Pagrindinis šios tradicijos kaltininkas yra Labradoro retriveris Hačis, kuris tarsi žymi Jolantos ir Andriaus Stepankevičių buvimą kartu.
Prieš aštuonerius metus spalį susipažinusi pora vos po mėnesio draugystės apsigyveno kartu ir iškart nusprendė įsigyti šunį, sumokėti per pusę.
Internete rado skelbimą, kad parduodamas šuniukas, kurio jie nori. Tačiau jis buvo ką tik išvydęs šį pasaulį ir pora jį galėjo pasiimti tik po Naujųjų.
Augintinį šeimininkai beprotiškai pamilo, juo iškart susižavėjo ir aplinkiniai. Greitai Hačis tapo visų draugu, o Jolantos ir Andriaus išmaniųjų telefonų atmintis lūžo nuo augintinio nuotraukų.
Artėjant pirmoms trijulės Kalėdoms Hačiui suėjo metai, ir Jolanta sugalvojo, kad reikia jį įamžinti. O nuotraukas išspausdinti ir išsiųsti kaip dovanas draugams – atvirukus su kalėdiniais linkėjimais.
„Pati labai mėgstu atvirukus ir dalinti, ir gauti. Tik gaila, kad gaunu retokai. Užtat mielai džiuginu kitus. Išspausdinome trisdešimt atvirukų ir išdovanojome. Sulaukėme gerų žodžių, tad susiklostė kasmetė tradicija.
Ir dabar, kai nuvažiuojame pas ką nors į svečius, būna smagu pamatyti tuos atvirukus, priklijuotus ant šaldytuvo“, – džiaugėsi J.Stepankevičienė.
Kadangi atvirukų darymas sutampa su pasirengimu šventėms, fotografavimas vyksta paskubomis. Bet ne dėl to, kad Hačis neklauso. Per tiek metų pozuoti jis jau pripratęs. Be to, įvykdyti sumanymus nuotraukose padeda skanėstai.
„Koją vis kiša nenuspėjami Lietuvos orai. Norisi, kad atvirukas būtų kuo žiemiškesnis, ir iki paskutinės minutės laukiame: o gal dar pradės snigti? Dabar atvirukuose aiškiai matyti, kada buvo sniego“, – šypsojosi tradicijos sumanytoja.
Idėjų nuotraukai Jolanta su Andriumi semiasi iš aplinkos: nusižiūri mieste įdomesnes vietas, apgalvoja detales.
Hačio fotosesijose visuomet dalyvauja abu sutuoktiniai. Andrius – su fotoaparatu, Jolanta – fotografui už nugaros arba sukiojasi kur nors aplinkui. Jos užduotis – atkreipti augintinio žvilgsnį taip, kad jis žiūrėtų tiesiai į objektyvą.
„Spragsiu pirštais, šokinėju, ko aš tik nedarau! Kol Hačis buvo jaunas, sekėsi sunkiau. Dabar jis kantriai stovi. Nebent reikia ką nors ant savęs išlaikyti. Pavyzdžiui, šviečiančias lemputes. Dėl tokio kadro teko ilgokai pavargti“, – juokėsi Jolanta.
Lemputes, kurias šeimininkai specialiai dėl fotografavimo prieš tai atsisiuntė iš Kinijos, Hačis vis bandė nusipurtyti, todėl ant galvos nesilaikė ir kepurė.
Pasistengti reikėjo ir dėl nuotraukos, kurioje šuo su ragais guli ant sniego. Hačis vis purtė ragus ir nenoriai gulėsi ant sniego. Juk šalta pilvui, nemalonu.
Kai šeima augintinį fotografavo Vilniaus Gedimino prospekte, turėjo laukti, kol pravažiuos automobiliai. Po kiekvieno kadro turėdavo trauktis nuo gatvės, o po to vėl grįžti į kelio vidurį.
Tokios linksmos Hačio fotosesijos mieste kaskart sulaukia praeivių dėmesio. Kai kurie prašo, kad leistų ir jiems su Hačiu nusifotografuoti.
Kai prieš pusantrų metų porai gimė sūnus Rokas, jie svarstė galimybę fotografuoti su vaiku, tačiau paliko tradiciją tokią, kokia yra.
Juk ir taip Hačis tapo nuskriaustas – jam nuo tada tenka dalintis dėmesiu.
***
Visą straipnsį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „GYvenimo būdas“.
