Bendraamžiai 29 metų M.Bartkutė ir J.Stonkus prisipažino tikėję stereotipu, kad Kaune gyventi neįdomu, net negalima. Dabar sako, kad greičiausiai tokį mitą apie miestą sukūrė patys kauniečiai.
Kaune abu kūrėjai semiasi įkvėpimo ir yra tarsi miesto ambasadoriai, pasakojantys apie jo privalumus kitiems.
Kaunas nepaprastu atradimu yra tapęs ne vienam vilniečiui – jie dabar stengiasi garsinti miestą savo darbais, įsitraukė į gana stiprią ir kūrybingą miesto bendruomenę.
Vilnietis mokslininkas Šarūnas Liekis įsitikinęs, kad Kaune žmonės jaučiasi geriau nei sostinėje, nes vilniečiai neranda savyje bendruomeninės tapatybės, pastovumo pagrindo.
Jaučiasi įleidę šaknis
Stiklo menininkė ir juvelyrė M.Bartkutė ir fotografas J.Stonkus gyvena ramioje Kauno vietoje miesto centre. Jų namai primena ir jaukų būstą, ir menininkų dirbtuvę, ir oranžeriją.
Kambaryje stovi M.Bartkutės sukurtas terariumas, kuriame gyvena ne kokie nors augintiniai, o jos sukurti juvelyrikos dirbiniai, kuriuos įkvėpė Kauno urbanistikos ir gamtos mišinys.
Aplink žydi orchidėjos. Šias gėles, kai jos sunyksta ir tampa nebereikalingos, M.Bartkutei atiduoda artimieji bei bičiuliai. Martynos ir Justino prižiūrimi augalai atgyja, žydi, leidžia atžalas. Greta sukinėjasi šuo Peteris.
„Mes visi šaknis jau įleidome Kaune“, – sakė pora.
Važiavo lyg į emigraciją
M.Bartkutė augo ir mokėsi Vilniuje. Nuo pat vaikystės lipdė, piešė. Baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kurioje įgijo skulptūros pradmenų.
„Atėjus metui nuspręsti, kur mokytis toliau, žinojau, kad gyvenimą siesiu su menu. Bet ieškojau neišbandytų sričių. Todėl pabandžiau laimę įstoti į Vilniaus dailės akademiją (VDA), į jos padalinį Kaune – VDA Kauno fakultetą bei į Airijoje esantį Dublino menų universitetą“, – pasakojo jauna moteris.
Paaiškėjo, kad studijuoti ji buvo priimta į visas tris vietas.
Į Airiją M.Bartkutė važiuoti nepanoro, nes nepasitikėjo savo anglų kalbos žiniomis. Vilnius buvo puikai pažįstamas, o Kaune iki tol ji lankėsi tik du kartus – Lietuvos zoologijos sode ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
„Vilniečiai mano, kad Kaune gyventi negalima, nes puikai žino ironišką posakį „ir Kaune gyventi galima“, kuris miesto įvaizdžiui iki šiol meta neigiamą šešėlį. Nusprendžiau patikrinti, kaip yra iš tiesų, nes mėgstu netikėtus sprendimus ir išbandymus. Taip pat pagalvojau, kad apsigyvenusi Kaune jausiuosi tarsi užsienyje, nes jo visai nepažįstu, skirtumas tik toks, kad kalba nesiskiria“, – pasakojo M.Bartkutė.
Sukūrė sąmokslo teoriją?
J.Stonkus augo ir mokėsi Palangoje, kelias vasaras dirbo barmenu vienoje menininkų pamėgtoje kavinėje. Ten lankydavosi daug kauniečių.
Iki tol Kaune jis taip pat lankėsi tik kelis kartus – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir T.Ivanausko zoologijos muziejuje.
„Žmonės man atrodė įdomūs, draugiški. Todėl su tuomete mergina nusprendėme kraustytis į Kauną. Kai atėjo metas tai daryti, išsiskyrėme. Bet savo sprendimo nekeičiau, atvykau čia ir dabar nesigailiu“, – pasakojo vyras.
Pora sakė, kad pradėję pažinti Kauną suprato, jog jame gyvenimo tempas kiek lėtesnis nei Vilniuje, ir tai patiko. Taip pat čia greta puikios architektūros pilna žaliųjų kampelių – parkų, Panemunės šilas, kuriuos pora gali pasiekti labai greitai.
„Supratome, kad Kaune gyventi ne tik galima, bet tai yra puikiausia vieta įsikurti. Juokauju, kad kauniečiai sukūrė sąmokslo teoriją – paskleidė neigiamą mitą apie miestą, nes patys jame nori gyventi ir mėgautis tuo, kas geriausia, netrokšta, kad apie tai sužinotų pašaliečiai“, – juokėsi J.Stonkus.
Stebino griuvėsiai centre
Dabar abu menininkai Kaune gyvena jau beveik 10 metų.
„Iš pradžių keisčiausia buvo matyti, kad mieste, net pačiame jo centre, yra daug tuščių, nepanaudotų, neužstatytų ir apleistų erdvių. Taip pat stebino metų metais stovintys pastatai vaiduokliai: viešbutis „Respublika“ ir iki šiol apleistas viešbutis „Britanika“, – pasakojo M.Bartkutė.
Per kelerius pastaruosius metus miestas gerokai pasikeitė, pagražėjo, tapo tvarkingesnis. Šie pokyčiai dar labiau džiugina jaunus žmones, nes tokie privalumai vilioja ir kitus atvykti ir pasilikti.
„Be to, Kaunas yra Lietuvos centras, iš jo patogu išvykti į bet kurią šalies vietą ir malonu grįžti. Dabar jau sakau, kad važiuoju namo į Kauną, abu čia jaučiamės esantys namie, Kaunas mums tapo malonių atradimų miestu“, – sakė J.Stonkus.
Jaučiasi ambasadoriais
Dar didesnė vertybė abiem menininkams yra mieste gyvenantys žmonės.
„Kauniečiai atviresni, nuoširdesni. Jei kartą susipažinai, užsimezgė pokalbis, kitą kartą gali jau drauge pusryčiauti lyg su gerais bičiuliais. Mieste sutinkame daug malonių ir įdomių žmonių. Man atrodo, kad kauniečių bendruomenės, susibūrusios įvairiuose gyvenamuosiuose rajonuose, yra stiprios, išradingos“, – tvirtino M.Bartkutė.
Dabar, kai į Kauną pasisvečiuoti atvyksta draugai, pora stengiasi aprodyti miestą – senamiestį, centrą, atokesnes žavias jo gatves.
„Būtinai einame ir į „Spurginę“. Ši daug metų veikianti užkandinė yra tarsi vienas miesto savitumo pavyzdžių. Joje daug metų nesikeičia nei aplinka, nei darbuotojos, nei maistas. Vilniečiai mums tokios spurgų karalystės pavydi“, – sakė M.Bartkutė.
J.Stonkus pridūrė, kad jau jaučiasi savotišku Kauno ambasadoriumi. Ne tik pasitikdamas draugus, bet ir išvykęs kitur pasakoja apie miestą, vis labiau domisi jo istorija.
Brangios visos gyvybės
Menininkams kliūva vienas trūkumas. Jie augina rusų kurtą Peterį.
„Ne tik mes, bet ir kiti, kurie augina šunis, pastebime, kad miestas keturkojams ir jų šeimininkams dar ne visai svetingas, stinga vietų pasivaikščioti, kur nors apsilankyti. Manau, kad kauniečiai yra pažangūs, todėl turėtų ir šioje srityje pasitempti, susivienyti į tokią bendruomenę, kuri paskleistų madą būti draugiškiems gyvūnams ir augalams“, – sakė M.Bartkutė.
Apie augalus ji užsiminė ne veltui. Poros namuose klesti kelios dešimtys orchidėjų bei kitų vazoninių gėlių.
„Bute palangės buvo siauros, todėl jas paplatinau. Artimieji ir pažįstami atiduoda nuvytusias gėles, o mes jas atgaiviname. Jau ir Justinas pamėgo jomis rūpintis“, – šypsojosi Martyna.
Menininkė džiaugėsi, kad viena kaunietė nusprendė įkurti augalų gyvybės langelį, gelbėti nereikalingus augalus.
„Pritariu idėjoms, kad reikia neskubėti išmesti nereikalingų daiktų, augalų, atsikratyti gyvūnų. Šaunu, kad kauniečiai tokias idėjas imasi įgyvendinti“, – sakė M.Bartkutė.
Papuošalai – išskirtiniai
Augalai poros namuose klesti ne atsitiktinai. Unikalūs M.Bartkutės kuriami juvelyriniai dirbiniai yra tarsi gamtos ir miesto urbanistikos samplaika.
Pradėjusi studijuoti Kaune menininkė pasirinko stiklo specialybę.
„Ir vėl nugalėjo noras išbandyti ką nors nauja. Apie stikliaus darbą nieko nežinojau. Mokydamasi supratau, kad dirbant stiklą tenka liesti įvairiais instrumentais, o man patinka savo kūrinius čiupinėti, jausti. Todėl nusprendžiau gauti dar ir juvelyrikos žinių“, – pasakojo menininkė.
M.Bartkutė sakė negalėjusi patikėti, kad juvelyrikos gali mokytis vienoje taikomosios dailės mokykloje nemokamai. Taip ji visus metus po paskaitų akademijoje riedėdavo į kitą miesto galą ir mokėsi tapti papuošalų kūrėja.
Tada menininkei atėjo į galvą sujungti abi šias sritis ir atsirado išskirtinių jos darbų serija.
M.Bartkutė iš vario ar kito metalo išliedavo žiedus, kaklo papuošalus, juos iškalinėdavo, išbadydavo skyles ir darbai tapdavo panašūs į banguotus, grublėtus koralus ar po vandeniu ilgai gulėjusius akmenis.
Tokius žiedus apgaubdavo išpūstais dideliais stiklo burbulais. Į vidų pripildavo labai smulkaus smėlį primenančio stiklo. Vartant tokius žiedus stiklas byra į papuošalo skylutes, teka iš jo, uždengia ir atidengia žiedo viduje esančius kraterius.
Kitas sumanymas buvo ne ką mažiau įdomus.
Menininkė išliejo žiedą iš vario, į jo vidų pripylė stiklo ir visa tai kaitino aukštoje temperatūroje.
Per padarytas skyles išsilydęs stiklas ištekėjo ir sustingo tarsi kokie varvekliai. Į žiedą menininkė įtaisė mažą lemputę ir mygtuką. Jį paspaudus papuošalo viduje įsijungia šviesa ir stiklas nušvinta mėlyna spalva.
M.Bartkutė sakė, kad domisi kolegų darbais, bet tokių papuošalų kaip jos iki šiol kur nors kitur matyti neteko.
Kyla netikėčiausių idėjų
„Papuošalų idėjas pašnabždėjo gamtos ir miesto samplaika, kurią galima pajusti Kaune. Įkurdinau juos pačios sukonstruotame terariume. Jie tarsi šeimos nariai“, – sakė M.Bartkutė.
J.Stonkus Kaunui taip pat dėkingas už idėjas. Vyras brandina sumanymą sukurti meninį projektą, skirtą jo močiutei.
„Ji gimė tremtyje. Gyvenimas buvo sudėtingas. Ketinu sukurti fotografijų ciklą su trumpais pasakojimais apie jos gyvenimą. Manau, kad daugelis, kurie susidūrę su tremtimi, ir jų palikuoniai fotografijų cikle atpažins savo gyvenimą. Vėl neapsieita be Kauno – juk čia tvyro lietuvybės ir laisvės dvasia“, – sakė J.Stonkus.
Klausydama šių žodžių, M.Bartkutė šypsojosi. „Sunku patikėti, bet Kaune įsitraukiau į moterų futbolo komandą. Pati iš savęs to nesitikėjau, bet man tai patinka. Tad Kaunas – tikras stebuklų miestas, atskleidžiantis netikėtas žmogaus savybes ir sugebėjimus“, – sakė vilnietė, tapusi kauniete.
Meilė išskirtinei šalies vietai nepraeina
Kauną kaip savo meilės miestą 2015 metais pasirinko ir verslininkas, restauratorius bei aktyvus visuomenininkas Dainius Lanauskas. Nors kilęs iš Alytaus ir po studijų VDA 15 metų gyveno Vilniuje, vyras atvyko į Kauną ir apsigyveno šiame mieste.
Kaune gyveno penkios jo giminės kartos. Širdis sakė, kad turi šaknis įleisti būtent čia. Vėliau tai jau diktavo ir protas. D.Lanauskas pasakojo supratęs, kad Kaune galima susikurti geresnę gyvenimo kokybę nei Vilniuje – sostinė suplanuota chaotiškai. Kauno senamiestis ir naujamiestis išdėstyti planingai ir kompaktiškai. Taip pat Kaunas turi išskirtinę gamtą.
Vyrą iki šiol žavi kaunietiška gyvenimo estetika, tai, kad miestas turi moderniąją tarpukario architektūrą. Todėl vos įsikūręs Kaune jis subūrė judėjimą „Gražinkime Kauną“. Jo nariai rengia ekskursijas po miestą, pasakoja apie tarpukario architektūros perlus, jų kūrėjus. Taip pat gelbėja, restauruoja unikalias tarpukario namų duris.
Vaikščiodamas po Kauną su žmona ir dukra, kuri gimė šiame mieste, vyras sakė iki šiol neatsidžiaugiantis, kad meilė šiam miestui nepraeina.
„Puiku, kad vis daugiau žmonių atranda Kauną. Tai jaukus, bet didelių galimybių miestas, tereikia jų ieškoti ir rasite ir ką veikti, ir bendraminčių“, – sakė D.Lanauskas.
