Julija nuo pat paauglystės norėjo dirbti policijoje: ji buvo maksimalistė ir svajojo kiek galėdama prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresnis. Dabar ji – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos poskyrio specialistė.
Kad ir jos vyras turėtų būti policinikas, Julija paauglystėje nesvajojo, bet sutiko būtent tokį. Dabar abu sutuoktiniai taip mėgsta savo darbą, kad nė vienas nenori jo palikti. Taigi ji toliau dirba Šiauliuose, o jis – Kijeve, kur šiuo metu yra Ukrainos Interpolo padalinio pareigūnas. Persikrausčius į kitą šalį nei vienam iš jų pagal savo specialybę dirbti neišeitų.
Julija prisipažino, kad toks keistas gyvenimas jai neatrodo idealus, bet jis nėra ir labai blogas. Tikisi ateityje visą laiką gyventi kartu, o kol kas bus gerai ir taip. Šventes šeima sutiks drauge – moteris su vaikais skris į savo antruosius namus Kijeve. Prieš tai rugsėjį vyras lankė šeimą Lietuvoje.
Julija su savo būsimuoju vyru susipažino prieš daugiau nei dešimtį metų taikos misijoje Kosove. Šalis tuo metu ruošėsi skelbti nepriklausomybę nuo Serbijos.
Julija 2007 m. gegužę į Kosovą išvyko kartu su dar penkiais lietuviais, viena mergina ir keturiais vaikinais, ir jie visi ten gyveno kaip broliai ir sesės. Iš viso Kosove dirbo apie 1500 užsienio pareigūnų, tarp jų ir ukrainietis Andrijus.
Užsienio atstovai Kosove ėjo įvairias pareigas. Julija priklausė perėmimo skyriui, o jo pareigūnų užduotis buvo vertinti vietinius policijos padalinius ir teikti generaliniam komisarui pastabas, ar jie gali dirbti savarankiškai. Andrijus dirbo panašų darbą su pasienio pareigūnais, taigi pirmiausia būsimi sutuoktiniai susidūrė, tvarkydami darbo reikalus.
Vėliau keletą kartų vakare jie atsidūrė vienoje kompanijoje, ir netrukus jis pakvietė ją kartu išgerti kavos. Mergina mielai sutiko. „Tai, kad vyras iš kitos šalies, manęs negąsdino – žiūrėjau ne į tautybę, o į asmenybę. Man patiko jo humoro jausmas, nuoširdus bendravimas ir pagarba moteriai“, – atsiminė Julija.
Jie greitai tapo pora ir gyvendami Kosove draugavo maždaug metus, didelių planų ateičiai nekurdami ir gražių pažadų nedalindami. Abu suprato, kad puoselėti santykius vėliau gali būti sudėtinga. Kai atėjo metas atsisveikinti – Julijos misija Kosove baigėsi 2008 m. lapkritį, o Andijaus – gruodį – tiesiog sutarė palaikyti ryšį.
Po poros mėnesių Julija sulaukė kvietimo atvykti švęsti Naujų metų į Kijevą ir mielai juo pasinaudojo. Po to balandį vyras atvyko jos aplankyti į Lietuvą. Taip kurį laiką abu keliavo vienas pas kitą.
Susilaukusi sūnaus Julija ėmė trejų metų trukmės motinystės atostogas ir vaikelį augino su vyru Kijeve. Pasibaigus motinystės atostogoms grįžo į darbą Šiauliuose. Analogiškai elgėsi, ir kai susilaukė dukrelės – ją taip pat augino Kijeve trejus metus.
Pastarąjį kartą į Lietuvą iš Ukrainos Julija grįžo 2017 m. Sūnus Aleksejus tuo metu jau buvo baigęs pirmą klasę ukrainietiškoje mokykloje. Nejaugi nebuvo baisu dėl to, kad vaikui teks keliauti į naują mokyklą kitoje šalyje? „Taip, baisu buvo. Bet baisiau buvo man, o ne jam – jis puikiai prisitaikė ir mokslai jam sekasi gerai. Abu mano vaikai gerai kalba lietuvių, rusų ir ukrainiečių kalbomis“, – sakė Julija. Ji pati yra rusų tautybės, bet dažniausiai kalba lietuviškai.
Vyras ne kartą Julijai siūlė likti Kijeve ir į darbą negrįžti, bet moteriai to nesinorėjo. Savo darbą mylinti pareigūnė pasidžiaugė, kad jos su kolegomis vystytas projektas „Šiaulių rajonas kuria saugumo formulę“ neseniai Europos nusikalstamumo prevencijos tinklo organizuotame konkurse užėmė antrąją vietą (pirmajame konkurso etape buvo gautos 45 paraiškos iš įvairių šalių, taigi pasiekimas – tikrai rimtas).
Suprantama, Šiauliuose moteriai kartais būna sunku vienai pasirūpinti vaikais, o kartais tiesiog liūdna, kad vyras – toli nuo jos, kai norėtų pasitarti ar papasakoti, kaip sekėsi darbe. Visgi šiuolaikinių technologijų dėka vaikai su tėčiu bendrauja dažnai ir lieka su juo artimi.
Julijos nuomone, vaikų auginamas Lietuvoje ir Ukrainoje esminių skirtumų neturi, kaip ir apskritai gyvenimo būdas abejose šalyse. Ir su vaikų darželiais jiems pasisekė – ir vienoje, ir kitoje šalyje auklėtojos buvo labai draugiškos ir rūpestingos. Dar Julijai labai gražus Kijevas – jei išgirsta, kad pažįstami iš Lietuvos ruošiasi ten keliauti, juos patikina, jog tikrai nepasigailės.
Ar nebaisu dėl Ukrainoje vykstančio karo? Moteris patikino, kad šalies sostinėje situacija rami, visi gyvena savo įprastą gyvenimą.
Na, o kuris iš sutuoktinių policininkų uždirba mažiau? „Deja, mažiau uždirba mano vyras – man labai norėtųsi, kad uždirbtume bent jau po lygiai. Tiesa, kainos Ukrainoje kiek mažesnės už lietuviškas, bet didelio atotrūkio nėra, ypač dabar, kai šalyje prasidėjo infliacija“, – sakė moteris.
