2017 metais G.Lunevičiūtė buvo išrinkta svetingiausia Vilniaus gide. Šis titulas jai malonus, nors ji nemėgsta tokių žodžių kaip „gidė“, „ekskursija“, nes daugeliui tai primena nuobodžius dalykus, patirtus dar mokyklinių ekskursijų laikais.
Naują veiklos sritį atradusi moteris tikino, kad nuo žurnalistikos nenusigręžė, – dirbant radijuje ir televizijoje darbo specifika buvo beveik tokia pati kaip ir pasakojant istorijas apie gimtąjį miestą.
„Yra tema, o mano darbas – kuo geriau ją atskleisti ir padėti žmonėms suprasti, ką jie mato ir tarp ko gyvena“, – sakė G.Lunevičiūtė.
Vilniuje gimusi ir augusi Gabija pradėjo studijuoti žurnalistiką būdama 16 metų. Tuo metu ji nelabai žinojo, kuo ateityje norėtų užsiimti, tad po žurnalistikos studijų dar baigė verslo magistrantūrą, dėstė studentams įvairias disciplinas.
Ieškodama naujų iššūkių kartą moteris nuėjo į gidų kursus, nors tuo metu dar neturėjo minties valgyti duoną iš šio darbo. 2014 metais paakinta draugų Gabija pradėjo rengti ekskursijas, apie jas pranešdavo socialiniuose tinkluose. Savaitgalinės ekskursijos greitai išpopuliarėjo, todėl nuo 2015-ųjų tapo jos pagrindiniu darbu, ir, kaip juokavo pati Gabija, kiekviena diena tapo savaitgaliu.
Kalbėdama apie tai, kur daugiau patiriama streso – dirbant prie mikrofono ar būnant su nepažįstamais žmonėmis, ji ne kartą įsitikino, kad jaudulys net padeda susikaupti.
Kai moteris dirbo nacionaliniame radijuje, laidų auditoriją sudarydavo šimtai tūkstančių klausytojų, bet grįžtamasis ryšys buvo menkas. Kasdien jai reikėdavo gilintis į skirtingas temas.
Tapus gide domėjimosi sritis pasidarė kur kas siauresnė, nes Gabija pasakoja tik apie gimtąjį miestą Vilnių.
„Nei radijuje, nei televizijoje nejaučiau didelio streso, nejaučiu ir dabar, o jaudulys prieš auditoriją yra natūralus ir jis man patinka.
Vis dėlto savo kailiu patyriau, kad kur kas daugiau vadybos įgūdžių ir kantrybės reikia derinant ekskursijas, nes kiekvienam žmogui turi skirti dėmesio, padėti jam jaustis gerai“, – prisipažino gidė.
Yra daug gidų, kurie nusamdomi poros valandų ekskursijai, o kai ji baigiasi, nutrūksta ir bendravimas su nepažįstamaisiais. Gabija nenori būti į juos panaši. Kurdama temas, skatindama labiau pažinti savo aplinką ji kviečia vilniečius pasivaikščioti kartu.
Kartais būna tokių susidomėjimo bangų, kai moteris turi iš anksto suplanuoti savo darbo krūvį, o tada atsiranda organizacinio streso.
Tačiau darbas pasakojant miesto istorijas turi ir daug privalumų, nes nėra jokio viršininko. Gabija turi atsižvelgti tik į savo klientų pageidavimus.
O dirbdama Naujienų tarnyboje ji niekada nežinodavo, ar po valandos atsidurs Seime, ar kokiame nors girininkų susirinkime.
Ekskursijų apie Vilnių organizavimas moteriai teikia daugiau stabilumo ir ramybės. G.Lunevičiūtė džiaugėsi, kad niekada neužkimsta – gali ilgai ir garsiai kalbėti.
Kita vertus, net malonūs dalykai gali prišaukti nuovargį, todėl susitikusi su draugais ji stengiasi vengti temų apie Lietuvos sostinės praeitį.
Maždaug 30 naujų maršrutų paruošusi vilnietė neseniai siūlė pasižvalgyti, kaip buvo puošiami Senamiesčio pastatai. Pakelti akis nuo grindinio, leisti klajoti žvilgsniui, įsižiūrėti į balkonus ar stogus – tai teikia ne tik malonumą, bet ir padeda atsipalaiduoti. Į naują maršrutą yra įtraukti Senamiesčio pastatai, kurių fasadai papuošti įvairiomis skulptūromis ir kaukėmis.
„Į Vilnių galima pažvelgti per įvairias prizmes – miestas yra ne tik pastatai, bet ir čia gyvenusių žmonių likimai.
Eidami Senamiesčio gatvėmis dažnai nesusimąstome, kad į mus žvelgia įvairūs veidai: žmonių, deivių, atlantų. Šios detalės gali tapti tikru atradimu“, – pasakojo G.Lunevičiūtė. Tada miestas nušvinta naujomis spalvomis.
Jau baroko epochoje kai kurie pastatai buvo puošiami kaukėmis, o XIX amžiuje įsigalėjus klasicizmui jų atsidaro dar daugiau. Kaukių su ūsais ir barzdomis galima aptikti ne viename Vilniaus pastate, pavyzdžiui, Chodkevičių rūmuose, Ertlio name.
Ūsais ir barzdomis papuoštų skulptūrų Vilniuje galima rasti einant Didžiąja, Pylimo, Gedimino, J.Basanavičiaus, Trakų ar Žygimantų gatvėmis.
Atlantai, kurie laiko balkoną Trakų gatvėje, taip pat barzdoti. Vilniaus miesto globėjas šv.Kristoforas irgi neįsivaizduojamas be barzdos.
G.Lunevičiūtė priminė, kad Rytų kultūroje vyrai augino barzdas neatsitiktinai. Barzda rodo vyro amžių, o su amžiumi ateina patirtis ir branda. Piemenys neturi barzdų, todėl jų balso niekas neklausydavo.
Vienas pirmųjų įvertinęs naują maršrutą Barzdų klubo prezidentas Valdas Samkus liko sužavėtas.
Jis pasiūlė savo draugams ir pažįstamiems laisvalaikį leisti prasmingai – keliauti po sostinę, atrasti dar daugiau skulptūrų su ūsais, barzdomis, nusifotografuoti prie jų ir pasidalyti šiomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose.
Socialinių tinklų paskyroje „Ūsuotasis Vilnius“ nuotraukos rodo, kad ekskursijos po savo miestą gali tapti savotišku orientaciniu žaidimu, o žaisdami žmonės atsipalaiduoja ir jaučiasi kaip vaikai.
