Gretai draugės kartais papriekaištauja, kad susidėjusi su savo vyru ji visai su juo supanašėjo.
Tuomet moteris paprieštarauja: „Aš ir mokyklos laikais buvau ryški, dažiausi plaukus, taip pat mėgau įdomesnius drabužius ir papuošalus. Ir pirmąją tatuiruotę pasidariau iki pažinties su Donatu. Jis mano stiliui tik suteikė kryptį.“
Ta kryptis – stimpankas (angl. „steampunk“). Šio stiliaus gerbėjai mėgsta Anglijos karalienės Viktorijos (1819–1901) laikų aprangą ir daiktus. Jų drabužiai puošnūs, ryškūs, mėgstamos detalės – cilindrai, korsetai.
Papuošaluose – ir ne tik juose – naudojamos laikrodžių, kompasų ir kitokių mechanizmų detalės, mėgstami variniai akcentai.
Gretai su Donatu priimtinas ir tų laikų porų santykių modelis, kai vyras būdavo džentelmenas, asistuojantis damai.
„Tos dabartinės kalbos, kad vyrai ir moterys visiškai lygūs, manęs nežavi – mes esame skirtingi“, – įsitikinusi Greta.
Daugelis kitų stimpanko stiliaus gerbėjų ypatingai pasipuošia išskirtinėmis progomis, per renginius, o Donatas ir Greta taip apsirengę eina į gatvę kasdien – jiems kiekviena diena kaip šventė.
Ir kitus jie nori padrąsinti – jeigu jums graži kokia nors detalė, nemanykite, kad baisu ja pasipuošus eiti į gatvę. Dėl tokių baimių mūsų šalyje ir trūksta įdomiai atrodančių žmonių.
Ypatingą įspūdį pora praeiviams palieka, kai išsiruošia pasivažinėti savais XIX amžiaus stiliaus dviračiais. Jiems ratus Donatas siuntėsi iš užsienio, rėmus prašė nulieti Lietuvos meistrų, o apdailą darė pats.
Pasirodo, ant tokio dviračio sunkiau išlaikyti pusiausvyrą nei ant įprastinio ir jis važiuoja lėčiau, nes neturi pavarų.
Tačiau juk porai norisi ne tik praktiškų, bet ir gražiai atrodančių daiktų!
Tais dviračiais jie atvyko ir į savo vestuves, vykusias šių metų rugpjūčio 21-ąją.
– Kaip sugalvojote į vestuves važiuoti dviračiais? – paklausiau G.Dubauskės.
– Jie – išskirtinė mūsų įvaizdžio dalis, tad pamanėme, kad jei kitos poros į vestuves vyksta žirgais arba limuzinais, mums labai tiks dviračiai.
Apskritai vestuvių nesureikšminome, norėjome šventės sau, tad nesistengėme įtikti draugams ir giminėms. Norėjau vestuvių su kuo mažiau rūpesčių, nes mane gąsdino draugių kalbos, kiek daug streso ir išlaidų joms buvo prieš šią šventę.
– Kodėl tuoktuvėms pasirinkote dieną vidury savaitės?
– Rugpjūčio 21-oji mums ypatinga. Nesvarbu, kad tądien išpuolė antradienis. Išsiuntėme du kvietimus mūsų abiejų mamoms – juk mama yra svarbiausias žmogus gyvenime (tėčių jau neturime).
Mamos ir liudytojai, mano sesuo ir Donato draugas, – tik tiek žmonių kvietėme. Draugams pasakėme arba parašėme socialiniuose tinkluose, kad tą dieną bus mūsų vestuvės, jei jie nori, gali ateiti. Atėjo gal 20 bičiulių.
Dar draugams sakėme, kad jeigu nori paminėti mūsų vestuves, bet antradienį ateiti negalės, suteikiame jiems „antrą šansą“ – gali ateiti į Kūdrų parką šeštadienį.
Tradiciškai šiltuoju metų laiku Donatas tame parke sekmadieniais kepa mėsą ir kviečia prisidėti visus norinčiuosius, susirenka nemažai žmonių.
Tąsyk kepsnių dieną surengėme šeštadienį, kad ilgiau užsibuvę draugai kitą rytą galėtų išsimiegoti.
– Iš kur gavote vestuvinę aprangą?
– Sijoną siuvausi pati – siūti aš mėgstu, tik laiko mažai tam turiu, o korsetą parsisiunčiau internetu.
– Seniau žmonės buvo pratę jūsų vyrą laikyti indėniškos kultūros gerbėju.
– Ilgą laiką jį domino indėnai, o dabar patraukė stimpankas. Jis yra sakęs, kad kas dešimtmetį pasikeičia, nors, pavyzdžiui, jo meilė gamtai niekur neišnyko.
– Kaip jūs susipažinote?
– Prieš kelerius metus užsisakinėjau pas jį odinį aksesuarą savo muzikos instrumentui – juk pagrindinė Donato veikla yra odos dirbinių gamyba, jis kartais prisistato amatininku-menininku.
Prieš tai Donatą dar buvau mačiusi kažkokioje televizijos laidoje ir jis man pasirodė esąs tas žmogus, šalia kurio labai gera. Na, juk būna žmonių, šalia kurių tiesiog gerai jautiesi, su kuriais norisi pabendrauti daugiau, nes jie įdomūs. Aš, būna, net gatvėje priėjusi pasakau žmogui, kad jis įdomiai atrodo.
Tąsyk tarp mūsų su Donatu santykiai dar neužsimezgė, jie rutuliojosi palengva – tik po kurio laiko išėjome kartu papietauti.
– Kuris pakvietė – jis ar jūs?
– Aš provokavau, ir jis pakvietė. Tąsyk per pietus jis mane šiek tiek nuvylė. Vis dėlto susitikome dar kartą ir tuomet – tai iš Donato sužinojau vėliau – jau aš jam nepatikau.
Taigi mūsų santykiai iš pradžių klostėsi labai keistai – vienas kitam kartais nepatikdavome, bet vis tiek norėdavome susitikti. Kurį laiką susitikdavome savęs nelaikydami pora, nors jau buvo aišku, kad su kitais į pasimatymus vaikščioti nederėtų.
Rimtesni santykiai tarp mūsų užsimezgė maždaug prieš pustrečių metų, o netrukus jis susilaužė koją, ir tada mes apsigyvenome kartu.
– Jūs norėjote jį slaugyti, todėl likote kartu?
– Ne, jis nesileido slaugomas ir neleido jo gailėtis, kaip vyrams ir būdinga.
Apsigyvenome kartu – juk lūžus kojai buvo nepatogu vaikščioti į pasimatymus. (Juokiasi.) O po kurio laiko nustebau išgirdusi, kad jis mane bičiuliams pristato kaip savo būsimąją žmoną.
Vėliau pokalbis klostėsi maždaug taip: „Tai kada nešame pareiškimus tuoktis?“ – „Gal rytoj?“ – „Ne, rytoj Santuokų rūmai nedirba.“ – „Tai gal poryt?“ Poryt ir nunešėme.
– Koks vyras yra Donatas?
– Pirmiausia labai žmoniškas ir teisingas. Ne tik aš taip sakau, bet ir jo draugai. Jis labai geras, nors gal dėl savo išvaizdos atrodo rūstus. Be to, turi labai gerą humoro jausmą.
Ir dar atrodo, kad jis nieko nedaro tyčia, jam viskas išeina natūraliai. Jam atrodo, jog neverta aiškintis, kodėl plautuvėje yra neplautų indų, – ima ir išplauna. Mes – lygiaverčiai partneriai, ir mano nuomonė jam nuoširdžiai įdomi.
– O jūsų namai įrengti irgi kaip nors kitoniškai?
– Tai Donato butas Senamiestyje, taigi jame yra daugiausia jo daiktai. Ir man tai priimtina, nes man artimos ekologijos idėjos, todėl manau, kad reikia stengtis naudoti tuos daiktus, kuriuos turime, o ne pirkti vis naujus.
Daug mūsų baldų seni, bet Donato rankomis perdaryti, ryškiai nudažyti. Jis namuose ir dirba – taigi vienas kambario kampas skirtas jo reikmenims. Jis stengiasi darbuotis, kai aš būnu išėjusi į savo darbus, o kai aš namie – tiesiog būname kartu.
– Kuo jūs užsiimate?
– Esu muzikantė, groju valtorna. Priklausau dviem Panevėžio orkestrams – Panevėžio simfoniniam ir pučiamųjų orkestrui, taigi tenka važinėti į repeticijas ir koncertus.
Be to, studijuoju magistrantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Seniau dar dirbau modeliu, bet per savo antrą kelionę į Kiniją pamačiau, kad dėl to tenka apleisti muziką, taigi modelio darbą atidėjau į šalį.
– Turbūt buvo gaila atsisakyti tokio darbo?
– Tuo užsiėmiau apie dešimtmetį, tačiau esu įsitikinusi, kad nėra priežasčių to darbo sureikšminti, – tai paprastas darbas, kurį gali dirbti visos merginos, turinčios tinkamus duomenis.
Be to, nebuvau aukščiausio lygio modelis – mat turiu tatuiruočių, dėl to tarsi buvau brokuota ir itin vertingų užsakymų negaudavau, bet įspūdį susidariau.
– Kokios tos tatuiruotės?
– Iš viso turiu keturias, iki Donato man toli. Pirmoji, kurią pasidariau ant rankos, tai simbolis, muzikoje reiškiantis mano instrumentą – valtorną. Antroji, ant kitos rankos, – užrašas „sesė“, mat mano ir sesers ryšys labai stiprus, ji man labai brangi.
– Ar orkestre, kuriame dirbate, negaunate vadovo pastabų dėl to, kad mėgstate rengtis išskirtinai?
– Ne, juk per klasikinės muzikos koncertus visi muzikantai turi vilkėti juodai – to reikia tam, kad žmonės kreiptų dėmesį į muziką, o ne į atlikėjų aprangą.
O į repeticijas einu apsirengusi kaip tinkama – nemanau, kad mano stilius toks jau provokuojantis. Susipažinusi su Donatu ir susidomėjusi stimpanku nepuoliau pirkti naujų drabužių, tiktai tuos, kuriuos turėjau, pradėjau kitaip derinti.
