„Šiandien neįgaliųjų diena. Bet Lietuvoje neįgaliųjų gi nėra. Nei vienam iš mūsų neteks netgi trumpam pabūti neįgaliu. Netgi dienai. Nei vienam iš mūsų neteks važiuoti per pėsčiųjų perėją, kurią pervažiavęs, paskui negali užvažiuoti ant šaligatvio, nes bortelis atitinka reikalavimus, ko jūs norit. Nei vienam iš mūsų nereiks važiuoti laiptais į viršų ar atidarinėti į save parduotuvės duris, pakimbant maginiu būdu ore. Nei vienam iš mūsų nereiks skristi ore tarp stotelės šaligatvio ir autobuso, sustojusio per pusmetrį nuo borto“.
Praėjusią vasarą Ričardui teko pavažinėti neįgaliojo vežimėliu. Kaip jis prisipažįsta, kartais realus suvokimas ateina tik tada, kai pats atsiduri tam tikroje situacijoje. Tinklaraštininkas sutiko savo patirtimi pasidalyti su rubrikos „Aš galiu“ skaitytojais.
– Gruodžio 3-ąją ir Lietuvos žiniasklaidai, ir politikams rūpėjo trijų ministrų atleidimo peripetijos, o neįgaliųjų diena liko nuošalyje. Vis dėlto jūs, vienas žymiausių Lietuvos tinklaraštininkų, radote laiko ir noro parašyti apie neįgaliuosius. Tiesa, su jums būdinga ironija, be graudenimo ir moralizavimo.
– Man visada labai juokinga, kai kas nors pasako, kad esu kažkoks ten žymus ar panašiai. Tiesiog ką galvoju, tą ir rašau. Norėjau visiems pasakyti, kad, nors apie tai negalvojame, kiekvienas iš mūsų visiškai netikėtai gali tapti neįgalus. Kai užmirštame neįgaliuosius, užmirštame save pačius, dalį visuomenės. Kai nesirūpiname neįgaliaisiais, mes, kaip visuomenė, esame nevisaverčiai.
– Tai supratote, kai jums teko pasivažinėti neįgaliojo vežimėliu?
– Žinojau, kad yra katastrofiškai blogai, bet negalėjau net įsivaizduoti, kad TAIP blogai. Santariškės yra bene labiausiai Vilniuje neįgaliesiems pritaikyta zona – netgi ten yra vietų, kur nėra kaip užvažiuoti ant šaligatvio. Jei esi vežimėlyje, turi važinėti ratais kvadratais, norėdamas kur nors pakliūti. Kai kur yra stovėjimo aikštelių, kur išvis nėra užvažiavimo ant šalia esančių šaligatvių. Šaligatviuose pasitaiko plyšių, dėl kurių paprasčiausiai stringi. Netgi kai kitas žmogus stumia vežimėlį, jis vos prastumia. Ir tai yra geriausiai neįgaliesiems pritaikyta teritorija.
– Ar teko pasivažinėti kitose Vilniaus vietose?
– Apie kitas vietas išvis sunku komentuoti. Pavyzdžiui, kokia nors tipiška parduotuvė, kuri esą „pritaikyta“ neįgaliesiems: prie įėjimo paaukštinimas, kur iš vienos pusės laipteliai, o iš kitos pusės – nesuvokiamo statumo užvažiavimas. Net jei teoriškai užvažiuosi, atidarydamas duris turėsi nuvažiuoti laipteliais į apačią, nes kitaip nebus vietos durims atidaryti. Daugelyje vietų tipiški variantai – durys yra, gal teoriškai ir galėtum įeiti, bet įrengtas banalus slenkstis. Gal tas slenkstis nelabai aukštas ir šiaip jo nepastebėtum, bet per jį įvažiuoti tiesiog negali. Pilna tokių gatvių ir perėjų, kur gal nuo šaligatvio ir nušoktum žemyn ant gatvės, bet paskui negalėtum užvažiuoti. Jau nekalbu apie tai, kad, pavyzdžiui, mažesnėse gatvelėse, ties perėja, vienintele vieta, kur ant šaligatvio įmanoma užvažiuoti, koks nors pusgalvis pasistato mašiną. Ir jis lieka nenubaustas, nes, esą, niekam netrukdo. Arba pasižiūrėkit į šaligatvius, kur yra laiptai. Šalia laiptų padaro kokių 30–45 laipsnių statumo užvažiavimus. Tai netgi teoriškai netinka niekam, iš principo. Arba koks šaligatvis su nuolydžiu – ir kur nors kažkodėl įtaisytas vienas laiptelis. Ir toks šaligatvis automatiškai yra nepravažiuojamas vežimėliu. Net neįsivaizduoju, kaip į mūsų gatves gali išeiti aklieji – jiems mūsų miestai yra tiesiog pavojingos gyvybei teritorijos. Lietuvoje neįgalieji yra taip išstumti, kad tai sunkiai suvokiama.
– Jums daug kas prieštarautų – neįgaliesiems skiriama daug pinigų, valstybė juos išlaiko, nėra ko skųstis.
– Tegul man į akis nors vienas išdrįsta pasakyti, kad „neįgaliesiems nėra ko skųstis“. Tegul nors vienas taip galvojantis išdrįsta man į akis tai pasakyti.
– Ričardai, kiek laiko buvot „įkalintas“ vežimėlyje?
– Neilgai, kol atsigavau po ligos ir operacijų, kurį laiką negalėjau be poilsio nueiti daugiau kaip kelis metrus. Gydytojai buvo nuostabūs, labai greitai mane pakėlė ant kojų. Bet supratau, ką reiškia jaustis bejėgiu, kai, pavyzdžiui, tereikia laiptais užlipti į kitą aukštą, o lipi 10 minučių. Arba kai sėdi vežimėlyje, draugas tave vežioja lauke ir nelabai gali pervežti nuo vieno šaligatvio ant kito, supranti, kad pačiam tai padaryti iš viso nebūtų šansų.
– Paminėjot laiptus – pastebėjot, juk daug kur nėra liftų – nei švietimo įstaigose, nei įstaigose, nei daugiabučiuose.
– Gydymo įstaigose liftai įrengti, šios įstaigos bene geriausiai pritaikytos neįgaliesiems. Nors, pavyzdžiui, kaip galėčiau į savo polikliniką pakliūti, jei vis dar būčiau vežimėlyje, tiesiog neįsivaizduoju. Ten durys ir keltuvas prie laiptų tokie, kad vien į pirmą aukštą, matyt, reikėtų pusę valandos kilti, prieš tai dar aplinkinių žmonių tektų prašyti, kad jie surastų ką nors, kas tą keltuvą įjungtų. Dėl daugiabučių – taip, nežinau, kaip, pavyzdžiui, laiptais užkilti į 5 aukštą ar iš jo nusileisti, jei esi vežimėlyje. Esu girdėjęs, kad yra buvę, kai panašiais atvejais žmones keldavo ar nuleisdavo, naudodami statybininkų kraną. Nežinau, ar tai tiesa, bet neįsivaizduoju, kaip kitaip, jei nėra būrio nešikų. Manau, kad visiems daugiabučiams reikia liftų, net jei jie dviaukščiai. Kita vertus, netgi ten, kur yra liftai, irgi būna prastai – kartais – banalu – liftų durys yra per siauros, kad su vežimėliu tilptum. Arba būna taip, kad liftas yra, bet nuo lauko iki laiptinės – statūs dviejų metrų aukščio laiptai. Ir aišku, dar tokios durys, kurios atsidaro į išorę taip, kad netgi jei vienas žmogus tave sugebės užnešti, tai negalės durų atidaryti.
– Visa tai iš asmeninės patirties?
– Čia viskas iš to, ką matau. Kai mane pavežiojo vežimėlyje po ligoninę ir aplinkui, ėmiau savęs klausti: „O kaip galėčiau iš namų išeiti į lauką? O kaip galėčiau grįžti namo? O kaip galėčiau užsukti į tą piceriją, kurią labiausiai mėgstu?“ Picerijoje, kur anksčiau dažniausiai lankydavausi, durys ir įėjimas tokie, kad neįsivaizduoju, kaip ten pakliūti su vežimėliu. Tiesiog neįsivaizduoju. Ir tai nepaisant to, kad tas pastatas vos prieš keliolika metų pastatytas. Jei sėdi vežimėlyje, Lietuvoje gyventi tiesiog neįmanoma. Ypač didesniuose miestuose, ir ypač jei gyveni name, kuris turi daugiau kaip vieną aukštą.
– Gal tie, nuo kurių priklauso aplinkos priataikymas, privaloma tvarka turėtų pasivažinėti vežimėliais? Ar tai padėtų?
– Kartą girdėjau, kad savivaldybės darbuotoja aiškino, kad kai nuvažiavimas tik 4 cm iškilęs virš asfalto, tai atitinka reikalavimus ir nieko jie netaisys. Manau, kad kai kurie žmonės yra nepataisomi. Ir kai kurie žmonės, dirbantys įvairiose savivaldybėse, turi būti tiesiog išmesti iš darbo, kad daugiau nebebūtų ten žmonių, kuriems atrodo, kad 4 cm bortelis yra gerai. Tai būtų pirmas žingsnis. O paskui jau būtų galima siūlyti ir kitiems pasivažinėti ratukais.
Čia yra ir kitas aspektas – miestas, kuris nedraugiškas neįgaliesiems, nedraugiškas niekam. Ten, kur negali pravažiuoti neįgalieji, negali pravažiuoti ir dviratininkai. Kur negali pravažiuoti neįgalieji, ten visada žiemą būna pavojinga – tie patys borteliai ar laiptai – itin pavojingi, kai slidu. Kur negali pravažiuoti neįgalieji, ten tėvai vežimėlius turi nešti rankose. Ten, kur neįgalieji negali pravažiuoti, ten ir pėstiesiems būna tiesiog nepatogu praeiti, nes per siauros durys, per statūs laiptai, per statūs nuolydžiai ir taip toliau. Tai itin pajunta vyresnio amžiaus žmonės, senukai, taip pat tie, kurie serga ligomis, kurios šiaip trukdo greičiau vaikščioti, pavyzdžiui, plaučių ar širdies ligomis.
Labai svarbu suvokti vieną dalyką: jei valdininkai gali ignoruoti netgi neįgaliuosius, tai reiškia, kad jie gali ignoruoti visiškai bet ką. Jei norime valdžios, kuri klausytų mūsų norų, turime labai griežtai reikalauti, kad ji žiūrėtų į neįgaliuosius. Jei valdininkui nusispjaut į neįgalųjį, jūs pagalvokit, ką tokiam valdininkui reiškia šiaip žmogus? Toks valdininkas į visus žmones žiūri kaip į šiukšles. Kai kalbam, kad visuomenė yra tiek neįgali, kiek nesugeba rūpintis neįgaliaisiais – tai pasakymas visai ne perkeltine prasme. Būtent taip ir yra. Kai matome, kad šaligatvio vidury kažkokie avigalviai pastato stulpą taip, kad negali pravažiuoti vežimėliu, tai reiškia, kad jiems tiesiog nusispjaut į visus. Ir tada jau nesistebėkit, kai paaiškės, kad tas stulpas kainavo 7 kartus daugiau, nei turėjo kainuoti. Ir nesistebėkit, jei paskui paaiškės, kad ten buvo ir kažkokios kyšių schemos. Visi šitie dalykai yra susiję, ir visi jie turi bendrą šaknį – kaip valdininkai ar politikai geba suvokti kitus žmones ar išvis turi kokios nors užuojautos kitiems, ar turi sąžinės, moralės.
– Turime suprasti, kad tai – pirmiausia žmogaus teisių klausimas.
– Jei galime įsijausti į neįgalių žmonių situaciją, vadinasi, turime sąžinę, moralę, užuojautą, tad galime suprasti, jog kiti žmonės irgi yra žmonės. Jei galvojame, kad kiti žmonės yra ne žmonės, o kažkas, neturintys teisių, tada nei vogimas, nei kyšininkavimas irgi neatrodo problema, nes tai jau išvis smulkmenos. Apie žmogaus teises mums neprireikia kalbėti tada, kai yra tiesiog užtektinai žmogiškumo.
– Vis dėlto ką daryti, kad viskas greičiau keistųsi, nes, pripažinkim, vis dėlto keičiasi, tik pernelyg lėtai.
– Ką daryti? Pirmiausia pradėti apie tai kalbėti. Kai nekalbam, tada atrodo, kad ir problemos nėra. Nes neįgalieji juk sėdi butuose, negali niekur išeiti, todėl jų ir nesimato. Štai nuo kalbėjimo ir pradėkim. Ir pradėkim ir kitiems aiškinti, netgi lyg ir nieko nežinantiesiems, nes daugelis žmonių yra labai geranoriški, bet tiesiog apie tai nepagalvoja. Kai užtektinai žmonių ims galvoti, bus galima ir politikus paspausti. Nuo spaudimo politikams viskas labiausiai priklauso.
– Neįgalieji retai kur išeina dar ir todėl, kad jie nelaukiami kultūros ir kitose įstaigose, kad jie visada yra kažkokia kliūtis, visada kelia baimę arba gailestį. Tose įstaigose vėl tos pačios problemos – nepritaikyta ir nedraugiška aplinka, nepritaikytas turinys.
– Tai tegul ima pritaikyti ir aplinką, ir turinį, ir tegul mokosi būti draugiški. Mes kartais leidžiam visokiems narcizams jaustis per daug gerai. Jie nesibijo, kad juos kas nors paspaus. Tai – jų problema, ir jie turi keistis. Dabar jie teisinasi: „Oi, negalim aplinkos pritaikyti, neturim lėšų“. Tai jei negali dirbti ir neturi lėšų – užsidaryk.
– Turbūt visiems reikia daugiau empatijos?
– Nesvarbu, ar tai vadinsim empatija, ar žmogaus teisėmis, ar reguliavimais, ar dar kuo nors – arba mes visi esam žmonės, arba bet kuris iš mūsų gali pakliūti į situaciją, kai jo nelaikys žmogumi. Ar kas nors norėtų būti laikomas nežmogumi?
