Medikai vilčių neteikė
„Justinėlė gimė greitosios pagalbos automobilyje“, – pasakoja Justinos mama Nijolė Platakienė. Tuomet, prieš 28-erius metus, Lietuvoje buvo ekonominė blokada. Nijolė turėjo gimdyti tuometinėje Kovo 8-osios ligoninėje, bet delsė ten važiuoti, nes buvo prisiklausiusi apie prastą tvarką ir priežiūrą.
Kai vyras iškvietė greitąją, medikai atvažiavo tik po dviejų valandų, nes tais laikais labai trūko benzino. Nijolė pradėjo gimdyti greitosios pagalbos automobilyje. Gimdymas buvo sunkus, naujagimės virkštelė du kartus apsivijo apie kakliuką, patyrė daug traumų. Kai mama ir dukra atsidūrė ligoninėje, mažylė buvo be gyvybės ženklų. Mergytė kažkaip silpnai klyktelėjo, mama viltingai pažvelgė į medikus, bet šie numojo ranka. „Šios naujagimės išgelbėti nepavyks“, – pasakė.
O Justinėlė atsigavo. Vėliau gydytojai nustatė, kad mergytei užspaustas kaklo nervas ir pažeisti stuburo slanksteliai. Akytės žvairavo, jose buvo daug kraujosruvų. Medikai mamą ir dukrą išleido namo po dešimties dienų. „Jau auginome ketverių metukų Jovitą. Iš pradžių man atrodė, kad Justina vystosi normaliai, kaip ir jos sesė“, – prisimena Nijolė.
Vis dėlto jau po pusmečio išlindo bėdos: Justina jau turėjo sėdėti, o nenulaikė galvytės. Šį kartą medikai diagnozavo cerebrinį paralyžių. Vilties, kad Justina kada nors savarankiškai vaikščios, medikai tėvams neteikė, tačiau mama nesiklausė medikų prognozių, ji žinojo – darys viską, kas įmanoma, kad padėtų dukrai gauti jai reikalingą gydymą.
Mankštinosi kartu
Prasidėjo nesibaigiantis maratonas: ligoninė, sanatorija, vėl ligoninė ir vėl sanatorija, ir taip kas keturi mėnesiai. Vyresnėlei Jovitai taip pat reikėjo mamos, bet mama ją veždavo pas močiutę, į kitą Lietuvos pakraštį. „Justinos raumenų tonusas buvo labai silpnas, todėl ją reikėjo daug mankštinti, dažnai masažuoti“, – pasakoja Nijolė.
Sanatorijose ir reabilitacinėse ligoninėse medikų paskirų procedūrų ir terapijų neužteko, mama pirko papildomas. Nijolė puiki siuvėja, tačiau normaliai dirbti tuomet ji negalėjo, vyras uždirbo nedaug. Teko labai taupyti, kad tik Justina būtų gydoma. „Vežiojau dukrą pas įvairiausius specialistus, pati mokiausi iš kineziterapeutų ir kitų specialistų“, – prisimena mama. Ypač daug išmoko, kai dukra gydėsi „Saulutės“ sanatorijoje.
Namuose Nijolė buvo įrengusi Justinos treniruočių kambarį. Nuo vieno kambario galo iki kito buvo ištempta stora virvė, o lenta statmenai pritvirtinta prie sienos. Justiną mama pririšdavo prie lentos ir jos kartu darydavo pratimus su kamuoliu, atsilenkimus. Mama siekė, kad dukra padarytų maždaug šimtą pratimų per dieną.
Specialistų pagalba
Vien pratimais Nijolė neapsiribojo. Justinai buvo treji, kai mama, sužinojusi, kad dukrai gali padėti žirgų terapija, nuvežė ją į žirgyną. Ant žirgo mergytė sėdėjo su mama ar tėčiu. Vilniaus neįgaliųjų sporto klubo „Vilnis“ vadovės Svajonės Merlienės padedama pradėjo dešimties metų Justiną vesti į baseiną, nes reikėjo stiprinti jos raumenis. Trenerių prižiūrimos mama ir dukra plaukdavo šalia. Vis dėlto nepaisant didelių pastangų Justina vis dar nevaikščiojo.
Mamai reikėjo dirbti. Mergaitę, tuomet dar sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje, mama ėmė vežioti į Vilniaus „Vilties“ specialiąją mokyklą, daugiafunkcį centrą. Mergaitė turėjo ne tik judėjimo, bet ir kalbos sutrikimų. Centre su ja dirbo puiki logopedė, kineziterapeutas. „Mokiausi iš logopedės mankštinti dukrytės lūpas, liežuvį, kad ji galėtų taisyklingai tarti garsus. Mokėmės taisyklingai pakelti, nuleisti liežuvį, darėme ir kitokius pratimus“, – pasakoja Nijolė. Justina ėmė po truputėlį kalbėti.
Mergaitei sukako dešimt metų, vienuolika, dvylika, o ji vis tebesėdėjo neįgaliojo vežimėlyje.
Lemtinga kelionė
Į pirmąją kelionę mamą ir dukrą išsiruošti paskatino S. Merlienė. Drauge su Svajone į Tatrų kalnus vyko grupė tėvų su vaikais, sergančiais cerebriniu paralyžiumi. „Ryžausi su Justina įkopti į 1800 metrų aukščio kalną“, – pasakoja Nijolė.
Neįgaliojo vežimėlį palikusios kalno papėdėje, jiedvi ryžosi žygiui. Užkopti Nijolė užkopė, tačiau leistis žemyn buvo pavojinga. Vienas netikslus ar neatsargus mamos judesys galėjo pražudyti dukrą. „Tada pasakiau Justinai: žemyn šliaušime abi, o šliaužioti aš ją buvau išmokiusi.“ Šliaužė, laikydamosi už rankų, abiem skaudėjo, kraujavo keliai, bet nuo kalno nušliaužė.
„Pasakiau dukrai, kad žaviuosi jos ištverme. Nemelavau. Justina visą kelionę buvo labai kantri, kaip ir visada“, – sako mama, prisiminusi sunkią dukros akių operaciją. O tuomet jos abi nenujautė, kad ši kelionė buvo kol kas nematoma naujo kelio pradžia.
Ar galėjome tuo patikėti?
Dar prieš kelionę mama dukrai ieškojo naujo masažo specialisto, o kai rado, sužinojo, kad teks laukti eilėje. Laikas neskubėjo, mergaitė dar vis negalėjo kaip reikiant judinti kojų. Namuose ji šiek tiek paeidavo, bet tik abiem rankomis įsikibusi į mamą. Nijolė prisipažino: „Po tos mūsų kelionės į kalnus vėl pajutau kibirkštėlę vilties, kad Justina pakils iš vežimėlio.“
Pagaliau jiedvi pateko pas specialistą. Nijolė nuvežė Justę į jo kabinetą, pasodino, o neįgaliojo vežimėlį paliko koridoriuje. „Nesakiau, kad dukra nevaikšto, laukiau jo nuomonės.“ O masažistas pasižiūrėjo į Justiną ir pasakė: „Mergaitė nevaikšto, bet pas mane pradės eiti.“
Vilties, kad išsipildys masažisto pažadas, buvo mažai, bet Nijolė neištvėrė ir pasidžiaugė namuose. Jos vyresnėlei Jovitai tuomet buvo 17 metų. Mergina taip svajojo, kad sesė vaikščiotų, jog, radusi žurnale „Panelė“ paskelbtą konkursą „Koks tavo didžiausias noras?“, tuojau parašė: „Svajoju, kad mano sesė pradėtų vaikščioti.“ Niekas nežinojo, ar ši svajonė išsipildys.
Pas masažistą Nijolė Justę vežė jau septintą kartą, o norimų rezultatų vis nebuvo. Tačiau per aštuntą apsilankymą Justina, už nieko nesilaikydama, perėjo iš vieno kabineto galo į kitą! Mamą iš laimės ir nuostabos išpylė karštis, o Jovita tuojau parašė į „Panelės“ žurnalą, kad jos noras išsipildė, ir laimėjo prizą – Justina su mama galėjo pailsėti SPA centre.
Vis dėlto pirmieji žingsniai nebuvo lengvi. Justina ėjo ir griuvinėjo, patyrė net penkis smegenų sutrenkimus. Mama suprato, kad dukrą svarbu išmokyti ne tik vaikščioti, bet ir griūti – taip, kad nesusižeistų.
Nauja pradžia
Pradėjusi vaikščioti Justina pamažu ėmė labiau pasitikėti savimi. Pradėjo mokytis „Versmės“ (dabar – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio) gimnazijoje, specialiųjų poreikių turintiems vaikams skirtoje klasėje, lankytis Vilniaus Verkių daugiafunkciame centre. O mes su Justina susitikome dienos socialinės globos centre „Mes esame“.
Kai atvažiavome, Justina kartu su darbelių iš odos mokytoja Asta Stankevičiene odoje išmušinėjo skylutes. Jos iš odos padaryta piniginė jau yra iškeliavusi į Socialinių įstaigų informacijos centrą-suvenyrų parduotuvę Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, o dabar mergina ruošia naują dirbinį.
Nustebusi ir suglumusi, jog ja domisi žurnalistė ir fotografė, Justina ima pasakoti, kad dainuoja, kad neseniai su mama grįžo iš kelionės po Kanarų salas. Mergina kalba mažai, tačiau artimieji ir centro darbuotojai Justiną supranta. Ir centro darbuotojos, ir mama stengiasi, kad Justina būtų kuo savarankiškesnė. Justina jų nenuvilia: ji daug mankštinasi savarankiškai, vyresnėlė sesė, baigusi filologijos studijas Vilniaus universitete, vasarą padėdavo jai tobulinti kalbos įgūdžius, o dabar mama vėl samdo logopedą.
Mama stengiasi, kad dukra kasmet galėtų pasigydyti sanatorijoje, tačiau Justina viena važiuoti į sanatoriją negali, o ją lydinčiai mamai tuomet tenka susimokėti nemažą sumą, be to, ji netenka 20 dienų savo atostogų. Grupė cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų mamų kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, bet kol kas atsakymo negavo.
„Su Justina mes niekada nenuobodžiaujame“, – sako mama Nijolė. Kiekvieną šeštadienį jos važiuoja į repeticijas, per kurias Valerija ir Romualdas Brūzgos moko Justiną dainuoti, o paskui lekia pas vyresnėlę sesę pasidžiaugti jos trimete dukryte Aukse.
