Sieną įveikia net silpniausi
Geriausias to pavyzdys – „Miegančių dramblių“ simboliu tapusi Ernesta. Su sunkiausios formos cerebriniu paralyžiumi nuo gimimo gyvenanti mergina labai sunkiai vaikšto, kurį laiką net buvo atsisėdusi į neįgaliojo vežimėlį. Kai gimė, tėvams buvo pasakyta, kad dukra niekada negalės vaikščioti, kalbėti, bet jie nepasidavė – ieškojo įvairių pagalbos būdų, terapijų. O Ernesta pasirodė esanti labai užsispyrusi – paaugusi stengėsi būti kuo savarankiškesnė. Iš pradžių jai sunku buvo net apsirengti, tačiau pamažu vėrėsi vis didesnės galimybės. Ernesta netgi pradėjo vaidinti, šokti. Vis dėlto ji susidūrė su didžiuliu iššūkiu – negalėjo judėti viena gatvėje. Negelbėjo net vaikštynė, nes nuo menkiausio jauduliuko visą kūną tiesiog surakindavo. Dėl to arba negalėdavo pajudėti iš vietos, arba nugriūdavo.
Iš pradžių net pati Ernesta manė, kad jai laipioti pasiūlęs žmogus yra išprotėjęs. Pirmas bandymas iš tiesų nebuvo sėkmingas. Ernesta neslepia tuomet labai nusivylusi, bet pasiduoti nežadėjo. Atvirkščiai – sukaupė visas jėgas ir įveikė pusę sienos. „Miegančių dramblių“ įkūrėja Inga Kupetytė-Bunevičienė prisipažįsta, kad tada, kai Ernesta užkopė į patį viršų, ji negalėjo sulaikyti ašarų, kaip ir kiti komandos nariai (kineziterapeutai, treneriai, savanoriai), kurie padėjo jai siekti šio tikslo. „Miegančių dramblių“ įkūrėja sako, kad matydama Ernestos ryžtą ir ugnelę akyse, sudarė visas sąlygas jai sportuoti nemokamai.
Mergina lūkesčius pateisino su kaupu – jau 4 metus ji nenuilsdama pluša salėje, jau laipioja be jokių apsaugų. I. Kupetytė-Bunevičienė džiaugiasi, kad labai sustiprėjo Ernestos kūnas, dabar ji atvažiuoja viena, kartais netgi be vaikštynės. 1,5 valandos į vieną pusę – tiek trunka jos kelionė visuomeniniu transportu iš namų į treniruotes. Ernesta didžiuojasi ir bene didžiausiu gyvenimo iššūkiu – kartu su laipiojimo centru važiavo į Lenkiją, kur laipiojo tikromis uolomis. I. Kupetytė-Bunevičienė prisipažįsta iš pradžių turėjusi abejonių, ar Ernestai pavyks, tačiau supratusi, kad išankstiniai įsitikinimai dažnai būna klaidingi.
Leisti bandyti ir tikėti
Kitas pavyzdys – Evelina, kuri tik po 2 metų lankymosi „Miegančiuose drambliuose“ išdrįso lipti. Inga neslepia, kad buvo praradusi viltį, jog kada nors pavyks – juk mergina net diržo neleido jai uždėti... Tačiau vieną dieną Evelina ryžosi. Dabar ji drąsiai treniruojasi kartu su negalios neturinčiais vaikais, kurie ją priima labai natūraliai. Evelinos mama sako esanti labai dėkinga laipiojimo centro darbuotojams, kad turėjo tiek kantrybės. Juk negalią turintiems žmonėms nėra daug galimybių rinktis veiklas. Mama įsitikino, kad toks užimtumas labai padeda tobulėti. Evelina išmoko prisileisti kitus žmones, pasitikėti jais. Pagerėjo orientavimasis erdvėje, jau nekalbant apie tai, kad laipiojimas, kaip ir kiekvienas kitas sportas, ugdo valią, stiprina kūną. Labai svarbu tai, kad laipiojimo centre dirba puiki komanda, Evelina jaučia didžiulį palaikymą. „Čia tiesiog gera būti“, – graudinasi mama.
„Miegančių dramblių“ įkūrėja sako, kad laipiojimo centras veiklas su neįgaliaisiais pradėjo prieš 3–4 metus. Iš pradžių čia ateidavo vaikų iš gatvės ir prašydavo leisti palaipioti. Pasidomėjus paaiškėjo, kad dienos centruose tokių vaikų daug. Prasidėjo bendri projektai su jais, paskui kilo mintis, kad laipioti gali ir aklieji, kurtieji. Kurį laiką įstaiga dirbo su Dauno sindromą turinčiais vaikais, netgi buvo surengtos neįgaliųjų laipiojimo varžybos.
„Nepriklausome jokioms organizacijoms, nesame įstatyti į jokius rėmus, dirbame taip, kaip jaučiame. Neturime jokių išankstinių nuostatų, kas gali pas mus ateiti. Jei žmogus nepajėgia lipti, galime užkelti, – sako I. Kupetytė-Bunevičienė. – Siekiame inkliuzijos, kad vaikas nejaustų, ar turi negalią, ar ne...“ Ji įsitikinusi, kad vienintelis būdas žmogui pasijusti lygiam su kitais – leisti būti tokiam, koks yra, nešokinėti apie jį. „Mes niekada nežinome, kiek žmogus gali. Reikia tiesiog bandyti ir tikėti, griauti standartus ir mitus“, – įžvalgomis dalijasi „Miegančių dramblių“ vadovė.
Kviečia rinktis įvairius užsiėmimus
Laipiojimo centro darbuotoja Liucija taip pat turi negalią – serga reta liga distonija, kuri riboja jos judesius. „Atėjusi čia atlikti praktiką jaučiausi labai gerai, pamačiau, jog niekas nekreipia dėmesio į tai, kad šlubuoju, tad pasiprašiau dirbti“, – sako Liucija. Jos noras sutapo ir su „Miegančių dramblių“ kolektyvo vizija – kad darbą su neįgaliaisiais koordinuotų pats negalią turintis žmogus.
Liucija sako norinti, kad daugiau neįgaliųjų sužinotų apie galimybę laipioti. „Kai suvokiau, kad galiu lipti, labai nustebau. Tai reiškia, kad ir kiti gali“, – sako mergina. Tuo buvo galima įsitikinti ir laipiojimo centre surengtoje veiklų neįgaliesiems pristatymo popietėje. Buvo akivaizdu, kad laipioti sienomis galima ir turint judėjimo negalią. Agnės judesius varžo cerebrinis paralyžius. Nors mergina vaikšto tik remdamasi į vaikštynę, iš pirmo karto jai pavyko įveikti nemažai sienos. Agnė tuo labai džiaugėsi, nors ir sako supratusi, kad reikia treniruoti rankas. Jos teigimu, tokios treniruotės labai naudingos – jos ugdo valią, gebėjimą susikaupti, pasitikėjimą savimi.
I. Kupetytės-Bunevičienės teigimu, laipiojimas – tik maža dalis, ką gali pasiūlyti „Miegantys drambliai“. Neįgalieji gali rinktis užsiėmimus su kineziterapeutu (ir individualius, ir grupėse) arba individualų laipiojimą su savanoriu. Užsiėmimai – mokami. „Tačiau jei pamatysime didelį norą ir žmogus neturės pinigų, visada ieškosime galimybių padėti“, – sako I. Kupetytė-Bunevičienė. Ji kviečia neįgaliuosius ateiti į laipiojimo centrą, išbandyti save. „Viskas įmanoma, ir mes nežinome, kur žmogaus galimybių ribos“, – įsitikinusi „Miegančių dramblių“ vadovė. Ji mano, kad laipiojimo centras nedaro nieko ypatinga – visos organizacijos turėtų būti atviros visiems.
