Sutikę tokį žmogų, nesukite akių į šalį, tiesiog nusišypsokite jam ir pamokite ranka“, – aiškina E. Stravinskas.
Specialistų darbas nėra gerai apmokamas
Vis dėlto specialistas sako, kad dirbti su negalią turinčiais žmonėmis ne visiems paprasta, gal todėl darbuotojų specialiose įstaigose Vokietijoje labai trūksta. Nevilioja ir gana menki atlyginimai. „Socialinės srities darbuotojų atlyginimai palyginti nedideli. Aš įgijęs Vokietijoje atitinkamą išsilavinimą, turiu nemenką darbo stažą, todėl gaunu 15,26 euro per valandą. Per mėnesį dirbu nuo 100 iki 150 valandų, taigi susidaro nuo 1300 iki 1700 eurų į rankas. Palyginti su vidutiniu Vokietijos atlyginimu, tai nėra daug“, – sako vyras.
Jo teigimu, Vokietiją pastaruoju metu krečia migrantų problemos, daug lėšų skiriama jiems, todėl socialinėje srityje bandoma taupyti, neretai į darbą priimami išsilavinimo neturintys žmonės, net tie, kurie itin prastai kalba vokiškai. Priežastis – jiems galima mokėti mažiau.
E. Stravinskas sako, kad dirbti su negalią turinčiais žmonėmis reikia pašaukimo. Jam šis darbas labai patinka. „Gera dirbti darbą, kuris tau yra malonumas. Nors širdyje vis dar tebesijaučiu esantis lietuvis, mane į gerąją pusę pakeitė vokiečių mentalitetas. Patinka tvarka šioje šalyje, patinka požiūris į žmones. Taip pat – ir į tuos, kurie turi negalią“, – pabrėžia specialistas.
