D.Gavorskienės gyvenimas iš jos pasakojimo atrodo toks sudėtingas, kad net sunku suprasti, kaip visa tai galėjo nutikti. Atrodo, kad visas pasaulis prieš ją susimokęs.
Daiva augino tris neįgalius vaikus su vyru, su kuriuo galiausiai išsiskyrė. Dar turi ir ketvirtą vaiką, keturmetę sveiką mergaitę, kurios susilaukė su kitu vyru, su kuriuo dabar jos santykiai irgi nutrūkę.
Vyriausiasis moters sūnus, dvidešimtmetis, serga sunkia odos liga ichtioze, dėl kurios jis turi tik 50 proc. darbingumo.
Aštuoniolikmetei dukrai nustatyta vegetatyvinė distonija ir depresija, ji sėdi užsidariusi savo kambaryje ir nenori niekur išeiti iš namų. Pasak motinos, būdama maža dukra buvo visiškai sveika, o susirgo todėl, kad tėvas ją blogai prižiūrėjo, neduodavo jai skirtų vaistų ir ją traumuodamas fiziškai ir emociškai.
Pati mama dukrele tuo metu tinkamai rūpintis negalėdavo, nes vis būdavo ligoninėse su trečiuoju sūnumi, šiuo metu šešiolikmečiu. Šio vaiko negalia sunkiausia: jis serga sunkia cerebrinio paralyžiaus forma ir yra pririštas prie lovos. Prie šios sūnaus negalios, pasak moters, taip pat veikiausiai prisidėjo jos buvęs vyras: kai ji laukėsi trečiojo vaiko, netyčiuko, jau buvo prasidėję jos konfliktai su sutuoktiniu, kuris kiekvieną vakarą grįždavo girtas. 7 ar 8 nėštumo mėnesį medikai nustatė, kad pažeista placenta, smegenims gali trūkti deguonies ir naujagimis gali neišgyventi. Dėl to, moters nuomone, bus kaltas dėl vyro girtuoklysčių jos patirtas stresas.
Galiausiai su savo vyru Daiva išsiskyrė ir su trimis vaikais liko viena. Blogiausia tai, kad jos butas buvo padalytas per pusę jai su trimis vaikais ir jos buvusiam sutuoktiniui. Tas butas, moters tikinimu, buvo padovanotas jai jos tėvų, bet vis tiek buvo padalytas lygiomis dalimis.
Dabar jos buvęs sutuoktinis dirba užsienyje, o mokesčių vaikų išlaikymui nemoka jau seniai, kaip ir komunalinių mokesčių už savąją būsto dalį. Prisikaupė daugybė skolų ir kreditų ir gresia jo būsto dalies pardavimas iš varžytinių. O tai, pasak moters, reiškia, kad ji su vaikais gali atsidurti tiesiog gatvėje. Bijodama tokios tragiškos lemties, ji ir kreipėsi, prašydama pagalbos.
– Kaip manote, kiek pinigų jums reikėtų, kad išspręstumėte savo problemas?
– Advokatė sako, kad vienintelė išeitis – išsipirkti iš buvusio vyro jo buto dalį. Ir tai – iš žmogaus, kuris nedirbo, nesirūpino šeima, skriaudė vaikelius. Viso buto vertė – apie 45 000, tad turėčiau sumokėti 22 500 jam už jo pusę. Na, jis turi apie 8000 eurų skolos už vaikų išlaikymą, taigi turėčiau sumokėti keliolika tūkstančių. O gal atsirastų koks išmintingas teisininkas, kuris savanoriškai sutiktų mums padėti. 2016 m. kreipiausi į antrinę teisinę pagalbą, bet per tiek laiko ieškinio neparuošė.
Vėliau mes su advokate kreipėmės į teismą, ir apylinkės, ir apygardos, kad būtų atnaujintas procesas dėl būsto padalijimo, nes jis buvo padalytas neteisingai. Bet paliktas galioti senas nutarimas, nors, kai 12 metų gyvenome kartu, vyras niekur nedirbo ir nesistengė net buities sąlygų pagerinti. Turėjome kur gyventi ir iki šios dienos dar turime tik mano tėvelių, mums nupirkusių butą, dėka.
Kas baisiausia, buvęs vyras vietoje to, jog mokėtų lėšas vaikų išlaikymui, juk jo įsiskolinimas didžiulis, samdosi advokatus iš Kauno ir bando kovoti dėl to, kas jam nepriklauso... Man tikrai gaila vaikų, o ir tie socialinių darbuotojų veiksmai... Mes dėl jų kartu su advokate kreipėmės į teismą, dėl to, ką jos aštuonerius metus darė su manimi ir mano vaikais. Tiksliau, paskundėme vieną administracijos direktoriaus raštą, o toliau galvojame kreiptis dėl šmeižto, dėl žeminimo ir eiti net iki paties Stasbūro.
– Kuo jums taip užkliuvo socialinių darbuotojų veiksmai?
– Kas baisiausia, jie, socialinės darbuotojos ir Vaiko teisių tarnyba, leido iš mano antrosios dukros, sveikos mergaitės, padaryti neįgalią. Labai daug kartų kreipiausi dėl fizinio smurto, kurį prieš dukrą naudojo jos tėvas, kai gyvenome kartu, raštus rašiau, bet jų nebėra – negi darbuotojai prisipažins, kad nieko nedarė ir leido vaiką traumuoti. Dar kai buvo penkerių, mergaitei išsivystė klausos sutrikimas, nors gimusi buvo visiškai sveika, o vėliau jos būklė dar labiau blogėjo.
Kai mergaitei buvo 12 metų, viena advokatė man padėjo parašyti prašymus vaikų teisių tarnybai, kadangi buvęs vyras dukrą išsiveždavo 4-5 dienom pas savo mamą, nepaimdamas jai skirtų vaistų, kuriuos ji tuo metu turėjo vartoti. O juk vaistų vartojimą nutraukti – labai blogai. Ir jai tuo momentu nustojo vystytis smegenys. Tai nustatė dvi psichologės.
Būdavo ir taip, kad jis dukrą mušė, tiesiog ištempęs iš lovos. Apie tai žinojo jos mokyklos direktorės pavaduotoja, sakė, kad reikės apie tai pranešti Vaikų teisių specialistams, bet nieko nebuvo imtasi. Man rodos, tokia situacija dar baisesnė negu Matuko: vaiką paversti neįgaliu visam gyvenimui yra dar blogiau, nei jį užmušti.
Ir toks žmogus, suluošinęs savo vaiką, niekur nedirbęs, nešęs iš namų daiktus, liko nenubaustas, o dabar mums gresia per jį netekti būsto. Nežinau, kaip man dabar gyventi.
Dar ir tada, kai 2010 m. vyras išėjo iš šio buto, paliko 3000 litų skolos. Ir jo sesuo važinėjo po teismus ir palaikė jo pusę. Kartą išmintingas teisėjas jos paklausė, ar ji galėtų nors trumpam sunkiausiai sergantį vaiką priglausti ir pati juo pasirūpinti – ji išsigynė, kad tikrai ne, kad tam neturi jokių galimybių.
– Papasakokite plačiau, kaip gyvenate dabar?
– Gyvenu pastovioje įtampoje, nuolat žeminama. Nuolat organizuojami posėdžiai, ir socialinės darbuotojos man neatsako į klausimą, kaip man į juos ateiti, palikus vaiką, kurio padėtis labai sudėtinga, kuris guli lovoje, be priežiūros. Prašiau jų parašyti raštą, kad jei per jų organizuojamus posėdžius vaikui atsitiks kas nors negero, atsakingos būtų jos. Sūnų vis ištinka epilepsijos priepuoliai ir jie jam labai pavojingi, daug lemti gali ir minutė. Suprantama, jos atsakomybę prisiimti atsisakė.
Man 2011 m. vaikų teisių specialistas patarė rašyti prašymą, kad prašau socialinių darbuotojų pagalbos. Tuomet nustebau, kam man to reikia – juk nesu asociali. Sakė, kad jos padės teisiniais, socialiniais klausimais. O iš tikrųjų per jas pasijutau asocialia.
Mane labiausiai nustebino, kad jos žinojo daugybę faktų apie mane, kurių joms nepasakojau, tarkim, kad buvęs vyras išnešė iš namų vienintelį baldų komplektą ir paliko mane su neįgaliu vaiku gulėti ant žemės. Nešė ir vaikų daiktus, puodus, lėkštes – norėjo apsirūpinti... Penkiuose garažuose buvo už neįgaliam vaikui skirtus pinigus nupirkta daiktų – aš ieškodavau, kas pigiai kažką parduoda, ar skalbimo mašiną, ar baldų komplektą, buitinę techniką. Ir jis viską išpardavė.
Socialinė darbuotojo net nedalyvavo mano skyrybų teisme, sakydama, kad jai tą daryti griežtai uždraudė direktorė. O kai paskambinau direktorei, toji pasakė, kad tą girdi pirmą kartą.
Tarnybos norėjo ir vaikus iš manęs atimti, buvo net suruošta 200 lapų byla, nors vaikai turi ir giminių, kuriems pirmiausia priklausytų jų globa. O jiems jau buvo ir vietos vaikų namuose surastos, nors tai nuo manęs ir slėpė.
– O kuo jus kaltino, kai norėjo atimti vaikus?
– Mane labai paprasta apkaltinti dėl vaikų nepriežiūros dėl sveikatos, bet juk jų ligos nepagydomos. Visi jie daug vežioti pas įvairius medikus, ir valstybinius, ir privačius, ir Vilniuje, ir Kaune. Jaunėlis net į Vokietiją buvo nuvežtas, bet tas niekuo nepadėjo. Kaip ir brangūs papildai, kuriuos jam pirkau, liepus vienai neurologei, kuri sakė, kad gal apmažės epilepsijos priepuolių.
Vienas rimtas gydytojas ortopedas Vilniuje dėl sūnaus išnirusių klubų sakė, kad galima daryti operaciją, bet vaikas gali jos neatlaikyti, be to, jo problemą išspręstų laikinai, vėliau klubai vėl išnirtų.
O vėliau aš išgirdau kaltinimus, kad tyčia tos operacijos atsisakiau, nes man naudinga, kad vaikas gulėtų. Bet juk man būtų daug paprasčiau jį prižiūrėti, kai jis sėdėtų – ir pavalgydinti, ir įsodinti į neįgaliojo vežimėlį. O gal jie nori, kad sunkia cerebrinio paralyžiaus forma sergantis žmogus staiga pradėtų vaikščioti?
– Kaip manote, kodėl visgi jums kyla tiek daug problemų?
– Tiesiog aš savo tėvelių dėka gyvenu pernelyg geroje vietoje – mūsų butas prestižinėje Šiaulių vietoje, antrame aukšte. Gretimame name gyvena vieno aukšto valdininko tėvas, tad visi puikiai žino, kiek čia butai kainuoja. Ir gal nori žmogų padaryti neįgaliu, neveiksniu – iš jų elgesio galima suprasti, kad man trūksta protelio.
Socialinės darbuotojos neva ugdė mano socialinius įgūdžius, kaip elgtis su pinigais. Bet iš tikrųjų jos to nedarė. Aš joms sakiau: „Jūs paimkite šią pinigėlių sumą, kurią aš gaunu, ir parodykite, kaip man iš jos išgyventi?“ Ir jos neėmė, nors turi pilną teisę tą padaryti. Bet tai neįmanoma, vien neįgaliam vaikui tos sumos neužtenka.
Ir dar viena situacija. Pradėjau leisti jauniausią dukrą, jai dabar ketveri ir ji visiškai sveika, į darželį. Susidraugavau su auklėtojomis, mergaitė tikrai prižiūrėta, auklėtojos patvirtina, kad ji turi visus reikiamus įgūdžius. Ir jau atlekia tikrinti socialinė darbuotoja, skambinėja kiekvieną dieną ir klausinėja apie vaiką. Taip ji gali nuteikti darbuotojas prieš mane. Ir į vyriausiojo sūnaus mokyklą vis lakstė tikrinti, kaip jam sekasi, o tai jam buvo labai nemalonu.
O aš juk negeriu, nevalkatauju, stengiuosi dėl vaikų, kiek galiu.
– Kaip visgi dabar gyvenate, ką jūs ir jūsų vaikai veikia per dienas?
– Labai padeda vyriausiasis sūnus, dvidešimtmetis – kai reikia, nueina ir į parduotuvę, ir į vaistinę. O dar mus kaltina, kad jis niekur nesimoko ir nedirba, neregistruotas darbo biržoje. Dar būdamas aštuoniolikos jis, nepaisant ligos, išvažiavo dirbti į užsienį. Ir per 2,5 mėn. uždirbo tiek, kiek čia būtų uždirbęs per dvejus metus. O jiems jau kliūnu ne tik aš, bet ir mano sūnus.
Aštuoniolikmetė dukra gyvena tarp keturių sienų. Dar mane kaltino, kad aš laikau ją uždariusi, bet juk ją apžiūrėję medikai suteikė jai teisę mokytis iš namų – matė, kokia jos būklė.
Visi tie socialinių darbuotojų veiksmai, nukreipti prieš mūsų šeimą, šmeižtas ir kaltinamai atsiliepė mano bendravimui su brangiu žmogumi, mano nauju draugu. O ir psichologės sakė, kad po to, ką mano vaikeliai patyrė iš tikrojo tėvo, jie bijotų svetimo vyro dar labiau, taigi mano asmeninio gyvenimo nebelikę.
– Kokios dabar jūsų pajamos?
– 650 eurų – neįsivaizduoju, kaip už tokią sumą išgyventi, vien neįgaliam jaunėliui tokios sumos reikia. Dėl to ir įkūriau labdaros-paramos fondą „Vaikų sveikata“, per kurį galima mane paremti.
– Tie 650 eurų – tai visos jūsų pajamos?
– Tik dabar, kai socialiniai darbuotojai sužinojo, kad aš kreipiausi į administracinį teismą, pirmą kartą per aštuonerius metus gavau socialinę pašalpą. Iki šiol negavau ir maisto davinių, nors seniai turėjau gauti. Aštuonerius metus mane žemino, o tai gali vesti prie rimtų sveikatos sutrikimų. Kai sužinojau, kad vaikeliai gali atsidurti vaikų namuose, atsirado problemų su kraujotaka.
Seimo narės Rimos Baškienės padėjėja Judita, su kuria bendrauju, prisipažino, kad po to, ką buvo girdėjusi iš socialinių darbuotojų, bijojo pas mus eiti – galvojo, kad ras suverstus namus, o aš galiu ją užpulti. Bet rado tvarkingus namus, prižiūrėtus vaikus ir mane, normaliai bendraujančią.
– Ar į minėtus 650 eurų jau įskaičiavote socialinę pašalpą?
– Tie pinigai – be pašalpos, ji yra apie 100 eurų. Ir dar 68 eurus gaunu iš Vaikų išlaikymo fondo. Vaikų tėvas nuo sausio gyvena ir dirba Norvegijoje, bet, kaip minėjau, užuot mokėjęs savo skolas jis samdosi advokatus.
Moteris kabinasi į gyvenimą
Susisiekę su Šiaulių savivaldybės socialiniais darbuotojais, išgirdome, kad Daivos Gavorskienės situacijos komentuoti niekas nesiims. Viena viešumo nenorėjusi darbuotoja sakė: „Tikrai nieko nepasakosime, nes ši moteris mus nuolat dėl kažko skundžia, kiekvienas žodis jai gali užkliūti. Ji yra iš tų žmonių, kurie nuolat bylinėjasi teismuose. Nuolat teisėsi su savo vyru, o dabar yra padavusi į teismą ir mus. Be to, ji nuolat prašo gerų žmonių pagalbos ir jos sulaukia, bet po to jos prašo vėl ir vėl.“
Seimo narės R.Baškienės padėjėja Judita Šakočiuvienė sakė: „Šios moters situacija tikrai labai sudėtinga. Sakyčiau, didžiausia problema yra ta, kad moteris nesulaukė reikiamos valstybės institucijų pagalbos, kol dar nebuvo išsituokusi. Gyvendama su vyru ji butus kelis kartus keitė, tačiau pirmasis būstas tikrai buvo įsigytas jos tėvų dėka, o dabar visa tai įrodyti labai sudėtinga.
Esu susipažinusi su teismams pateikta medžiaga ir manau, kad vaikų teisių atstovai savo pareigos ginti vaikus neįvykdė. Vyras iš santuokos išėjo praturtėjęs, o moteris liko viena su trimis neįgaliais vaikais ir iš įvairių darbuotojų dažniau sulaukdavo ne pagalbos, kurios jai taip reikia, o trikdžių.
Moteris į gyvenimą kabinasi, kaip begali, bet jai pasiekti teisybės labai sudėtinga. Ir aš, būdama Seimo narės padėjėja, neturiu didelių galimybių jai padėti.“
Buvęs D.Gavorskienės sutuoktinis portalui Lrytas.lt sakė, kad situacijos komentuoti nenori.
Norintieji padėti Daivai Gavorskienei gali su ja susisiekti el.paštu daiva4567@gmail.com
