Prieš septynerius metus insultą patyrusiai gydytojai kolegos nieko gera nežadėjo. Tiesiai šviesiai siūlė susitaikyti su mintimi, jog likusį gyvenimą teks praleisti lyg daržovei. Taip vadinami į ligos patalą paguldyti ir savęs apsitarnauti nepajėgiantys žmonės.
Laimė, tokios prognozės neišsipildė. Kristina kalba, vaikšto.
Ir juokėsi, kad jei taip dažnai nesilankytų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ko gero, galėtų pasitaupyti rankos masažams.
Bet širdis džiaugiasi klausydama muzikos. Juk ir jos specialybė tokia – kardiologė – širdies gydytoja.
Galbūt geriau būtų buvę numirti
Sarkastiško humoro moteris neprarado. Visada buvo be galo nuovoki. Ko gero, liga šią savybę dar labiau sustiprino. Užtat atėmė daug kitų dalykų.
Po ją ištikusio insulto dalis kūno liko paralyžiuota. Kristina nevaldo dešinės rankos, pėdos, tačiau kiti raumenys pavaduoja, todėl moteris gali šlubuodama vaikščioti.
Kai Kristina kalba, žodžiai kartais stringa, sakiniai liejasi be jungtukų, o kai kurie lieka ir be pabaigos. O kartais moteris nukrypsta į ilgus vidinius išgyvenimus dėl byrančios šeimos, kuria ji laiko į pensiją neseniai išėjusią notarę mamą bei netikrą brolį, ir sielojasi dėl 26 metų sūnaus gerovės.
„Gal geriau būtų buvę numirti? Net nežinau“, – svarstė moteris.
Nežinia, ar vėl juokavo, ar iš tikrųjų šiuo metu taip jaučiasi. Ji nelaukia žiemos švenčių. Vasarą K.Laumelienę džiugino tai, kad ji galėdavo neskubėdama nueiti į polikliniką, pavaikščioti po miestą. Tačiau pastarieji mėnesiai – kitokie.
Pirmiausia dėl to, kad mamos namuose, kuriuose, be jųdviejų, dar gyvena netikras trylika metų jaunesnis brolis, vyksta remontas.
Dabar lauke vaikščioti šalta, o viešuoju transportu ji važiuoti negali, nes sunku įlipti, žmonės stumdosi – bijo pargriūti. Ir palto be pagalbos užsisegti negali, o prašyti kitų nelengva. Išdidumo insultas iš medikės nepasiglemžė.
Užaugo ligoninėje
Kristinos motina sovietmečiu dirbo medicinos slaugytoja, o tėvas buvo chirurgas iš Pakruojo rajono.
Šeima gyveno prie pat Latvijos sienos. Ten gimė ir Kristina.
Bet kai mergaitei buvo treji, tėvai išsiskyrė. Iš pradžių tėvas dar siųsdavo siuntinius, bet po to sukūrė kitą šeimą ir dukrą užmiršo.
Galima sakyti, Kristina užaugo ligoninėje. Jų butas buvo ligoninės kieme. Motina daug dirbo ir pasiimdavo dukrą kartu. Neprisimena, ką ten veikdavo būdama vaikas, bet, ko gero, įspūdžiai nusėdo į pasąmonę.
Dar pamena senelį, grojantį akordeonu. Kristiną irgi traukė muzika, tačiau namuose jokių instrumentų nebuvo.
Tris klases ji baigė Žeimelyje (Pakruojo r.), o po to su mama persikraustė į Vilnių. Lankė mokyklą Antakalnyje, vėliau baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, pradėjo dirbti.
Vyrą pražudė alkoholis
Apie keturis dešimtmečius sostinėje gyvenanti medikė laiko save vilniete. Čia sutiko būsimą vyrą, ištekėjo, susilaukė sūnaus.
Tačiau šeima po kelerių metų iširo. Buvę sutuoktiniai palaikė draugiškus santykius. Būtų ir toliau bendravę, jei ne tragiškas įvykis. „Vyrą alkoholis pražudė, – neslėpė medikė. – Dar rytą draugiškai pakalbėjome, o vakare jam geriant degtinę Utenoje boksininkas į galvą trenkė. Sūnui vos treji buvo.“
Kardiologės specialybę pasirinkusi K.Laumelienė gelbėjo žmonių širdis ir kartu sau ieškojo vietos po saule.
Beveik prieš dešimtmetį ji su sūnumi išvyko į Didžiąją Britaniją. Žinoma, norėjo užsidirbti, o sūnus – mokytis.
Manė, gal ten pavyks abiem įsitvirtinti. Bet jau pradžia nieko gera nežadėjo.
„Iš pradžių negalėjau dirbti pagal specialybę, pusmetį laukiau licencijos. O gyventi reikėjo. Įsidarbinau valytoja, bet tik savaitę ištvėriau. Pagaliau gavau licenciją ir pradėjau dirbti. Buvo sunku.
Per dieną tekdavo aplankyti po 20 ligonių. Visko mačiau. Dauguma mano sutiktų anglų buvo nedraugiški“, – įspūdžius iš lietuvių pamėgtos Anglijos dėstė K.Laumelienė.
Būtų ir toliau dirbusi, tačiau Kristinos kasdienybę iš vėžių išmušė pablogėjusi sveikata.
Moterį surietė bėdos dėl nugaros išvaržos, savaitę negalėjo net vaikščioti.
Pamažu skausmas nuslūgo, tačiau metų pabaigoje vėl pablogėjo. O bėdos juk niekada po vieną nevaikšto.
Kadangi Anglijoje gyventi atskirame būste K.Laumelienei su sūnumi buvo per brangu, moteris buvo išsinuomojusi kambarį pas kinus.
„Atrodė, tai buvo graži kinų šeima, bet per tą laiką, kol ten gyvenau, jie išsiskyrė. Netrukus į butą atsikraustė lenkė ir išvarė mane iš namų. Be jokio perspėjimo sukrovė daiktus ir pakeitė spyną, nors už nuomą buvo jau sumokėta. Ėjau į policiją, bet nieko nepasiekiau“, – nuleido galvą moteris.
Staiga griuvo be sąmonės
Teko grįžti į Lietuvą. Parskrido ir sūnus, kuriam svetur nesisekė mokslai. Jis tapo virėju, ėmė dirbti restoranuose.
K.Laumelienė per pusmetį apsigydė nugaros išvaržą ir išvyko dirbti į Druskininkų polikliniką ir sanatorijas. Išsiilgusi namiškių grįždavo į Vilnių, į didelį mamos namą Gineitiškėse.
„Laksčiau, sveika buvau“, – vis kartojo moteris ir galiausiai pradėjo pasakoti apie tą lemtingą, jos gyvenimą apvertusią dieną.
Ji po budėjimų buvo grįžusi iš Druskininkų. Ruošėsi gerti kavą, buvo įsijungusi kompiuterį, žiūrinėjo klasės draugų nuotraukas – planavo susitikimą. Kitame kambaryje dar miegojo sūnus.
„Staiga griuvau. Netekau sąmonės. Atsipeikėjusi norėjau keltis, bandžiau kalbėti, bet negalėjau nė žodžio pratarti, mikčiojau. Kadangi esu medikė, supratau – mane ištiko insultas.
Jau buvo atvažiavęs brolis. Jis ėmė klausinėti, ar vartojau vaistus, ar narkotikus. Net įsižeidžiau. Pasakyti nieko negalėjau. Kaip tyčia greitosios medicinos pagalbos medikai atvažiavo tik po pusantros valandos. Pagalba buvo suteikta pavėluotai“, – atsimindama įvykių seką dėstė medikė.
Nuvežta į ligoninę moteris buvo sąmoninga. Dar suspaudė ranką gydytojui, taip duodama sutikimą operuoti trombą. Jis buvo išimtas per kirkšnį.
K.Laumelienė prieš tai nejuto jokių artėjančiam insultui būdingų simptomų – juk pati medikė, būtų juos atpažinusi.
Ji žinojo ir kiekvieną žingsnį, kurį kolegos atliko. Tačiau jos pačios medicinos žinios tada padėti negalėjo. Gal netgi labiau trukdė, nes ji suprato nepagražintą situaciją.
„Pažįstamas medikas, su kuriuo dirbome kartu, atėjo ir pasakė: „Nieko gero nebus.“ Verkiau. Bet juk ašaros nepadės. Mačiau, kad galiu likti kaip daržovė, reikės sauskelnių“, – prisiminė skaudžias akimirkas medikė.
Reabilitacija padėjo
Bet netrukus ėmė rastis vilčių. K.Laumelienės motina pardavė namą, persikraustė į senamiestį ir ėmė rūpintis dukra. Pusmetį medikė, gulėdama ligos patale, kasdien verkė, ją buvo apėmusi depresija. Ji nekalbėjo, nevaikščiojo, jautėsi blogai.
Bet po reabilitacijos ėmė gerėti. Padėjo kineziterapija, nuolatiniai masažai, pratybos su logoterapeutu. Motina dukrai samdė ir slaugę.
„Kelerius metus nevaikščiojau, vežimėliu važinėjau. Mokiausi iš naujo žengti pirmuosius žingsnius. Buvo labai baisu. Sukosi galva, verkdavau per treniruotes. Bijojau aukščio, laiptų, takelių“, – aiškino medikė.
Visi specialistai atvykdavo pas paciente tapusią gydytoją į namus, tačiau tokios paslaugos brangiai kainavo ir pamažu šeimos santaupos išseko.
Po ilgų notarės darbo metų K.Laumelienės motina išėjo į pensiją.
Kristinos sveikata pastaruoju metu dar labiau pablogėjo. Iš lėto, sunkiai ji vis eina per poliklinikas. Vieni gydytojai siuntinėja pas kitus, moteris ėmė minti įvairių skyrių slenksčius, tačiau medikai nieko neranda.
„Aš esu medikė, žinau, kad man – pečių kontraktūra, tai yra didelis sąnario judrumo apribojimas dėl patologinių pokyčių audiniuose, kurie turi funkcinį ryšį su sąnarine jungtimi. Todėl nevaldau rankos. Ją reikia kasdien masažuoti, bet jau metus to nedarau.
Pinigų neturiu mokėti masažuotojams, o poliklinikoje niekam nerūpi, ten – konvejeris. Kol turėjau pinigų, buvo viskas gerai“, – nusivylusi kalbėjo moteris, turinti dar ir kaklo bei nugaros išvaržas.
Kardiologei skaudu, kad negauna reikiamos pagalbos iš kolegų, tačiau kartu ir supranta – juk pati šioje srityje dirbo.
„Pacientų daugybė, gydytojai nespėja, pavargsta. Be to, Lietuvoje sunku būti neįgaliam, toli gražu ne viskas pritaikyta paralyžiuotiems žmonėms. Ne visur yra turėklai net poliklinikose, kitur nėra liftų“, – sunkumus vardijo K.Laumelienė.
Priklausoma nuo brolio
Gal tokie sunkumai būtų lengviau pakeliami, jei suptų artimųjų meilė ir supratimas. Moteriai liūdna, kad pastaraisiais mėnesiais namuose atsirado dūmų. Jau kurį laiką ji nesišneka su broliu. Ir su mama susikalba sunkiai.
„Ji turi savų sveikatos bėdų, vis sunkiau suvokia aplinką. O brolis su manimi agresyviai elgiasi. Bijau, kad į gatvę neišmestų.
Nes savo buto jau neturiu – jis parduotas anksčiau. Esu priklausoma nuo brolio – mama kasdien vis labiau sensta“, – liūdnai kalbėjo K.Laumelienė.
Moteris norėtų, kad ir sūnus dažniau ją aplankytų. Be to, buitis labai pasunkėjo, nes motinos bute prasidėjo remontas ir, ko gero, tai užtruks ne vieną mėnesį. Nėra net kaip nusiprausti. Moteris dabar jaučiasi įkaite ir namuose.
„Labiausiai svajoju gyventi viena. Visokių yra invalidų. Aš – savarankiška moteris. Senatvės nelaukiu. Galvojau dirbti, bet kol kas per daug rūpesčių. Gaunu pašalpą, tenka taupyti. Protas nepasikeitė, tik kai kurie žodžiai stringa, skaičių ištarti nepavyksta, nors visus atsimenu“, – paaiškino K.Laumelienė.
Po insulto moters galvoje išliko ir užsienio kalbų žinios. Medikė puikiai supranta angliškai, bet negali šia kalba kalbėti. Supranta viską ir rusiškai. Prieš ligą buvo pradėjusi mokytis prancūzų kalbos.
Moteris negali skaityti, todėl klauso įgarsintas knygas, žiūri filmus. Vaikšto į koncertus, spektaklius, mėgsta klausyti operos. Vasarą vaikščiojo į įvairias paskaitas Valdovų rūmuose. Taip pat pagaliau išdrįso nueiti į Vilniaus rotušę.
„Labai bijojau laiptų, tačiau vasarą užlipau savo kojomis. Ten klausiau architektūros paskaitų. Jau įsigijau bilietų į įvairius koncertus. Labai jų laukiu“, – viltingai pokalbį baigė po insulto pamažu kylanti kardiologė.
