Liudmilai Viačeslavovnai (70 m.) nėra nieko sunkaus. Portale „The Dailymai“ rašoma, kad ji kasdien keliasi 4 val. ir iškart pradeda įgyvendinti savo užimtą dienotvarkę. Šios Kalėdos – nė kiek ne kitokios.
Įamžinta kasdienybė
Kadangi ji yra vienintelė savo kaimo gyventoja, visus darbus turi atlikti pati. Ir visai nesvarbu, koks metų laikas. Apie jos kasdienybę žinome iš Olgos Kuznecovos nuotraukų – fotografė apie močiutės gyvenimą sukūrė įspūdingą dokumentinių nuotraukų seriją.
Liudmila gyvena 130-ies metų senumo šeimos name, kaimelyje netoli Rusijos ir Estijos sienos. Artimiausia vieta, kurioje galima apsistoti – už 4,8 km, taigi ji su kitais pabendrauja tik tada, kai aplankyti atvyksta dukra ir anūkas. Tačiau jie gyvena už 200 km ir apsilanko gana retai.
Kai fotografė aplankė Liudmilą per Naujuosius, nustebo pamačiusi, kad atvyko tarsi visiškai įprastinę dieną. Namo šeimininkė tiesiog užsiėmė savo kasdieniais darbais. Ir Kalėdas Liudmila praleido viena – pasimatė tik su kurjeriu, užvežusiu saldumynų ir vyno.
Olga pasakojo, kad nepaisant Rusijoje per šventes išruošiamų grožybių, Liudmila savo namą palieka be puošmenų. Šventes ji pamini iškepdama kelis pyragus, gamindama barščius.
Močiutė, atrodo, viską gali pati – pati net kerpasi plaukus. Taip pat kartais dailiai pasidažo, idant neatsiliktų nuo 2018-ųjų. Naujųjų vakarą ji praleidžia priešais televizorių – pažiūri sveikinimą, koncertą, o tada užmiega.
Fotografės teigimu, Liudmilos namai pilni religinių ikonų. Ji kasdien meldžiasi ir gieda tradicinius ortodoksų himnus.
Kai esi vienas, šventinis laikas gali atrodyti ir slegiantis. Tačiau Olga tvirtina, kad Liudmila visiškai patenkinta savo gyvenimu.
„Liudmilos vienatvė jos neliūdina. Ji nepriklausoma ir ryžtinga moteris. Jai patinka per televiziją žiūrėti senus filmus ir klausytis muzikos mobiliajame telefone“, – pasakojo fotografė.
Pirmąkart apie neįtikėtiną Liudmilos gyvenimo būdą Olga išgirdo iš seno mokyklos draugo, kuris papasakojo jai apie „senutę, vieną gyvenančią kaime“. Fotografę taip nustebino neįprastas senutės būvis, kad ji gana greitai nusprendė šią aplankyti.
Pati ir siuva
Olga stebėjo, kaip Liudmila kiekvienos dienos darbus pradeda su aušra. Ji renka malkas ugniai kurti, semia vandenį, taiso pagedusias namo vietas ir riša šieną. Kai lauko darbai baigti, moteris grįžta vidun ir užkaičia tradicinę rusišką viryklę.
Tada gali pasikaitinti vandens, kepti pyragus ir virti sriubą, naudodamasi savo mamos ir močiutės receptais. Taip pat ji mėgsta prisėsti prie savo siuvimo mašinos ir siūti drabužius bei užvalkalus, baldų apdangalus.
Pasak fotografės, Liudmilos dėvimas paltas anksčiau priklausė jos motinai, kuri pati jį pasisiuvo 1937-aisiais.
Kiti moters švarkai priklausė jos tetai, kuri, kaip teigiama, gyvenime baigė kalėjime už tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu naciams duodavo kiaušinių.
Vasaromis, kai oras malonus, Liudmila nueina beveik 5 km iki artimiausio kaimo. Ten ji apsilanko parduotuvėje, banke ir pašte, paplepa su gyventojais.
„Liudmila viską daro taip, kaip darė jos mama. Ji labai sociali ir svetinga. Visada turi skanėstų, jei netikėtai užkluptų svečiai“, – pasakojo Olga ir pridūrė, kad jai išvykstant senolė pasimeldė, kad kelionė namo būtų lengva.
Parengė Joana Gimberytė-Juronė.
