Koncertus atlikėja neretai pavadina terapija, padedančia atsipalaiduoti, išlaisvinti jausmus. Tai padaryti I.Narkutei padeda Vilniaus universitete krimstos klinikinės psichologijos studijos.
Ieva gatvėje ir scenoje – tarsi du žmonės, susikūrę skirtingus įvaizdžius. Mieste su ja būčiau prasilenkusi ir nepažinusi, nes dainininkė neišsiskiria iš kitų praeivių.
Atlikėja laisvalaikiu vilki striukę, o ant nugaros nešiojasi kuprinę, kokios dabar madingos tarp veiklių šiuolaikiškų moterų. Scenoje I.Narkutė visai kitokia: vilkinti sukneles, spindinti ryškiu, bet dailiu makiažu, apdovanojanti šilta šypsena.
„Gatvėje jaučiuosi eilinė Vilniaus mergaičiukė. Bet gatvė ir scena – du skirtingi pasauliai“, – apie savo įvaizdį kalbėjo liekno sudėjimo I.Narkutė, su vyru kariškiu Mindaugu Šeduikiu auginanti dvejų metų dukrą Oną.
Dainuojamosios poezijos atlikėja į sceną įprastai žengia prieš tai įvykdžiusi stilistų nurodymus, pasėdėjusi makiažo meistrų kėdėje.
„Esu komandos dalis, todėl visi turi daryti tai, ką daro geriausiai. Aš tikrai geriausiai nesidažau ir neieškau drabužių derinių. Todėl turėti du įvaizdžius – natūralu“, – įsitikinusi diplomuota psichologė.
Baigusi studijas dainininkė taip ir nedirbo psichologe, tačiau viename Vilniaus psichikos sveikatos centrų atlikta praktika jos neišgąsdino. Studijų metais I.Narkutė praktiką atliko valgymo sutrikimų skyriuje, kuriame įsitikino, kad psichologo darbas – prasmingas.
„Valgymo sutrikimų skyrius – vienas tokių, kuriame daugiau šviesos negu kituose. Daugiausia ateina jauni žmonės, o pasveikimo procentas, palyginti su kitais psichikos sutrikimais, neblogas.
Atkryčių, žinoma, pasitaiko, būna, kad tie sutrikimai lydi ir visą likusį gyvenimą. Kaip psichologę save matyčiau dirbančią būtent šioje srityje“, – apie praeitį pasakojo I.Narkutė.
Kodėl susiklostė taip, kad I.Narkutė nė dienos nedirbo psichologe?
Ieva gerokai anksčiau atsidūrė scenoje, nei gavo psichologijos magistro diplomą. Dar būdama paauglė ji kūrė eiles, rašė muziką, jos kūryba sulaukdavo atgarsio nedidelėje dainuojamosios poezijos bendruomenėje.
Pradėjus studijuoti Vilniaus universitete Ievą įtraukė bardų judėjimas su aktoriumi Gediminu Storpirščiu priešakyje.
„Vienas po kito sekė festivaliai, muzika visus studijų metus buvo greta, bet jos nelaikiau rimta veikla, tai vadinau labiau pomėgiu. Ilgai maniau, kad galiu gyventi be muzikos, galiu nerašyti. Netgi tikrinau save“, – pasakojo iš Šiaulių kilusi atlikėja.
Be to, I.Narkutė augo muzikų šeimoje: jos tėvas Rimantas – chorvedys, mama Jolanta – muzikos pedagogė.
J.Narkienė muzikos teoriją dėsto Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, R.Narkus – Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos pedagogas.
Ieva yra mokiusis abiejose mokyklose, kuriose dirba tėvai. „Pradėjau vienoje, baigiau kitą“, – šyptelėjo fortepijono klasę baigusi pašnekovė.
Neseniai muzikos projekte „Du balsai – viena širdis“ svečio teisėmis I.Narkutė pasirodė su ketveriais metais jaunesniu broliu Linu, baigusiu geografijos studijas, tačiau dirbančiu pardavimo vadybininku.
Vaikystėje Linas mokėsi skambinti fortepijonu, dainavo Šiaulius garsinančiame berniukų chore „Dagilėlis“. Tad brolio ir sesers polinkio į muziką šaknys veda į tėvų pedagogų šeimą.
Nors Ieva nuo mažens lankė muzikos mokyklą, svajojo tapti psichologe. Būdama paauglė ji mėgo stebėti, analizuoti žmones. „Turiu jautrią akį žmonėms stebėti, mėgstu įsijausti į tai, taip gyvenu daugiau gyvenimų negu vieną“, – tikino diplomu su pagyrimu universitetą baigusi I.Narkutė.
Nors Ievai labai patiko psichologijos studijos ir mokslai gerai sekėsi, gavus diplomą nenukrito joks darbo pasiūlymas. Be to, ji pati nežengė žingsnio, kad susirastų darbą. Tuo metu ji jau turėjo muzikos vadybininkus, todėl šis kelias psichologei buvo apčiuopiamesnis.
I.Narkutė pasirėmė tam tikru požiūriu: „Tegul man pasaulis parodo, ar muzika mane įsuks, ar ne. Diplomas – taip pat apčiuopiamas, bet jį galiu pasidėti į stalčių ir jis netaps nulinis, galiu išsitraukti ir po metų ar dvejų.“
Žinoma, Ievai būtų sunku pasivyti bendramokslius, kurie jau turi penkerių ar daugiau metų darbo patirties. Jai atrodė, kad diplomas – saugus variantas. Bet jau buvo pasirodęs filmas „Tadas Blinda“ su jos sukurtais „Raudonais vakarais“.
Todėl tramplinas buvo paruoštas, ir būtų buvę kvaila tuo nepasinaudoti ir nepažiūrėti, kas šiame kelyje lauktų.
„Man atrodo, kad muzikoje sėkmė svarbiau negu psichologijoje, juk tai – kitokia sritis. Psichologo darbas – toks, kuriam duoną turi užsidirbti tikrąja to žodžio prasme. O muzika ar buvimas scenoje – kaip cheminė reakcija, kuri gali įvykti sukritus labai daugeliui aplinkybių“, – palygino dainininkė.
Jei Ieva dirbtų psichologe, daugiau nuopelnų galėtų priskirti darbštumui, protui, užsispyrimui, valiai, kantrybei. O muzika – daug sunkiau apčiuopiama sritis, todėl Ievai buvo smalsu eiti muzikos keliu, juk tiek metų garsų menas atlikėjos nepaleido, juolab jam neskyrė visų pastangų.
„O kas būtų, jei skirčiau visas jėgas muzikai, jei baigusi psichologijos studijas neieškau ir nerandu darbo pagal diplomą? Ir žiūriu – scenoje esu septintus metus“, – pasakodama prapliupo juoktis pašnekovė, ne kartą nominuota Metų atlikėja muzikos apdovanojimuose M.A.M.A.
Nors I.Narkutė augina mažametę atžalą, iš muzikos pasaulio nebuvo dingusi. Šį spalį dainininkė pristatė albumą „Kai muzika baigias“, nemažai koncertavo, rašė dainas.
Ji nuolat turi kūrybinių projektų, kurie ją kasdien skubina į studiją.
Nors I.Narkutė nesėdi darbo kabinete, į kurį užsuktų psichologinių problemų prislėgti pacientai, ji sako šį darbą dirbanti.
„Jeigu neturiu etato psichikos sveikatos centre, nereiškia, kad nenoriu gelbėti pasaulio“, – tvirtino atlikėja.
Kai jai klausytojai pasako, kad viena ar kita daina arba albumas jiems padėjo atsigauti po sukrėtimų ar netekčių, Ieva jaučiasi, lyg dirbtų psichologe.
Jai didžiausias įvertinimas, kai žmonės sako, kad jos muzika gydo, suteikia dvasinės šviesos. Dainininkė taip pasiekia daugiau žmonių širdžių bandydama tą šviesą skleisti, negu valandą sėdėdama kabinete su vienu pacientu.
„Tai – skirtingos sritys, bet mano muzikinis kelias neatsiejamas nuo studijų. Per studijas aš dar labiau išsiugdžiau žmonių stebėjimo įgūdžius, pajautimą.
Psichologijos žinios man tik dar labiau įrodė, kad visi esame labiau panašūs nei skirtingi“, – tikino atlikėja, kurios klausytojų amžius – labai įvairus.
Netgi draugai jos koncertus vadina emociniu masažu, nes atlikėjos žodžiai tarsi išminko klausytojų jausmus, leidžia ir paverkti, ir pasijuokti. Į lyrinių, melancholiškų kūrinių sūkurį atlikėja mėgsta įpinti ironiškų, sarkastiškų juokelių iš savo ar kitų gyvenimo, nes Ieva ne tik dainuoja, bet ir pasakoja istorijas.
Psichologijos studijos Ievai praverčia ir auginant pirmagimę.
„Kai auklėji vaiką, svarstai, ieškai informacijos, kokį teisingesnį sprendimą priimti. Todėl išlenda kas nors, ką girdėjau paskaitose. Truputį skaitau ir tėvams skirtų knygų, nes informacijos apstu – reikia remiantis nuojauta atsirinkti, kas tau, kaip mamai, tinka“, – tvirtino I.Narkutė, šį rugsėjį dukrą Oną išleidusi į vaikų darželį.
Dainininkė džiaugėsi, kad dukrelė greitai jame pritapo. Rytą nuvesta į darželį ji apdovanoja mamą bučiniu ir bėga į grupę. Atlikėja nori, kad šeimoje auganti duktė matytų, jog mama yra radusi savo vietą profesinėje srityje, – į sceną Ieva lipa ir dėl atžalos, kad ji mokėtų rinktis ateityje.
„Nors kyla noras vaikui sukurti šiltnamį, tuo momentu, kai nusprendi leisti į darželį, supranti, kad tikslas yra didesnis. Mano siekis – neužauginti žmogaus, kuriam po dvidešimtmečio raudočiau ant peties: kiek daug dėl tavęs paaukojau ir tu turi jaustis morališkai skolingas man“, – svarbią auklėjimo taisyklę įvardijo I.Narkutė, iš tėvų niekada negirdėjusi, kad jie dėl jos ką nors paaukojo.
